Prieglobstį afganistaniečiams suteikusi lietuvė dėsto kraupias detales: jie nesidrovėjo rodyti fizinių sužalojimų, elektrošoko žymių

„Viskas įvyko netikėtai rugsėjo 5 dienos popietę. Savo sodybos teritorijoje pastebėjau einančius kelis asmenis ir priėjusi pasiteiravau, kas jie tokie ir ko jiems reikia. Iš karto gavau atsakymą – „mums reikalinga pagalba“. Vaikinai pasirodė išsekę – sužeisti tiek emociškai, tiek psichologiškai. Galvojau, kodėl jie čia yra ir ką aš galiu jiems padaryti kaip žmogus, jeigu manęs prašo pagalbos. Aš savęs paklausiau: „Gerai, Laura, ką darai toliau?“ Pasiteiravau jų, kas jie tokie, iš kur yra ir kokios pagalbos jie iš manęs tikisi“, – pirmąjį kontaktą su užklydusiais migrantais prisimena Laura Meškauskaitė.

Tą dieną į sodybą atklydusius vaikinus moteris apibūdina kaip „prasmegusius“ – sušalusius ir sumuštus. Suplyšę migrantų batai dengė kruvinas kojas, o šlapi drabužiai – nešvarų kūną. Jie nesidrovėjo parodyti fizinių sužalojimų, elektrošoko žymių ir vizualiai pademonstravo, kaip prieš juos buvo naudojamas smurtas. Laura Meškauskaitė tikina, kad jos sprendimas suteikti pirmąją humanitarinę pagalbą padėjo išvengti papildomų aukų Lietuvos teritorijoje.

„Jie prašė atsigerti vandens ir įsikrauti mobiliuosius telefonus. Konstatavo tą faktą, kad yra kreipęsi pagalbos į Jungtinių Tautų pabėgėlių komisarą, bet negalėjo susisiekti ir atsiųsti savo buvimo vietos bei kitos informacijos, nes jų telefonai buvo išsikrovę. Įvertinusi žmogiškąjį faktorių, aš sutikau juos pamaitinti ir įkrauti telefonus“, – teigia sodybos savininkė Laura.

Dešimt metų Maltos ordine savanore dirbusi moteris pasakoja, kad noras gelbėti likimo nuskriaustuosius įdiegtas jau vaikystėje: ji nuo mažens auklėjama taip, kad žmogus privalo padėti kitam žmogui. Moteris teigia negalinti atsakyti „ne“ ir atgręžti nugaros nei pakeleiviui, prašančiam pavežti, nei elgetai prie parduotuvės, jei šie jos prašo pagalbos.