„Teko prisidėti prie privalomo skiepijimo įvedimo dviejose valstybėse: Italijoje ir Čekijoje. Čekijos sprendimas buvo apskųstas Europos žmogaus teisių teismui ir teismas pasakė, kad privalomas skiepijimas atitinka žmogaus teisių konvencijos reikalavimus. Tie, kurie mano, kad prieštarauja arba kad negali būti privalomo skiepijimo, jie, deja, neturi teisinių ir medicininių argumentų“, – teigia politikas.
Socialdemokratas įsitikinęs, jog privalomi skiepai žmogaus teisių nepažeidžia. Jo nuomone, vakcinuotis privalėtų maisto industrijoje, sveikatos apsaugoje, ir daugelyje kitų sričių dirbantys asmenys, turintys užtikrinti žmonių ir maisto produktų saugumą.
„Jei negali skiepytis dėl sveikatos, turi žinoti, kad toje profesijoje darbuotis negalėsi. Turėsi pasirinkti kitą, papildomą profesiją. Atskiroms profesijoms yra labai griežti sanitariniai reikalavimai. (...) Tai nereiškia prievartos. Pavyzdžiui, privalomas techninis automobilių patikrinimas: tie, kurie vairuoja automobilius, žino, kad tai yra privaloma. Tuomet gali nevairuoti automobilio. Privalomas socialinis draudimas – vėlgi, privalomas. Gali nesidrausti, bet tuomet nesitikėk pensijos“, – samprotauja buvęs eurokomisaras.
Jis nurodo, kad privalomam skiepijimui taikomi reikalavimai turi būti aiškiai apibrėžti įstatymo, nes taip reikalauja Lietuvos Konstitucija. Pasak politiko, įstatymas apžvelgtų ir kompensacijos dėl galimų skiepo padarinių klausimą.
„Privalomas skiepijimas irgi turi savo medicinines indikacijas, sąlygas, galimybes nustatyti, kaip turi būti skiepijamą, kokios gali būti kompensacijos dėl skiepų reakcijų. (...) Privalomo vakcinavimo atžvilgiu taip pat turi būti nustatytas visas teisinis pagrindimas, kaip turi būti kompensuojama, jeigu įvyksta kokia nors alerginė reakcija. Įstatyme turi būti apie tai aptarta tiksliai ir aiškiai, nes kitaip bus „kiauras“ įstatymas“, – pastebi buvęs komisaras.
Politikas neabejoja, kad Seimas atsižvelgs į dabartinę epidemiologinę situaciją ir supras, kad tam tikrų darbuotojų privalomas skiepijimas – teisiškai skaidrus būdas, nuimsiantis daugybę įtampos ir „tuščių kalbų“.
Vyriausybės sprendimą – nuo gruodžio 1 d. nepasiskiepijusiems darbuotojams testuotis iš asmeninių lėšų – socialdemokratas peikia. Pasak jo, Darbo saugos ir sveikatos įstatyme nurodyta, jog už saugaus darbo sąlygas atsako ne darbuotojas, o darbdavys.
„Jei pateiktų privalomo skiepijimo įstatymines normas, taip pat turėtų būti sudėliota, kad testavimą apmoka arba darbdavys, arba valstybė, o ne atskiras darbuotojas – kitaip būtų neteisinga. (...) Atėjęs į darbą galiu pareikalauti, kad mano darbo vieta būtų saugi ir tą užtikrinti turi darbdavys. Jis mane priėmė į darbą ir darbo sauga – jo aktyvi pareiga. Mano kaip dirbančio pareiga yra laikytis darbų saugos taisyklių“, – aiškina politikas.
Vyriausybės sprendimuose buvęs eurokomisaras taip pat įžvelgia diskriminacijos elementų. Jo nuomone, nei reikalavimas asmeninėmis lėšomis padengti COVID-19 testų išlaidas, nei siūlymas gauti 100 eurų už vakcinaciją, nei galimybių pasas visuotinio skiepijimo proceso neskatina.
„Jei tai nėra sureglamentuota įstatymais, tuomet tai yra diskriminacinė norma, o jos negali būti, nes ekstremali padėtis visuotinė, vadinasi, visuotinai turi būti suderinti visi teisiniai aspektai. Šiuo atveju darbdavys iškelia priėmimo į darbą arba buvimo darbe sąlygas. Jeigu sąlygų sąraše viena iš sąlygų yra testavimas, tai jį užtikrinti turi arba darbdavys, arba valstybė.
Visiškai klaidinga manyti, kad būtent taip turime motyvuoti skiepijimą. 100 eurų iš viso, nežinau, net PSO pasisako prieš medicininių paslaugų komercializavimą. Negaliu suprasti, kas pasiūlė šią idėją“, – sako buvęs eurokomisaras.
Jis mąsto, jog teisingas priėjimas prie nevakcinuotų senjorų turėtų vykti ne per finansinę paskatą, o per dialogą: pasitelkus įtikinimo, švietimo, komunikacijos, informavimo priemones, o užmegzti ryšį turėtų „patrauklūs ambasadoriai“.
„Variantų yra daug: reikia pasižiūrėti į tai, kad net Lietuvoje yra savivaldybių, kur pasiektas labai aukštas tokio amžiaus žmonių pasiskiepijimo laipsnis. Jos naudojo žmogiškas priemones: bendruomenių lyderius, bažnyčios atstovus ir tuos, kuriais tie žmonės tiki. Reikia įtikinėti, užsiimti sanitariniu švietimu ir garantuoti, kad žmonės būtų įtikinti patys save saugoti: kaukės, dezinfekcija ir kiti dalykai. Jei ir nenori skiepytis, vis tiek turi būti apsaugotas ir suprasti, kad privalu laikytis saugos priemonių, nes tai yra tavo gyvybės klausimas“, – akcentuoja politikas.Kritikuoja Vyriausybę, jog ši nepateikė taikytų priemonių vertinimo ataskaitos. Apie tai kalba ir Europos ligų kontrolės centro ataskaita: Lietuva priima pandemijos valdymo sprendimus, bet jų efektyvumo niekas nevertina.
„Norint pasakyti „kitos neveikia“, turi būti pateikta taikytų priemonių analizė ir vertinimas. Jeigu norima įvesti kokias priemones, turi būti pateikta kaštų analizė arba poveikio vertinimo, rizikų ir naudų analizė. (..) Apie tai kalbu jau du metus. Kodėl įvedė lockdown‘ą be poveikio vertinimo medžiagos? Kodėl taip ilgai veikė visuotinas suvaržymas, kai matėsi, kad jis neatneša naudos?
Žymiai didesnis smūgis buvo ekonomikai, socialiniams santykiams, psichologijai, psichinei sveikatai ir vaikų pedagogikai nei rezultatas. Klausimas – kur buvo vertinimo analizė? Prašiau jos iš ministro, kalbėjau pas prezidentą praeitais metais, kad turi būti poveikio vertinimo analizės reikalavimai“, – stebisi politikas.
Poveikio vertinimo analizei atlikti, pasak socialdemokrato, reikalinga integruota ekonomistų, sociologų, teisininkų, epidemiologų komanda.
Europos Sąjungoje pagal susirgimų skaičių Lietuva pirmauja, o pagal mirtingumą užima antrą vietą. Politikas nedrįsta visą kaltę suversti ant Vyriausybės pečių, prisidėjo ir piliečiai: visuomenei stinga atsakomybės jausmo ir solidarumo.
„Žmonės nenori priimti mokslinės tiesos: kiekvienas užsikrėtęs žmogus yra viruso inkubatorius. Ne tik užsikrečia, bet jo organizme virusas turi savo laboratoriją: ir mutuoja, ir pabėga pas kitą apsiuostęs organizme, įgyja informacijos. Virusai yra tokia gyvybės forma, kuri lanksčiai reaguoja į informacinę terpę, nes nori išlikti. Turime inkubatorių, kuris sako „lengvai persirgau“. (...) Nesidžiauk, kad persirgai ir įgijai imunitetą – tavo imunitetas silpnesnis nei vakcinuoto žmogaus. Įveikinėdamas ligą save alinai ir tame fone įgijai imunitetą. Taip pat padovanojai nemažą skaičių mutavusio viruso aplinkai“, – tikina politikas.
Jis pabrėžia, jog aukštesnis atsakingų žmonių skaičius leistų tęsti įprastą gyvenimą, kuriuo dabar džiaugiasi Skandinavijos šalys.
„Danijoje rizikos valdyme įtraukti visi žmonės, ar Lietuvoje nebuvo galima įtraukti žmonių: verslą, profsąjungas, ne vyriausybinį sektorių? Visi suprastų, jog patys gali valdyti rizikas, bet tam reikėjo infrastruktūros, paslaugų. Danai tą darė, didžiulėmis apimtimis antikūnų testavimą. (...) Švedai irgi elgėsi taip, kaip nuo amžių pripratę – su dideliu pasitikėjimu. Politikai buvo atriboti nuo epidemiologijos valdymo, tai buvo Švedijos visuomenės sveikatos agentūrų pagrindinis uždavinys“, – pastebi socialdemokratas.
Jo nuomone, sėkmingiausias pandemijos valdymo modelis būtų „šveicariškas sūris“: nuolatinis ne vienos, o kelių priemonių taikymas. Tokios praktikos dabartinėje Vyriausybėje neįžvelgia.
„Galima stebėti šios ministerijos darbus ir kai kurie dalykai vadybine prasme keisti. Mėnesių mėnesiais nėra vadovų ten, kur jie turėtų būti“, – teigia politikas.