V. Miščenka yra viena daugelio tų aktyvistų, kurie dar šių metų pavasarį patyrė A. Lukašenkos režimo jėgą. Tada ruošiantis rinkimams jėgos struktūros be ceremonijų sulaikė dešimtis opozicijos atstovų ir jų lyderius – daugiausiai vyrus, bet už grotų pateko ir moterys. Socialdemokratinės partijos „Narodnaja Hramada“ narė, tinklaraštininkė V. Miščenka iki tol turėjo gerą darbą, namą, laimingą šeimą , bet taip pat patyrė, ką reiškia režimo represijos. Daugelis baltarusių, tarp jų ir opozicijos lydere vadinama Sviatlana Cichanosukaja, kuri ryžosi mesti iššūkį A. Lukašenkai prezidneto rinkimuose, vėliau turėjo sprukti iš šalies.

Tačiau V. Miščenka pasielgė priešingai. Nenorėdama dar kartą atsidurti kalėjime ji prisiminė į baltarusių kraują įgausią partizaninę taktiką – nuo rugpjūčio moteris iki šiol slapstosi konspiraciniuose butuose ir gali džiaugtis trapia laisve, kurią bet kada gali atimti bent menkiausią pasipriešinimą rodančius baltarusius stengiantis numalšinti režimas.

Kaip jai pavyko ne tik tiek ilgai išlikti, bet ir užsiimti aktyvia politine veikla, kai jos kolegos jau arba emigravę, arba sėdi kalėjime? Apie tai laidoje „Delfi diena“ prisijungusi nuotoliniu būdu iš slaptavietės papasakojo pati V. Miščenka.

Revoliucija ar partizaninė kova?

„Visų pirma, aišku, padeda mano draugai. Per šiuos penkis mėnesius kai esu laisvėje, gyvenau daugelyje namų visoje Baltarusijoje, daugelyje miestų.

Apvažiavau visą šalį ir dabar kalbu iš vienų namų, negaliu tiksliai pasakyti iš kur, nes visur yra stebėjimo kameros ir jei pasakyčiau kuriame mieste esu, duočiau galimybę mane susekti. Todėl migruoju ir esu dėkinga savo draugams, kurie atveria man savo duris, leidžia pagyventi pas save, nuperka naujas SIM korteles“, – „Delfi“ pasakojo V. Miščenka.

Ji tikino, kad be pačių baltarusių jai padeda ir kanadiečių diaspora, tad kol kas jai pavyksta likti laisvėje. Tiesa, ši laisvė yra ribota: gali stebėti ir žiūrėti pro langą, kaip toliau klostosi įvykiai gatvėse ar kiemuose. Būtent į pastaruosius iš masinių protestų rudenį dabar persikėlė protestai, kuriuos V. Miščenka linkusi vadinti revoliucija. Bet kad ir kaip tai pavadintum – ar šis antilukašenkinis judėjimas neišsikvėpė ir nepralaimėjo?

„Nemanau, nes istoriškai žinome, kad visos revoliucijos turi savo pikus, savo nuosmukius. Per šiuos 26 metus režimas norėjo sutramdyti baltarusių valią, buvo vykdoma labai griežta politika, kad tik nebūtų galimybių protestuoti. Bet tai, ką matome dabar... Taip, dabar yra ir nuovargis, ir žiema, bet protestai transformavosi ir įgavo naujas formas. Aš tai matau būdama čia, Baltarusijoje, kasdien.

Taip protestai sutelkti Misnke – sostinėje, kur visada vyksta pokyčiai. Taip , žmonės gauna dideles baudas, vyksta spaudimas, bet turime kiemų bendruomenes ir žmonės protestus rengia kūrybiškai. Net vaikai tapo mažaisiais partizanais, matau, kaip jų tėvai nepasiduoda“, – pasakojo V. Miščenka.

Ir nors ji ne visada palaiko tėvus, kurie į protestus vedasi vaikus, alternatyva, kurią kuria režimas, yra dar baisesnė, mat Baltarusijoje, kaip ir kitose šalyse taip pat siaučia antroji COVID-19 banga, o tuo ciniškai naudojasi A. Lukašenkos režimas iš pradžių neigęs viruso egzistavimą.

„Mes deja susiduriame su nauja COVID-19 forma, o valdžia verčia visus žmones eiti į darbus ir neleidžia nevesti vaikų į mokyklas, todėl epidemija labai aktyviai sklinda“, – įspėjo baltarusė, bet kartu pabrėžė, kad toks neatsakingas valdžios elgesys dar labiau skatina žmones priešintis, nes įstūmus į pavojų ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, kyla natūrali atmetimo reakcija bei noras apsaugoti vaikus.

Todėl, anot pašnekovės, netgi valstybės pareigūnų dauguma nepritaria režimui, tiesiog pasyviai stebi arba laukia, kol kas kitas įvykdys įsakymus, nesiima iniciatyvos. Tuo metu protestuotojai, nors ir ne tokie matomi, kaip vasarą ar rudenį, iniciatyvos kol kas nelinkę paleisti iš savų rankų. Net šventinis laikotarpis tam yra palankus, laukiant naujų metų.

„Taip, net Senelį šaltį (posovietinėje erdvėje daug kur dar taip vadinamas Kalėdų senelis) gali suimti dėl jo aprangos – balta-raudona-balta spalvų. Mano anūkė darželyje matė, kad nebuvo Kalėdų senelio, atėjo kitas personažas, tad šventes pasitinkame su įdomiu politiniu prieskoniu“, – šyptelėjo pašnekovė, pripažinusi, kad sulaikyti visus per naujuosius metus tradiciškai Baltarusijoje pasirodančius Senelius šalčius režimui vargu ar pavyks.

Jos teigimu, protestai namų kiemuose ir bendruomenėse tėra tradicinių sekmadieninių protestų forma, kuri išpopuliarėjo dar rudenį. Jau tada OMON ir kiti jėgos struktūrų daliniai siautėdavo daugiabučių namų kiemuose, verždavosi į laiptines, o net ir įbauginti baltarusiai priimdavo bent trumpam apsaugoti iš protestų pabėgusius žmones savo butuose. Dabar protestuotojai tapo dar sumanesni ir tokios mini demonstracijos vyksta prieš tai jais suorganizavus virtualiai.

„Dabar yra pokalbių grupės, kai žmonės nusprendžia kada išeiti į gatves. Pavyzdžiui, vieną sekmadienį išėjo 7 valandą ryto, kai pareigūnai dar miegojo ir nesitikėjo“, – pasakojo opozicionierė. Tokių protestų koordinavimas uždarose pokalbių grupėse paremtas partizaniniais principais – tik vietiniai arba pažįstami, patikimi, rekomenduoti žmonės, neįsileidžiant svetimų.

Nori patekti į grupę – turi nufotografuoti savo kiemą, o daugiabučių kiemai, net jei sovietinės statybos namuose jie labai panašūs, turi išskirtinius, tik vietos bendruomenei žinomus bruožus – atpažins, kas ne taip. Bet ir tokios bendruomenės neatsisakys padėti visiškai nepažįstamiems žmonėms – jiems prieš protestus dažnai paliekamos atviros laiptinių durys – kad galėtų staigiai įbėgti nuo siautėjančių omonininkų.

„Tose grupėse ir padedama tiems, kuriems reikia pagalbos. Visada yra žmonės, kurie koordinuoja, įspėja, kur pareigūnai. O kadangi savo kiemus jie pažįsta labai gerai, žmonės prisitaiko ir jų eisena gali keisti kryptis“, – pasakojo tinklaraštininkė.

Smurtas, utėlės ir ilgų metų kalėjimo grėsmė

Ji pati patyrė, ką reiškia režimo smurtas, kai gegužės pabaigoje per vieną mitingų buvo sulaikytas jos partijos lyderis Nikolajus Statkievičius.

„OMON norėjo ir mane pagrobti, tada pagrobė Valentiną Trockį, mano jaunesnioji dukra buvo sulaikyta 8 valandas, tiesa, vakare ją paleido ir pradėjo sekti mūsų butą. Ji tai pastebėjo, bet jai naktį pavyko ištrūkti.

Mane sulaikė birželį. Buvo daug mėlynių, smurto, iš pradžių vyko atviras teismas, o vėliau uždaruose posėdžiuose mane nuteisė bendrai 45 dienoms už grotų, iš jų dvi dienas teko praleisti karceryje. Mane bandė kankinti įvairiais būdais, bet žinojau, kad turiu išgyventi.

Vienutėje buvo šalta, nešvaru, mano kameroje buvo moteris iš gatvės, nuo kurios užsikrėčiau utėlėmis“, – pasakojo V. Miščenka. Vis dėlto moteris liūdnai juokavo, kad už grotų sugebėjo ne tik nepalūžti, bet ir išnaudojo tą laiką savo naudai.

„Kasdien mankštinausi po valandą ryte ir vakare, bandžiau suvaikščioti bent penkis kilometrus, o kai palikau kalėjimą liepos 7-ąją, numečiau 7 kg, tad maksimaliai pasinaudojau tuo laiku. Aišku, niekam nelinkėčiau tokios patirties, tačiau ji išryškino mano kelią ir manau, jis yra teisingas“, – pasakojo moteris.

„Pirmą kartą gavau parų, nes, cituojant teismą „kviečiau žmones prisijungti prie teisėtų rinkimų“. Aš padėjau S. Cichanouskajai Gomelyje ir už tai, kad kviečiau laikytis įstatymų, už tai kad palaikau išrinktąją prezidentę Cichanouskają, už tai, kad viešai kalbu apie tai, kas vyksta mūsų šalyje, to pakanka, kad mane persekiotų ir kad gaučiau nelegalų statusą šalyje.

Tuo aš ir prasikaltau, nes noriu teisėtų rinkimų, kad būtų laikomasi įstatymų, kad būtų paleisti visi sulaikyti žmonės“, – savo „nusikaltimus“ įvardijo pašnekovė. Ir nors formaliai ji nenusižengė įstatymams, tačiau juos A. Lukašenkos režimo kontroliuojami teismai interpretuoja taip, kaip reikia, tad jai, pavyzdžiui, gali grėsti iki 8 metų kalėjimo.

Bėgti iš šalies nesiruošia

Šimtai baltarusių tokio spaudimo neatlaikė, tarp jų ir pati S. Cichanauskaja, kuri turėjo palikti Baltarusiją. Tačiau V. Miščenka tikina, kad nors tokių minčių taip pat kyla, pavyzdžiui, pasitraukti į Lietuvą, ją sustabdo kelios priežastys.

Baltarusijos opozicijos atstovams įteikta EP Sacharovo premija

„Kyla tokių minčių, kai matau kaip sulaikomi mano draugai, kaip jie kankinami, žinoma, mintys aplanko. Bet praeina ta diena, išvažiuoju į kitą miestą, pakeičiu telefoną, kortelę ir lieku čia, nes čia yra mano vaikai, mano anūkė“, – pasakojo tinklaraštininkė, kuri dabar su vaikais bendrauja tik nuotoliniu būdu.

Ir nors jos vaikai po rugpjūčio rinkimų bei pareigūnų vizitų savaitei buvo palikę Baltarusiją ir pabėgo į kaimyninę Ukrainą, vėliau iš jos grįžo, mat nutiko tai, ko, regis, nesitikėjo režimas: kitaip, nei 2010-siais ar 2015-siais protestai nebuvo užgniaužti jie tik augo, stiprėjo, o panikuojantis A. Lukašenka griebėsi įvairiausių taktikų – nuo karinių pratybų ir grasinimų kaimyninėms šalims iki viešų pasirodymu su automatu.

A. Lukašenka su automatu

Ir nors atrodytų, kad nė viena pusė nebuvo įbauginta ir nelinkusi nusileisti, V. Miščenka įsitikinusi, kad A. Lukašenkos režimas palūš pirmasis, mat bauginimus, smurtą patyrę baltarusiai jau nebeturi ko daugiau baimintis. Priešingai, nusiteikimas ilgai kovai, regis, ryžtingesnis už A. Lukašenką ir jo režimo pažadus.

„Mano vaikai liko čia, todėl ir aš čia, nes ginu savo vaikus, turiu būti čia ir kovoti. Taip, rizikuoju, bet kai mes ruošėmės prezidento rinkimams, suvokiau visas tas rizikas, žinojau, kas manęs laukė. Žinojome, kad Lukašenka neatiduos valdžios, tad nors buvau verslininkė, turėjau gerą darbą, spėjau parduoti savo namą žinodama, kad kitaip nieko neturėsiu, – teigė tinklaraštinikė, kuri neslėpė iliuzijų dėl savo paties ateities – esu pasiruošusi, jeigu būsiu sulaikyta, jei taip bus, tai taip ir bus“.

Jos teigimu, Baltarusijoje ir daugiau tokių moterų, kurios, po jų vyrų sulaikymo, pasiruošusios tęsti pradėtą kovą. Ir tai yra savotiškas baltarusių moterų prabudimas – iki tol diskriminuotos, prie valdančių postų neprileistos moterys dabar, anot V. Miščenkos, yra viena tų priežasčių, kodėl tai, kas vyksta šalyje, jau nebėra vien tik matyti protestai, o tikra revoliucija ir loginės šalies transformacijos tęsinys. Moterys buvo priverstos užimti jų vyrų vietas, ad ir nenoriai, bet dabar imasi vis aktyvesnės, atsakingesnės ir drąsesnės veiklos.

„Prisimenu pirmą susitikimą su S. Cichanouskaja rinkimų komisijoje, kai ji net nenorėjo duoti interviu, o dabar ji tapo tarptautiniu veidu, atstovaujančiu Baltarusiją kitų šalių politinėse arenose“, – apie pačios baltarusių opozicijos lyderės transformaciją kalbėjo V. Miščenka.

Nusisuka net nuo Rusijos

„Tai yra sąmonės revoliucija, kuri keičia Baltarusijos pamatus. Ar išsigando žmonės? Dabar, aišku, daug kas pavargę ir mato, kad labai daug prievartos. Daugiausiai ėjo tie žmonės, kurie nebuvo represuoti, jie vėl eina į gatves, bet eina ir tie, kurie buvo kankinami. Mūsų kalėjimų geografija prasiplėtė, nes žmones siunčia iš Minsko, o jie juokiasi, nes atsėdėjo jau ne vieną parą.

Mes nebejaučiame baimės, turime tikslą ir tikrą pilietinę bendruomenę, kuri palaiko žmones, patyrusius represijas. Nemanėme, kad gali būti toks solidarumas ir mus tai labai įkvepia.

Tai, kad dabar plikledis, lyja ar sninga, tai, kad daug žmonių negali išeiti į gatves nereiškia, kad jie bjo: štai pravažiuoja automobilis su vėliava ir jo nesustabdo, o paaugliai, seni žmonės kelia rankas autobusuose . Aišku sunku gyventi teroro sąlygomis, uždarytos sienos, faktiškai sukurtos koncentracijos stovyklos, bet mes kovosime dėl savęs, dėl savo vaikų, norime gyventi, todėl viskas yra gerai“, – emocingai kalbėjo V. Miščenka. Be to, ji pastebėjo, kad kartu su jaunąja karta priše A. Lukašenką nusiteikę ir vyresnio amžiaus žmonės.

Protestai Baltarusijoje

„Žinote, mano kanale, kadangi esu marketingo specialistė, pastebėjau, kad išaugo mano skaitytojų amžius, daugiau nei 30 proc. yra vyresni nei 55 metų – tie, kurie žiūrėjo nacionalinės televizijos kanalus, o dabar žinias žiūri per „Youtube“, „Telegram“ kanalus, netgi pensininkai, kurie išeina į kiemus pareikšti palaikymą opozicijai – jie dar atsimena karą, 90-uosius, matome, kad per 26 metus neįgyvendintas nė vienas Lukašenkos pažadas, išskyrus vieną – pernai jis pažadėjo į mus šaudyti, tai jis įgyvendino, tad net pensininkai jo nebepalaiko“, – pridūrė pašnekovė.

Vis dėlto ji pripažino, kad bent jau kol kas A. Lukašenka turi vieną tikrą sąjungininką – Rusijos režimą, todėl esą neatmestina, kad vietoje revoliucijos pergalės Baltarusijoje galima bus išvysti rusų tankus ir karius.

„Deja, tokia tikimybė neatmestina, ji buvo dar prieš metus, tada irgi buvo mitingai prieš Rusijos-Baltarusijos integraciją, bet kai nežinau daug duomenų, labai sunku remtis faktais, kurių nežinai. Neturime abejonių, kad Putinas nori pasiglemžti Baltarusiją, kad Lukašenka atsisakydavo Baltarusijos dalelių ir visa mūsų ekonomika priklausoma nuo Rusijos, tad mūsų taikus protestas buvo netikėtumas tiek Lukašenkai, tiek Putinui.

Jie tikėjosi Maidano scenarijaus, matėme provokacijas, o baltarusiai pasirodė esantys išmintingesni ir stipresni, tad jie gali nebent slapčia įvesti tankus“, – pripažino V. Miščenka. Kaip ir dauguma baltarusių, net ir opozicijos atstovų, ji buvo linkusi atsargiai kalbėti apie Rusiją ir būtinai pabrėžė, kad nori išlaikyti gerus santykius su visomis kaimyninėmis šalimis, ypač Rusija, kurią laiko draugiška šalimi. Tačiau Kremliaus režimo parama A. Lukašenkai, regis, pagaliau ima atverti akis net geranoriškai į Rytų kaimynę žiūrintiems baltarusiams.

„Mes norime jungtis su Europa ir visu pasauliui, tai nereiškia, kad esame prieš Rusiją, norime su ja draugauti ir prekiauti, mes visada buvome tarp Rytų ir Vakarų, bet mums labai svarbios Europos vertybės, kovojame už demokratiją, norime draugauti su visa Europa, norime vieni pas kitus važiuoti į svečius. O Rusija, deja, eina blogio imperijos keliu, ji labai atsilieka, priešinasi visam pasauliui ir, žinome, nenorime būti Rusijos dalimi, todėl renkamės ne Rusijos vertybes“, – pažymėjo V. Miščenka. Jos teigimu, Baltarusijoje jau suaugo nauja karta – jos pačios dukra dirba vienoje Lietuvos valdomų IT kompanijų, tad ne Rusija, o Vakarų šalys, tarp jų ir Lietuva, anot pašnekovės, yra pavyzdys naujajai Baltarusijai.

„Žmonės prašo teikti prognozes, bet nesu astrologė, negaliu prognozuoti, padėtis keičiasi kasdien. Vienintelė prognozė tokia, kad baltarusių pilietinė visuomenė taps dar stipresnė ir niekada nebenuleis rankų. Sakome, kad 2020 metai buvo vieni sunkiausių, bet žinau, kad judame link naujo gyvenimo, ši kelionė gali būti nelengva, bet svarbiausia nesustoti šiame kelyje“, – sakė V. Miščenka.