„Labiau pažengusių lietuvių, kurie ne apgaulės būdu pasiekė tokį lygį yra vos keli. Bet manęs tai nelabai ir domina, nes pasiekus aukštesnį lygį žaidimas tampa nuobodus. Galite jo net nebandyti, bet nesmerkite tų, kurie pasiduoda smalsumui – tai greitai praeina“, – DELFI aiškino vyras, šiuo žaidimu susižavėjęs dar prieš jam oficialiai pasirodant Lietuvoje.
Pašnekovas tikina, kad nori atskleisti tikrąją tiesą apie šį žaidimą ir jokiu būdu neskatina jo žaisti.
„Aš ilgą laiką to paties žaidimo nežaidžiu, tad man nekyla keblumų bet kuriuo metu pasitraukti. Dabar, kai turiu pakankamai informacijos apie šio žaidimo subtilybes, galiu pasidalinti jomis su kitais“, – teigė pašnekovas.
Sudomino sužadėtinės mestas iššūkis
„Viskas prasidėjo nuo to, kad sužadėtinei parodžiau šį žaidimą ir ji pasakė: „Arba būk geriausias Lietuvoje, arba net nepradėk“. „Iššūkis priimtas, – toks buvo greitas mano atsakymas“, – prisiminė Andrius.
Tiesa, niekada anksčiau žaidimams kompiuteriu ar telefonu entuziazmo jis tikino nejautęs. Priešingai – aiškina esantis paprastas žmogus, užsiimantis įvairiausiomis veiklomis, o šiam žaidimui randantis vis mažiau laiko.
„Šiuo atveju mane sudomino būsimų kartų gyvenimo būdas. Siekiu šališkai tai įvertinti iš savo sukauptos patirties ir tikiuosi, kad mano įgyta patirtis Jums parodys, kas mūsų laukia. Gyvenime esu išbandęs vos kelis internetinius žaidimus, buvau tarp geriausių, bet tai buvo seniai, dar paauglystėje. Šio žaidimo atsiradimas leidžia devyniasdešimtųjų vaikams grįžti į praeitį ir patirti vaikystę iš naujo. Tai mūsų ateitis, kad ir kokia ji būtų, turime prisitaikyti. Ir kadangi artimiausiuose planuose – tapimas tėčiu, kol dar turiu galimybę skirti trečiaeiliams dalykams laiko, buvo labai smalsu pamatyti, kokioje aplinkoje ir su kokiomis ateinančių dienų inovacijomis ir tendencijomis augs mūsų vaikai“, – aiškino Andrius.
Norėjo tik praskaidrinti sportą, o subūrė 40 žmonių grupę
Be to, šmaikštavo vyras, ir iki jų su gyvenimo drauge vestuvių lieka vis mažiau laiko, o į kostiumą, pirktą prieš pusmetį, tapo sunku įtilpti. Tad jis nusprendė, kad žaidimas gali būti ir papildoma pramoga rytinių bėgiojimų metu. Andrius užsiminė anksčiau aktyviai sportuodavęs.
„Nustebau jau pirmąją dieną pradėjęs žaisti. Pajūryje, mažame miestelyje, tuo pačiu metu, bet iš anksto nesitarę, į vieną vietą susirinko apie 15 skirtingo amžiaus žmonių. Tada supratau, kad turiu ne tiek daug laiko, kiek galvojau, kol šis žaidimas išpopuliarės Lietuvoje“, – prisiminė pašnekovas.
Tuomet jis sakė nusprendęs imtis tam tikros strategijos – naujus žaidėjus skatino jungtis prie jo miesto raudonųjų komandos. Šiandien jai priklauso jau 40 žmonių, su kuriais vyras kone nuolat bendrauja internetu ir kovoja su kitomis komandomis.
Papasakojo apie sunkumus
Paklaustas, gal žaisdamas patyrė kokių nuotykių ar sunkumų, Andrius aiškino, kad juos geriau supras tie, kurie šį žaidimą yra išbandę.
„Važinėjimasis po miestą mašina maksimaliai 20 km/h greičiu, nes tik taip įskaitomas žaidėjo nueitas kelias (pas mane šis rodiklis jau yra daugiau nei 130 kilometrų. Tai reiškia, kad žaidimo metu esu nuėjęs toliau nei nuo Kauno iki Vilniaus). Juokinga būna, kai tau trūksta išjudėti 4 kilometrus, kol galėsi gauti gerą pokemoną, išeini į lauką pabėgioti ir gauni blogiausią pokemoną iš visų įmanomų variantų. Na, bent kalorijų sudegini... Naktį prieš eidamas miegoti įsijungi aplikaciją ir pamatai, kad kieme yra retas pokemonas. Lipi iš lovos, apsirengi ir eini ieškoti laimikio. Draugas vairuoja mašiną iki tam tikros stotelės ir tu turi spėti gaudyti pokemonus už jį ir save. Keisčiausia, kai lyja, ir tu negali išeiti į lauką žaisti video žaidimų. Tai naujos eros pradžia“, – konstatavo vyras.
Jis tikino matęs ir net kaip žmogus tiek įsijautė į virtualią realybę, kad bandydamas sugauti pokemoną metė telefoną į žemę.
„Būna nejauku ir tuo pačiu linksma, kai eini užsiimti teritoriją į tokias susirinkimo vietas kaip: bažnyčia (kuriose vyksta vestuvės), statybvietės (kuriose vykdomi darbai, bet turi ten patekti), į darželio teritoriją (vaikams žaidžiant lauke), už miško urėdijų arba ligoninių pastatų, kur šiaip jokiais reikalais ten nenuklysi ir sutinki ten ūkvedį arba darbuotoją rūkant. Tada sustoji ir nejudi 3 minutes, kol atlieki savo šventus, virtualius reikalus ir išeini neprataręs nė žodžio. Pradžioje emociškai žlugdydavo tokiose nejaukiose vietose šalia stovintys žmonės, bet dabar jau daugelis žino, ko ten atėjai, ir net pašiepia arba paklausia, kaip sekasi žaisti“, – pasakojo vyras.
Tikina įžvelgęs ir pliusų
Jo teigimu, iššūkis – ir matyti pokemoną netoliese, sukti ratus jo ieškant 100 metrų spinduliu atrodant kvailai miesto centre, bet pamažu šis jausmas praeina, nes kvailu atrodyti – nauja mada.
„Pastebėjau, kad žmonės, kurie buvo nedrąsūs arba jiems sudėtinga bendrauti su bendraamžiais, dabar jaučiasi savimi ir susiranda daug bendraminčių. Dar labiau džiuginantis dalykas yra tai, kad trečdalis pastebėtų žaidėjų – panelės, poros, net teko matyti ir keletą 4 asmenų šeimų (net nežinau, ar tai gerai, ar ne).
Man nėra jokių keblumų nei bendrauti, nei daryti kažką neįprasto, bet pasivaikščiojimai ar nematytų vietų tyrinėjimai man buvo ne itin prie širdies. Mano sužadėtinė pagaliau drąsiai man gali siūlyti eiti pasivaikščioti, nes žino, kad nebesakysiu „ne“ ir dar turėsiu ką parodyti, ko ji nematė. Išbandęs šį žaidimą daug sužinojau apie miestų, miestelių, kaimų skulptūras, paminklus, kitus statinius (bažnyčias, bibliotekas, kultūros namus). Nori ar ne, turi ten apsilankyti – programa pati nuveda tave prie jų. Be to, pradėjau geriau orientuotis žemėlapyje ir turbūt dabar miške sunkiai pasiklysčiau ir be telefono“, – pliusus vardijo Andrius.
Asmeniniam gyvenimui nekenkia
Paklaustas, nejau tikrai šis pomėgis nė kiek netrukdo asmeniniam gyvenimui, vyras pasakojo, kad dar iki šio žaidimo dirbo individualiai, o šią savaitę kaip tik su sužadėtine pradėjo naują projektą.
„Planuojame vestuves, kuriame šeimą. Aišku, nėra lengva bet kokiu atveju, bet stengiuosi, kad tai neužgožtų mūsų interesų ir bendro laiko. Daug pramogaujame ir planuojame povestuvinę kelionę į Maltą. Stengiuosi prisitaikyti ir išnaudoti savo laiką, kol ji užsiima savo reikalais. Jei tai kaip nors kenktų santykiams, jau seniai būčiau metęs šį dalyką. Bet mano požiūris į gyvenimą leidžia man viską išbandyti ir lengviau siekti savo tikslų.
Esu kupinas idėjų, kurias gebu paversti į iššūkius sau ir dar gauti iš to pelno. Gal dėl to ir turiu daugiau laisvo laiko. Džiaugiuosi, ką darau, ir nekreipiu dėmesio į aplinkinius. Visų poreikiai yra skirtingi ir prisitaikyti būtų sunku, todėl taikaisi į atskirą rinką ir kuri kažką savo, o ne bėgi į užsienį laimės ieškoti ir burbėti ant viso pasaulio, kad kažkas „pokemonus gaudo“ ar savo gyvenimo nesusitvarko. Aplink mus dauguma paniurę, išsiblaškę ir engiantys visus, kurie nepritampa prie jų. Tai ne gi dabar kreipsi dėmesį į tuos, kuriems darbas, televizorius ir alus yra pagrindiniai gyvenimo prioritetai? Aš nelaikau to kažkokiu pasiekimu. Pabandžiau, atsibodo – imuosi naujos veiklos, bet dabar žinau, ką tai reiškia, ir dėl to nieko nepraradau“, – gyvenimo filosofija dalijosi vyras.
Pasiekus aukštą lygį – nusivylimas
Anot Andriaus, kai žinai, ką ir kaip darai, skiri tam daug laiko, tikslų pasiekti paprasta. O vienas jų jam ir buvo tapti geriausiu „Pokemon Go“ žaidėju Lietuvoje.
Vis dėlto jis pastebi, kad kuo aukštesniame lygyje esi, tuo žaidimas nuobodesnis. Be to, be komandos pasiekti tikslų tampa vis sunkiau.
„Jau pradėdamas žinojau, kad tai laikina ir po poros savaičių atsibos, todėl stengiausi išnaudoti savo resursus maksimaliai. Dabar ir esu toje kryžkelėje, kai viską išbandęs supratau, kad kūrėjams žaidėjas nebeįdomus nuo tada, kai jis pasiekia aukštą lygį. Viskas, ko jiems reikia, kad tu pirktum jų pagalbines žaidimo priemones žaidimo pradžioje ir skatintum draugus išbandyti šią programėlę“, – aiškino pastebėjęs Andrius.
Įvardijo pastebėtas kūrėjų klaidas
„Dabar baisioji dalis. Nenoriu gadinti sąžiningiems žaidėjams nuotaikų, bet pasakysiu, kad kūrėjai dar kol kas neskiria dėmesio apgaulingai žaidžiantiems žaidėjams. Sukčiauti nėra sunku, jei turi programavimo įgūdžių. Tikiuosi, greitai bus pradėtas kreipti dėmesys į serverių trikdžius (panaši situacija į „kelininkus žiema užklupo netikėtai“), apgaulingai GPS naudojančius žaidėjus ir, aišku, į apdovanojimų sistemą, kuri neskatina žaisti.
Aną dieną mačiau, kad kilo diskusija, kiek Seime pokemonų? Net gyvendamas pajūryje galiu pasakyti, kad ten jų daug nėra, nebent tie keliolika, kurių man vis dar trūksta. Iš „Niantic“ serverių į „Google Maps“ yra siunčiami duomenys su naujų pokemonų atsiradimo vietų koordinatėmis, o jas susiprogramuoti savo kompiuteryje yra lygiai taip pat lengva, kaip ir apgauti savo tikrąją lokaciją telefone. Nesakau, kad tuo naudojuosi. Tiesiog tai yra per daug lengvai prieinama, kad „neniežėtų nagai“ sukčiams. Tikiuosi, greitai bus pradėtas kreipti dėmesys ir į serverių trikdžius (panaši situacija į „kelininkus žiema užklupo netikėtai“) ir aišku į apdovanojimų sistemą, kuri neskatina žaisti.
Pasiekti 20 lygį nuo žaidimo pradžios yra taip pat sunku, kaip nuo 25 lygio pasiekti 26. O apdovanojimus, paskatinančius žaisti toliau, gauni tik iki 20 lygio. Tai labai apmaudu ir jau ne vieną nusiskundimą dėl to teko matyti. Tikėjausi, kad kuo toliau, tuo bus vis įdomiau, bet paskaičiavau, kad įveikiau tik 4 proc. žaidimo, ir entuziazmas nuslūgo, nes man panašu, kad jis jau baigiasi. Panašu, kad jis orientuotas į trumpalaikį efektą. Kitą vertus, žaidimas tobulinamas ir daugelis su juo tik susipažįsta. Galbūt greitai šie niuansai bus ištaisyti, bet aš jau nebežaisiu, nes man užteko tai ką pamačiau“, – aiškino vyras.
Perspėjo tėvus
„Norisi atskirti pelus nuo grūdų ir tikrai nesakau, kad žaidimas yra kažkas „vau“. Tai eilinė naujovė, keičianti viską iš esmės. Panašiai kaip „Facebook“ atsiradimas. Net neleisiu tokių žaidimų žaisti savo atžaloms, kol jie nebus patys atsakingi už savo veiksmus – tai pernelyg pavojinga, gatvėse tyko daug pavojų. Nepatarčiau ir kitiems tėveliams žiūrėti pro pirštus į tai. Blogi dėdės naudojasi tuo, kad žino, kur ir kada gali ateiti žaidimą žaidžiantys žmonės. O ir jaunesni asmenys įninka į telefoną ir nebemato, kas po kojomis dedasi, kyla pavojus gatvėje. Net ir patys vairuotojai, kurie naudojasi telefonu vairuodami, dabar tapo dar labiau neakylūs“ – aiškino pastebėjęs Andrius.
Žaidimas jam pasirodė pavojingas ir skirtas labiau vyresniųjų auditorijai. Pašnekovas svarstė, gal jį būtų galima pažymėti net N18 ženklu.
Tačiau tuoj patikslino, kad gal žaidimas ir tiktų tiems vaikams, kurie turi socializacijos problemų.
„Jei jūsų vaikui stinga socialinių įgūdžių, jis jaučiasi atstumtas, yra nedrąsus ar linkęs į depresiją, leiskite jam pabandyti šį žaidimą. Jis tikrai ims daugiau bendrauti su bendraamžiais ir susiras daugiau draugų. Tai geriau nei drybsojimas lovoje prie kompiuterio ir nekentimas bet ko, kas išlenda į viešąją erdvę. Man netgi keista, kad vietos, kur jaunimas rinkdavosi savaitgalį „tūsinti“, tapo vietomis, kur žmonės renkasi bendrauti ir dalintis įspūdžiais be alkoholio. Iš vienos pusės, tai tikrai gerai, bet gaila, kad šis žaidimas tikrai turi daugiau minusų nei pliusų. Baiminuosi, kad vėliau tai taps visuotine liga“, – perspėjo Andrius.
