Laidoje – Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Laisvės partijos pirmininkė bei kandidatė į ekonomikos ir inovacijų ministres A. Armonaitė.
– Ponia Čmilyte, pandeminė situacija Lietuvoje negerėja, išlieka viena blogiausių Europoje. Kaip toliau dirbs Seimas, kurio laukia ir Vyriausybės programa, ir kitų metų biudžetas?
V. Čmilytė: Šiuo metu Seime keliame du pagrindinius tikslus, siekdami užtikrinti kuo saugesnį Seimo darbą: imtis visų įmanomų fizinių priemonių, kad Seimo nariai dirbtų saugiau, kol dar nesame perėję prie nuotolinio darbo ritmo, ir tuo pat metu imamės visų priemonių, kad nuotolinis darbas būtų ne kažkoks tolimas tikslas, o pasiekiamas artimiausiu metu. Idealiu atveju tai turėtų būti ne mėnesių, o savaičių klausimas, tačiau tam turime pakeisti Seimo Statutą ir rasti galutinius IT sprendimus, ir tai kažkiek užtruks.
– Ponia Armonaite, šią savaitę buvote keistoje situacijoje Seimui balsuojant dėl Ministrės Pirmininkės kandidatūros – tarsi turėjote izoliuotis, apie tai nežinojote, o po to sužinojote, kad nebeturite izoliuotis. Tokioje pat situacijoje buvo ir Gabrielius Landsbergis. Ar jau išsiaiškinote, kodėl taip įvyko?
A. Armonaitė: Nieko ypatingo neįvyko – tiesiog pakliuvome į tokią situaciją, į kurią pakliūva tūkstančiai Lietuvos žmonių. Kartais į saviizoliaciją žmonės pasiunčiami be jokio rizikos vertinimo. Mes tik iš žiniasklaidos sužinojome, kad tarsi turėjome būti saviizoliacijoje, ir po to paaiškėjo, kad neturėjome. Manau, kad ši situacija tapo tokia kuriozinė ir vieša, nes yra susijusi su Seimu ir premjerės kandidatūros tvirtinimu. Tačiau tai yra viena iš tūkstančių tokių situacijų Lietuvoje. Matome, kad sistema, pats žmonių saviizoliacijos algoritmas, šlubuoja.
– Ponia Čmilyte, visa jūsų vadovaujamos partijos frakcija turėjo izoliuotis būtent tą dieną, kai buvo balsuojama dėl premjerės. Turbūt nelaikote tos situacijos normalia, ar ne?
V. Čmilytė: Liberalų sąjūdžio frakcija turėjo izoliuotis, nes tokia buvo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) rekomendacija. Manyčiau, kad tai buvo labai sudėtinga mums situacija, nes negalėjome dalyvauti balsavime dėl premjerės. Tačiau, laimei, balsų užteko, o kitą savaitę, mano žiniomis, visi kolegos, kurie sirgo, bus pasveikę ir išeis iš saviizoliacijos, o tie, kurie turi po kelis neigiamus testus, viliuosi, taip pat bus grįžę ir ketvirtadienį visi galėsime būti darbe.
– Buvusioji dauguma, akivaizdu, nelabai norėjo sukurti nuotolinio darbo Seime modelį. Jums – dar nepavyko. Kodėl? Kurioje vietoje yra stringama? Juk parlamentas turėtų funkcionuoti net ir konvencinio karo atveju, o čia yra pandemija.
V. Čmilytė: Stringame keliose vietose. Visų pirma – labai apmaudu, kad pavasarį pritrūko politinės valios tiek iš pozicijos, tiek iš opozicijos. Tuo metu tikrai nebuvo didelio noro spręsti šį klausimą. Vasarą turėjome laiko pasirengti, tačiau šie nuotolinio darbo klausimai nuėjo į antrą planą ir, atrodo, nebebuvo tokie aktualūs, kai buvo skelbiama, kaip dabar matome, labai ankstyva pergalė prieš pandemiją.
O dabar praėjo kiek daugiau nei dvi savaitės, kai naujosios kadencijos Seimas pradėjo dirbti, ir viename iš pirmųjų posėdžių ėmėmės Statuto pakeitimų dėl nuotolinių diskusijų įteisinimo. Tačiau, deja, šią savaitę pritrūko nedaug balsų, šio klausimo išspręsti nepavyko, ir mes privalome grįžti prie jo artimiausiu laiku. Kitaip eiti į priekį su nuotoliniu darbu tiesiog nepavyks. Tad teisiniai dalykai taip pat turi būti išspręsti.
– Kur daugiausiai stringama? Viešojoje erdvėje buvo girdėti, kad buvo svarstoma galimybė naudotis el. valdžios vartų platforma, kur tūkstančiai žmonių kasdien saugiai, el. būdu tvarko reikalus, susijusius su valstybės paslaugomis. Ar per tokią platformą ketinama rengti nuotolinį Seimo darbą?
V. Čmilytė: Pastarąją savaitę teko turėti 3 ar 4 posėdžius, tiek formalius, tiek neformalius, kuriuose kalbėjome apie nuotolinį darbą. Iš specialistų girdėjome kelias alternatyvas, kaip galėtų būti organizuojamas nuotolinis balsavimas ir diskusijos. Kalbant apie diskusijas, turbūt didelio strigimo nebūtų, jas tik reikia įteisinti. Nes, kaip žinome, dabar Seimo komitetų, komisijų posėdžiai jau vyksta nuotoliu ir po valdybos sprendimų kitaip jos ir negali vykti per tą laiką, kai Lietuvoje yra sudėtinga epidemiologinė situacija.
O kalbant apie patį balsavimą, vienas iš svarstomų Seimo nario identifikavimo variantų galėtų būti elektroninis parašas. Iš esmės čia ir yra didžiausias klausimas – kaip identifikuoti Seimo narį, užtikrinti, kad būtent tas žmogus atlieka balsavimo procedūrą ir kad nepatiria jokios įtakos iš šono. Toks uždavinys nėra labai paprastas, tačiau techniškai tai įmanoma padaryti. Kas dar svarbu – mūsų kaimynai latviai ir estai tokias platformas yra parengę. Jie tuo užsiėmė šiek tiek anksčiau, dar vasarą, ir yra puikiausiai pasirengę visoms pandemijos bangoms. Mums, deja, to padaryti laiku nepavyko, kaip dabar matome, todėl turime spręsti dabar, kai jau esame tokioje situacijoje, kur mus tikrai spaudžia laikas. Bet aš tikiuosi, kad išspręsime.
– Ponia Armonaite, kaip jūs vertinate tą situaciją ir kokia technologija, jūsų manymu, būtų saugiausia? Jei kalbame apie galimą įtaką, estai net ir paprastų piliečių balsavimą yra išsprendę taip: jei žmogus patiria kažkokį spaudimą, išėjus tam „spaudėjui“, žmogus gali pakartoti savo balsavimą ir bus įskaitytas paskutinis jo balsavimas.
A. Armonaitė: Visiškai teisingai pasakėte – yra įvairiausių techninių būdų, kurie naudojami ir Lietuvoje. Pvz., Vilniaus miesto savivaldybė yra sukūrusi Tarybos nario identifikavimo per elektroninius valdžios vartus įrankį būtent balsavimui – prisijungia per savo naudojamus el. valdžios vartus, ir toje aplinkoje Tarybos nariui yra pateikiamas klausimas, dėl kurio balsuojama. Tad Seimas, naujoji vadovybė, tikrai žinau, bendrauja ir bendraus su Vilniaus miesto savivaldybe, kaip tokią alternatyvą identifikuojant Seimo narį pasirinkti.
Tačiau klausimas iš esmės yra toks – ar Seimas ieškos ir ar mums, Seimo daugumai, Seimo mažuma padės rasti būdus perkelti Seimo darbą į nuotolinę erdvę. Nes yra ne tik internetiniai įrankiai – yra kai kurie labai paprasti įrankiai, kaip, pvz., balsavimas iš namų, kai pas Seimo narį, kaip ir pas kiekvieną Lietuvos gyventoją per rinkimus, ateina balsavimo komisija ir balsas užklijuojamas voke. Tai – ne išmanus įrankis, o viena iš galimų sveiko proto alternatyvų, kurią galėtume įtraukti į savo Statutą tam, kad galėtume ramiai priiminėti biudžetą ir daryti kitus valstybei svarbius sprendimus. Nes savaime internetinė erdvė Seimui nėra savitikslis dalykas – svarbiausia yra priimti sprendimus. Nes dabar, mušant rekordus sveikatos srityje, ir, jei tęsis karantinas – sprendžiant klausimus ir darbo vietų išsaugojimo srityje, reikės rimtų sprendimų.
– Ponia Čmilyte, Liberalų sąjūdis Prezidentui pateikė dviejų Simonų kandidatūras, vieno – į aplinkos ministrus, kito – į kultūros. Pradėkime nuo Simono Kairio – po susitikimo su Prezidentu, buvo pranešta, kad šiam kandidatui būtinai reikia stiprios komandos. Kaip jūs tai išgirdote?
V. Čmilytė: Siūlydami šiuos kandidatus, tiek Simoną Gentvilą į aplinkos ministrus, tiek Simoną Kairį – į kultūros, tikrai labai kruopščiai vertinome jų įdirbį, kompetenciją ir gebėjimą suburti stiprią komandą. Todėl tai vertinu kaip normalų palinkėjimą. Mes tikrai pasitikime savo siūlomais kandidatais ir jų gebėjimu ne tik spręsti šių sričių problemas, bet ir suburti labai stiprias komandas.
– Simonui Kairiui, jei taip galima pasakyti, priekaištaujama, kad jo patirtis yra ne nacionalinės apimties. Ne mano darbas girti kandidatus, bet Europos kultūros sostinės projektas tikrai nėra regioninis, o nacionalinis, ir savo mastu turbūt galėtų lygintis nebent su pirmininkavimu Europos Tarybai. Bet kuriuo atveju, jūsų nuomone, jis – ne per toli nuo kultūros lauko?
V. Čmilytė: Ne, manau, kad S. Kairys turi labai daug patirties ir būtent per savo darbą su šiuo projektu susilietė su kultūros sfera daug kartų ir tikrai puikiai ją išmano. O tai, kad jis nėra tiesiogiai atėjęs iš kultūros lauko yra privalumas, o ne trūkumas, nes tokiu būdu jis nėra pernelyg susijęs, kas, manau, ministrui irgi yra labai svarbu. Todėl jį matau kaip labai stiprų kandidatą ir žmogų, kuris šią sritį išmano labai gerai.
– Ponia Armonaite, Prezidentas pats šią savaitę prabilo, kad susitikęs viso labo su keturiais kandidatais jau žino, jog kai kurių neskirs. Pagal tai, ką jis kalbėjo po susitikimo, pirmiausia akys krypsta ne į Eveliną Dobrovolską, o į Kasparą Adomaitį, kuris pretenduoja vadovauti vienai interesų pilniausiai ministerijai, kur veikia didžiulės valstybės valdomos įmonės, daugybė interesų, dideli biudžetai ir t.t. Ar, jūsų pačios nuomone, jo turimos kompetencijos tikrai yra tinkamos?
A. Armonaitė: Mes visiems trims savo kandidatams, kuriuos pateikėme į ministrų pozicijas, pirmiausia kėlėme du pagrindinius tikslus. Pirmasis – aiškios vertybės, sutampančios su Laisvės partija ir Laisvės partijos programos įgyvendinimas. Antras – ryžtas pokyčiams. Visi kandidatai atitinka šiuos keliamus tikslus.
Tai, kad, pvz., susisiekimo srityje mes pagaliau kalbame apie darnaus, elektrifikuoto transporto susisiekimo sistemas, integravimo į žaliąją politiką prioritetus – tai yra nauji dalykai. Aš asmeniškai niekada dar negirdėjau nė iš vieno [ministro] tokių prioritetų. Labai džiaugiuosi, kad į susisiekimo sritį galime pažiūrėti ne tik kaip į asfalto, ar, kaip teisingai pasakėte, kažkokį interesų lauką, bet ir tai, kaip šią sritį padaryti arčiau žmogaus – ne tik to, kuris važiuoja automobiliu, bet ir to, kuris yra pėsčiasis, važiuoja dviračiu, kuris galbūt dažniau norėtų važiuoti traukiniu. Manau, kad Kasparas yra gera kandidatūra.
– Bet kuriuo atveju, jei žmogus nesusijęs su susisiekimu, o jis turbūt nebūtinai turi būti susijęs, jis turi turėti kažkokių kitų gebėjimų, kurie jį darytų vertu to posto. Pvz., vadybinė, valdymo patirtis, buvimas inovatoriumi ar pan. Viso to neturime – kalbame apie žmogų, kuris devynerius metus vienoje įmonėje dirbo analitiku ir turi šešerių metų praktikos Vilniaus Taryboje, ir tikrai nėra vienas labiausiai matomų tarybos narių.
A. Armonaitė: Norėčiau sugrįžti prie to, kas yra ministras. Visų pirma ministras yra politikas, nepaisant to, kad praėjusius ketverius metus mums buvo bandoma įrodyti, kad tai turi būti kažkoks profesionalas, iš dangaus nusileidęs angelas, kuris žinotų atsakymus į visus klausimus. Mes į Vyriausybės darbą pirmiausiai žiūrime kaip į politinių vertybių, politinės programos įgyvendinimo darbą.
Kasparas Adomaitis, kaip ir Evelina Dobrovolska, kaip ir aš asmeniškai, esame politikai, kurie ateina to darbo dirbti. Tai, man atrodo, yra labai svarbu. Ir, kaip sakiau, ryžtas pokyčiams – gali būti labai kvalifikuotų kandidatūrų, turinčių labai puikių kvalifikacijų ar „ant popieriaus“ atrodančių labai gerai, tačiau nenorinčių nieko daryti. Tokių kandidatūrų mes nepateikėme.
– Bet kuriuo atveju, patirtis savivaldybės Taryboje turbūt dar nedaro žmogaus ministro vertu politiku – jis turėtų turėti ir kažkokių kitų savybių. Ar, jūsų nuomone, jis jau tikrai yra ministro lygio politikas, ponia Armonaite?
A. Armonaitė: Žinoma, galime daug žvalgytis ir klausinėti, ar turi viename ar kitame sektoriuje patirties. Bet tam yra buriamos komandos, kurios papildo ministrą ten, kur jam galbūt trūksta žinių ar kompetencijos. Tam yra viceministrai, ministerijos kancleriai, patarėjai. Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad patirtis pirmininkaujant sostinės ekonomikos komitetui nėra kažkokia patirtis, kurią mes turėtume nubraukti ir neįvertinti. Man atrodo, kad kombinacija yra gera.
Ir dar kartą – labai svarbu, kad į susisiekimo sritį atneštume naujus, Laisvės partijos keliamus prioritetus, nes mes gavome mandatą formuoti politiką ir lyderiauti šioje ministerijoje. Joje mes norime daugiau atvirumo, skaidrumo ir daugiau „žalumo“ vystant mūsų susisiekimą. Man atrodo, tai yra gana pozityvu ir ministras tikrai sugebėtų tai padaryti, jei gaus tokią galimybę.
– Evelinos Dobrovolskos kandidatūra buvo įvairiai komentuojama, ji turėjo daug galimybių pasisakyti ir tikrai buvo dėmesio centre pastarąją savaitę. Jei jums reikėtų pasakyti vieną-dvi esmines savybes, kodėl, jūsų nuomone, ji turėtų būti skiriama ministre nepaisant tokių dalykų kaip patirties stoka ar kai kurie neišlaikyti egzaminai, kas turbūt gali veikti jos reputaciją ar autoritetą, kokias savybes jūs įvardytumėte?
A. Armonaitė: Labai svarbu įgyvendinti Laisvės partijos programą. Teisingumo ministerija turi būti ta komanda, kuri aukščiausiai yra iškėlusi Žmogaus teisių vėliavą. Nesvarbu, ar kalbėtume apie įvairių mažumų teises, ar tautines bendrijas, ar, pvz., perteklinį Lietuvos žmonių kriminalizavimą, bausmių sistemos pertvarką – apie tai Evelina gana daug kalba, apie tai kalba ir Laisvės partija savo programoje. Kitas dalykas – platesnės idėjos, kurias būtina įgyvendinti: tai – ir teisėkūros kokybė, ir kt. Ši kandidatūra vėlgi buvo pasirinkta būtent taip, kad būtų aiškios politinės vertybės, aiški politinė Laisvės partijos programa ir ryžtas pokyčiams. Šie kriterijai, kaip ir man, kaip ir Kasparui, taip ir Evelinai buvo keliami.
– Tik priminsiu, kad ministrai įgyvendina Vyriausybės programą, kurią, tikėtina, parlamentas priims per savaitę kitą, ir taip pat jie veikia kaip atskiri politikai, vykdantys savo prioritetus ministerijoje, kuriuos pristato komandai ir veikia per numatytą kadencijos laikotarpį. Jei jūsų siūlomi kandidatai ar vienas iš jų nebūtų patvirtintas, ar jūs jau dairotės kitų žmonių ir ar jūsų partija turėtų kitų žmonių, pvz., į susisiekimo ministro postą?
A. Armonaitė: Grįšiu žingsneliu atgal – ministrai vykdo Vyriausybės programą, ir tą programą rašo kandidatai ir jų komandos į šias ministerijas. Laisvės partija, kaip viena iš koaliciją formuojančių partijų, atneša savo programą ir vertybes į šią Vyriausybės programą. Dėl kitų kandidatų – manau, yra anksti kalbėti. Mums reikia laukti Prezidento vertinimo. Dabar girdėjome bendresnį komentarą, jog galbūt kažkas netiks, Vyriausybė nebus patvirtinta visa apimtimi. Kol kas neturiu pagrindo dairytis kitų kandidatų. Manau, sulaukime galutinio Prezidento žodžio. Tikiuosi, ieškoti naujų kandidatų nereikės ir šie bus patvirtinti.
– Ponia Armonaite, turbūt nekyla abejonių, kad jūs pati būsite Prezidento paskirta ministre, bet ministerijos kuruojamos temos dažniausiai nebuvo jūsų politinėje darbotvarkėje kaip prioritetinės – turiu mintyje ekonomiką apskritai, inovacijas – daugiau kalbėjote apie žmogaus teises, tarptautinės politikos klausimus. Jaučiatės drąsiai?
A. Armonaitė: Jaučiuosi pakankamai drąsiai, tikrai sieksiu tai, kas buvo pozityvu, tęsti, galbūt ir komandoje pasitelksime įvairias žinias ir tuos, kurie daugiau gilesnės patirties šiame lauke turi. Laisvės partijai ekonominiai dalykai, verslo priežiūros pertvarkos ir inovacijų dalykai buvo ir yra prioritetai. Tiesą sakant, apie tai ir rinkimų kampanijos metu mes gana daug kalbėjome. Man Seime iš opozicijos galbūt nebuvo taip lengva gana aukštai iškelti tas vėliavas, bet pati gana nuosekliai domėjausi ir dirbtinio intelekto, ir kitomis naujosios ekonomikos teikiamomis galimybėmis. Esame sutelkę ir tam tikrą specialistų tinklą. Tad iš tiesų esame pasiryžę darbams.
Tačiau pagrindinis dalykas – į kokią situaciją ateiname, prioritetus mums diktuoja realybė. Tai reiškia, kad šiandien Lietuvoje turime karantiną, karantino apribotą verslą, turime verslą, kuris galbūt nėra tiesiogiai apribotas karantino, bet nukentėjo, ir iš esmės mums reikės gelbėti ir daryti viską, kad išsaugotume darbo vietas. Tai bus pagrindinis, prioritetinis tikslas ir pirmas darbas, kuris, tikiuosi, bus svarbiausias ne tik man, bet ir visai Vyriausybei.
– Ponia Čmilyte, kai kurie aplinkosaugininkai viešai reiškia abejones, nuogąstavimus, netgi protestuoja prieš S. Gentvilo kandidatūrą, sakydami, kad jis yra viešai pasisakęs nepalankiai aplinkosaugai, kalbėdamas apie miškų kirtimą, kitais klausimais. Matau, kad S. Gentvilas bando taisyti padėtį, bent jau soc. tinkluose dabar kitaip formuluodamas mintis. Ar neturite abejonių dėl šios kandidatūros ir ją, kaip partijos pirmininkė, teikiate drąsiai?
V. Čmilytė: Taip, S. Gentvilo kandidatūrą į aplinkos ministrus teikiame labai drąsiai ir puikiai žinodami, kad tai yra vienas iš labiausiai vizionieriškų ir kompetentingiausių politikų, ir šioje srityje jis gali puikiai realizuoti savo idėjas, ir Liberalų sąjūdžio programą, ir prisidėti prie kokybiškos Vyriausybės programos rengimo.
Tai, ką sakote, yra tiesa – buvo pasigirdę balsų, kritikuojančių šią kandidatūrą, bet lygiai taip pat buvo nemažai ekspertų, šios srities atstovų, kurie pasisakė už Simono Gentvilo kandidatūrą, rašė palaikymo laiškus, todėl situacija tikrai nėra vienpusė. Ir jis turi iškovojęs autoritetą savo srityje, tas įdirbis tikrai yra.
– Ponia Čmilyte, turbūt rikiuodami parlamento darbotvarkę, galite prognozuoti, kada naujoji Vyriausybė gaus įgaliojimus veikti – t. y. kada Seimas pritars programai. Aišku, tai priklauso ir nuo kabineto sudėties, kada jis bus patvirtintas. Kaip manote, kada pilnai pasikeis valdžia Lietuvoje?
V. Čmilytė: Laiko apribojimai yra akivaizdūs, turime pakankamai sudėtingą situaciją Seime dėl pandemijos, tačiau iki gruodžio 23-osios turi įvykti visi būtini pokyčiai ir manau, kad jie įvyks. Tačiau, žinoma, neturime labai didelės laiko prabangos pernelyg ilgiems svarstymams ar pokyčiams. Ir manau, kad mes, visi koalicijos partneriai, pasitikime tais kandidatais, kuriuos esame pateikę.