J. Bideno vizitas – raktinis momentas
JAV prezidento J. Bideno apsilankymas pirmadienį Kijeve tapo tikra staigmena, nes jis nuolat kartojo, kad apsilankys Lenkijoje, tačiau į Ukrainą nevyks dėl saugumo.
„Neperdėtume įdėdami labai daug politinio ir kitokio žodyno, suteikdami svorio šitam vizitui. Jis tikrai turi didžiulę reikšmę. Tai yra [karo] metinės, tai yra kariaujančios valstybės sostinė, tai yra patys susitikimai, jų turinys. Šis susitikimas simbolizuoja, kiek Ukrainos ir visų Vakarų labui JAV su Bidenu priešakyje nuveikė dėl vienybės, dėl sutelkimo, dėl pastangų išlaikyti vieningą poziciją. Tai be galo svarbu ir tai mes tikrai prisiminsime, žiūrėdami iš ateities perspektyvų, kaip į vieną raktinių momentų, kai Vakarai susivienijo. Šis vizitas rodo tai, kas yra nuveikta ir tai, kas bus padaryta, JAV įsipareigojimą toliau remti Ukrainą“, – J. Bideno vizito Ukrainoje svarbą „DELFI TV“ laidoje „Iš esmės“ komentavo Lietuvos prezidento vyriausiasis patarėjas nacionaliniam saugumui Kęstutis Budrys.
Atsargos pulkininkas, Rytų Europos studijų centro ekspertas Gintaras Bagdonas, pats neseniai grįžęs iš Ukrainos, akcentavo, kad JAV vadovo vizitas Kijeve tik dar kartą įrodė, jog Ukrainoje galvojama tik apie pergalę prieš Rusiją.
„Čia ir agresorei Maskvai aiški žinutė pasiųsta. Neabejoju, kad milžiniška ukrainiečių valia, manau, padarys poveikį ir JAV administracijai, ir kolektyviniams Vakarams. Jei dar yra dvejojančių dėl ukrainiečių pergalės vizijos, dėl Rusijos sutriuškinimo, tai ukrainiečiai privers pakeisti nuomonę. Smagu, kad JAV prezidento atvykimas tai tik patvirtina, kad einama tol link“, – tvirtino G. Bagdonas.
Dvejonės dėl Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo pasigirdo po savaitgalį vykusios Miuncheno saugumo konferencijos. Joje tapo akivaizdu, kad Vakarai nesutaria, kokia turėtų būti Ukrainos pergalė. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Rusija turi būti nugalėta, bet ne sutriuškinta. Tačiau vieningai sutariama, jog karas tikrai bus ilgas ir sekinantis, todėl Vakarų vienybė ir pagalba Ukrainai negali išsekti.
„Optimizmas ir dėl šių metų, ir dėl artimiausio laikotarpio, kaip gali atrodyti mūšio laukas, jis išlieka ir yra palaikomas. Tačiau tikrai yra tendencija, kuri prasidėjo prieš kelis mėnesius, pasirengimo nuosekliam, ilgesniam konfliktui, ilgesniam laikotarpiui, kalbant apie ginklų sistemų tiekimą, apmokymą, kalbant apie tam tikras sistemas, kurios anksčiau nebuvo svarstomos, pavyzdžiui, tankų ar tų pačių naikintuvų. Taip, to nusiteikimo yra, su tuo susijusių daug politinių diskusijų yra, kaip mes atrodysime šiais metais, kaip atrodys kiti metai, kokios bus sąlygos tolimesnei paramai Ukrainai, santykiams su Rusija. Daug aspektų buvo paliesta Miuncheno konferencijoje. Ir ką tikrai galime fiksuotis, kad tik kelios turbūt likusios ginklų sistemos, kurios yra apribotos tokiu politiniu įsitikinimu, kaip tai gali prisidėti prie konflikto eigos eskalacijos prasme, kiek gali įtraukinėti Vakarus. Tai ilgo nuotolio raketos. Naikintuvai viršų ima tema dėl techninių parametrų, o ne tai, kad politinis prieštaravimas. Mes išsigryniname vis labiau“, – savo įspūdžius pasakojo Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvavęs K. Budrys.
E. Macrono pasisakymas nenustebino
Ukraina sąjungininkams yra pateikusi preliminarius skaičius, kad tam, jog kare perlaužtų situaciją, jai reikia apie 300 tankų, 600-700 šarvuočių, 500 haubicų. Ar Vakarai pajėgūs surinkti tokį kiekį?
„Miuncheno konferencijoje girdėjome Vokietijos užsienio reikalų ministrės labai nuoširdų pasakymą, kad jie negali pažadėti, kad kažkoks greitas ir didelis proveržis bus. Tai labai gaila. Ukrainiečiai dėkoja už kiekvieną paramą – nuo apkasų žvakių iki žadėtų tankų. Jie tiki, kad ta parama ateis, vėluos, jie mandagiai kritikuoja. Tai, ką aš mačiau Ukrainoje, nežiūrint į didžiulį skausmą, nuolatinį apšaudymą, yra vienareikšmiškas pasiryžimas, jokių abejonių, kad visa Ukrainos teritorija bus išlaisvinta. Visi supranta, kad vyksta išsekinimo pozicinis karas. Važiuojant per Ukrainą matai daug kapinių, šviežių kapinių, daug skausmo. Todėl išties stebina, kad nežiūrint į tą skausmą, yra didelė viltis, kad taika bus“, – pabrėžė G. Bagdonas.
Jis pasakojo, kad daugybė įtakingų ukrainiečių, visuomeninių organizacijų parengė manifestą „Never again“ (Niekada daugiau), kuriame išdėstė, kaip turi atrodyti Ukrainos pergalė. Ukrainiečiai reikalauja, kad ne tik būtų išvaduota jų teritorija, bet sukurta nauja saugumo architektūra, pripažįstama, kad pasaulis jau nebebus toks kaip iki pilno masto invazijos. Ukrainiečiai pasiryžę reikalauti, reikalauja ir reikalaus, kad Rusija netektų statuso Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kad nebebūtų jos narė, kuri atsakinga už taiką pasaulyje.
Tačiau visų ukrainiečių reikalavimų Vakarai, panašu, kol kas nėra pasirengę įgyvendinti. „Stebint iš toli tą Miuncheno saugumo konferenciją, susidaro toks jausmas, kad yra labai aiškus noras kalbėti apie vienybę, politinis palaikymas tikrai lieka, bet jaučiasi desperacija ar labai didelis atsargumas ir apie jokią greitą pergalę net nekalbama, net apie karo išjudėjimą iš dabartinio taško, puikai suvokiant, kad neužtenka tik politinės valios. Dabar turime tokią situaciją, išeiname į karo metines su labai dideliu atsargumu ir baime, jog visgi matosi, kad ukrainiečiams sunku padaryti tą kontrataką. Tokį jausmą dabar ir turiu.
Kalbant apie Macrono pasisakymą – jis nieko naujo nepasakė, jis jau kelis kartus tai yra sakęs, kad Rusijos negalima sunaikinti, kad tikėtis, jog Rusija žlugs yra pavojinga. Ir taip atsispindi didžiųjų Vakarų sostinių baimė, kad tokia Rusija, kuri dabar yra agresyvi, nėra tokia pavojinga, kaip Rusija, kuri bus labai silpna ir nekontroliuojama iš vieno centro. Manau, kad tokia pati ir vokiečių pozicija, tik nekalbama taip tiesmukai. Tai toks dviprasmiškas jausmas, visi bando įtikinti, kad viskas gerai, bet realybė kitokia“, – apibendrino VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė.
Dėl branduolinio ginklo – pagrįstas klausimas
Tai, jog Vakaruose vis tiek vyrauja Rusijos baimė, patvirtino ir K. Budrys. „Jei daugmaž visi sutaria, ką reikia daryti, kad reikia remti Ukrainą, bet kaip viskas turėtų pasibaigti, koks rezultatas mus tenkintų, tai čia to neaiškumo ir skirtingų nuomonių yra gerokai daugiau. Nes tikrai yra dalis tokių, kurie visiškai pagrįstai kelia klausimą, kaip įsivaizduoti pralaiminčią branduolinę valstybę, kokiuose parametruose užfiksuotume tą pralaimėjimą. Tai tokios diskusijos vis dar vyksta“, – neslėpė K. Budrys.
Lietuvos pozicija dėl Ukrainos pergalės yra pakankamai aiški – Ukraina turi atkurti savo teritorinį vientisumą, įskaitant ir Krymą, specialiajame baudžiamajame tribunole atsakomybės turėtų sulaukti agresorės lyderiai.
„Tikrai taip, ir nereikia turėti abejonių dėl Lietuvos išsakomos pozicijos. Mes retoriškai švelnesni esame nei uždarose diskusijose, ir neturime dvigubų darbotvarkių. Atsakymas labai aiškus – vadovaujantis tiek Zelenskio 10 punktų planų, tiek ukrainiečių nuomone, kuri yra tokia, kad 90 proc. visuomenės nepriimtų jokios kitos baigties kaip visų teritorijų atgavimas. Tai mes tuo ir vadovaujamės. Ir kur čia svarbus dalykas – priklausomai nuo to, kaip įsivaizduoji baigtį, priklauso ir politinio proceso dalykai. Todėl mes, sakydami, kad Ukrainos karo pabaiga turi būti tokia, o ne kita, turime ir politines pastangas orientuoti į tokią baigtį, kalbėti apie saugumo garantijų anksčiau suteikimą, apie paramos raudonų linijų nuėmimą, jei siekiame to, kaip tai apibrėžia ukrainiečiai. Mes sakome, kad dabar įsteiginėkime specialų tribunolą, dabar reikia patraukinėti atsakomybėn lyderius, kai kurie sako, jog palaukite, gal mes sugriausime kitą procesą. Taip sako tie, kurie nesiekia tokios totalinės sėkmės“, – kalbėjo K. Budrys.
Nepaisant J. Bideno vizito Ukrainoje, kol kas net nėra aišku, kokios karo baigties siekia pačios JAV. „Kas man neaišku, ko negaliu atsakyti, dėl paramos tiekimo, dėl dvejonių, tai akivaizdžiai indikuoja, kad yra baimės, barjerai ar kažkokios raudonos linijos, kurių nenorima peržengti. Tai galioja kalbant ir apie JAV, ir apie Vakarus. Yra klausimai, kodėl tiek laiko truko ginkluotės tiekimas, kodėl dabar duodant tankus nenorima duoti naikintuvų, nors jei nebus pakankamai pasirūpinta oro gynyba, priedanga, tai tankai neatliks to darbo pakankamai. Tai man kyla klausimas, kokia yra Vašingtono pozicija, nežiūrint tos visos palaikymo retorikos“, – teigė G. Bagdonas.
Klausimų kyla ir dėl Krymo
D. Jakniūnaitė tvirtino, kad JAV ir Vakarai iš esmės suformavo bendrą poziciją, kaip turi pasibaigti karas, tačiau kaskart pasigirsta įvairių užuominų.
„Bendra pozicija tokia, kad taika ir karo pabaiga yra ta, su kuria sutiks ukrainiečiai. Tokia yra oficiali pozicija. Tai čia visuotinė ir tokia patogi pozicija, nes tada neužsiimi tiesioginiu spaudimu. Bet galima išgirsti visokių užuominų, kur ukrainiečiai galėtų sustoti. Tarkime, paskutiniu metu prasidėjo diskusija dėl Krymo, ar su Krymo nesusigrąžinimu yra pralaimėjimas, nes galima suprasti, nežinau, bet lyg amerikiečiai mano, kad tai ta raudona linija, kurios ukrainiečiai neturėtų ir negalėtų peržengti. Kita pozicija yra Vokietijos ir Prancūzijos atsargumas ir ne tiek, ką ukrainiečiai turėtų padaryti, bet koks santykis su Rusija turėtų plėtotis. Tokios visokios variacijos yra. Sakyčiau, kad čia natūralus procesas, nes vyksta karas ir modeliuojami visokie scenarijai. Be to, kol kas neaišku ir tai, kaip tas karas rutuliojasi. Vieniems atrodo, kad čia jau ima pranašumą Rusija, kuri lyg pradėjusi ar nepradėjusi puolimo, visi laukia ukrainiečių veiksmų. Dabar bent viešoje erdvėje toks užsimalimas yra. Ir, deja, viskas spręsis karo lauke“, – teigė profesorė.
K. Budrys pritarė, jog apie ukrainiečių sėkmę karo lauke žinių kol kas yra mažai, tačiau iš viešai pateikiamos informacijos išvadų taip pat negalima daryti.
„Mes to tikro vaizdo ir neturime iki galo suformulavę, mes turime tik dalį vaizdo, kas susiję su rusų pajėgomis, su mūsų parama, su ukrainiečių sėkmėmis. Bet ne viską mes matome ir dėl labai sąmoningų priežasčių – tam, kad nebūtų suteikiama kitai pusei galimybė žinoti. Bet tų gerų naujienų, kad būtų sėkmėms užfiksuojamos, jų pastaruoju metu yra mažai. Tačiau mano tezė tokia, kad jos nebūtinai atspindi tai, kas vyksta konkrečiai ant žemės. Esu įsitikinės, kad situacija bus kitokia iki NATO Vilniaus viršūnių susitikimo, tai turbūt bus ir kryptis, ir vaizdas toks, kokį matysime turbūt dar ateinančius metus. Situacija arba pasikeis į kažkurios pusės didesnę iniciatyvą, tikėtina, Ukrainos, arba ir bus tokia, kaip užfiksuota, ir formuos taip pat ir mūsų politines diskusijas. Kuo ilgiau matysime apkasų, tranšėjų situaciją, tai žinoma, jie didins spaudimą ir sulauksime daugiau balsų, raginančių kalbėti apie dabartinę situaciją“, – aiškino K. Budrys.
G. Bagdonas teigė, kad Ukrainoje dabar vyksta nuožmūs mūšiai, bet poziciniai, su kelių metrų pajudėjimais. Ir tenka apgailestauti, kad Rusijos pajėgos veržiasi vis arčiau Bachmuto.
„Kita vertus, tas miestas, kurį rusai bando užimti nuo rugpjūčio, didelio proveržio čia nėra, artimiausiomis dienomis, nepanašu, kad ten kas nors įvyks. Net jei ukrainiečiai priims sprendimą jį palikti rusams, atsitraukti, kad nebūtų apsupti, jis neturėtų kažkokios strateginės reikšmės. Pagrindinis ukrainiečių dėmesys sutelktas į Vuhledarą, piečiau nuo Bachmuto. Jo užėmimas, jei rusams pavyktų, ir jie ten, panašu, koncentruoja pajėgas, ten būtų pavojingesnė situacija ukrainiečiams, nes tai galimai atidarytų puolimo kryptį iš šiaurės. Bet tuo pačiu yra indikacijų, kad ukrainiečiai ten irgi telkia rezervus, netoli nuo Vuhledaro, dar piečiau. Tikėtina, kad ruošiamas pavasario ar ankstyvos vasaros puolimas.
Stebint politinę dinamiką, darau prielaidą, kad palengva, vėluojant ir tas, kas jau yra įvykę, tikiu ir ukrainiečiai neabejoja, kad reikiama ginkluotė bus surinkta, kariai apmokyti ja naudotis, tai įžvelgčiau, kad tas proveržis bus artėjant vasarai. Ir reikia pabrėžti ukrainiečių valią, tai nėra tušti žodžiai. Mums labai paprasta vertinti, abejoti, bet visai kitaip situaciją vertina ukrainiečiai, kurių didžioji dauguma yra paveikti karo. Ukrainiečiai nebeturi kelio atgal ir kitokio nemato, tai ta valia yra milžiniška jėga“, – konstatavo G. Bagdonas.
