„Jie atrodė kaip bomžai, purvini, apiplyšę kaip girtuokliai, paakiuose nusėtas mėlynes slėpė akiniais nuo saulės, nesvarbu, ar lauke būdavo šalta ar ne, jie nedėvėdavo megztinių, nes jų paprasčiausiai neturėjo“, – apie siaubingą vergovę išgyvenusius užsieniečius kalbėjo viena moteris.
Ji nutarė apie tai pranešti policijai, bet kai netrukus atvykęs vienas pareigūnas išklausė šiurpą keliantį pasakojimą, moters laukė naujas akibrokštas: „Jis man pasakė, kad aš kliedžiu“.
Tik tuomet, kai moters žodžius patvirtino kiti žmonės, pareigūnas pakeitė savo poziciją – nepraėjus nė parai išsiaiškinti, ar tikrai užsieniečiai pateko į vergovę, atvyko būrys policijos darbuotojų.
„Niekada nemaniau, kad mums padės policija, nes visą laiką girdėdavau, jog Lietuvoje viską lemia pažintys“, – vėliau prisipažino vienas į vergovę patekęs vyras.
Policijos atliktas tyrimas, kuriam vadovavo ne vienoje prekybos žmonėmis byloje valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras Ruslanas Ušinskas, atskleidė šokiruojančią realybę – Šventojoje daugiau kaip du mėnesius trys vyrai buvo nuolat žeminami, mušami ir turėjo dirbti nepriimtinomis ir nežmoniškomis sąlygomis: jų darbas prasidėdavo ankstyvą rytą, o baigdavosi tik vidurnaktį, sunkiomis oro sąlygomis jie dirbo be atitinkamos aprangos ar apsaugos priemonių, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis vagonėlyje ir sunkvežimio priekaboje, o kad nepabėgtų, būdavo nakčiai užrakinami, jie taip pat buvo priversti nakties metu šlapintis į turimą tuščią butelių tarą…
Ir visa tai vyko Šventosios širdyje – čia vasarą laikinai buvo įsikūręs iš Čekijos atvežtas atrakcionų parkas, kuriam vadovavo sutuoktiniai, kartu su jais dirbo ir tuo metu dar pilnametystės nesulaukęs jų sūnus.
„Baisu buvo girdėti, jog sadistų šeima laikė nelaisvėje ir vergijos sąlygomis išnaudojo pažeidžiamus, nuo darbdavių priklausomus žmones, juos terorizavo, laužė šonkaulius, žemino, marino badu“, – prisipažino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.
Jos vadovaujamo centro darbuotojai, sužinoję apie į vergovę patekusius užsieniečius, suskubo pasirūpinti ne tik jiems suteikti būtiniausią pagalbą, bet ir, kol buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, rūpinosi jų gyvenimu Lietuvoje, taip pat nukentėjusiųjų atstovavimui pasamdė advokatą.
Ši baudžiamoji byla jau baigta – teisėjai nutarė, kad atrakcionų parkui vadovavęs Čekijos pilietis Františekas Kolozmazničekas (g. 1978 m.) už grotų turės praleisti 6 metus, o jo sutuoktinė Marta (g. 1981 m.) – 4 metus 3 mėnesius. Tuo metu jų sūnus Františekas (g. 2002 m.) buvo paliktas laisvėje – Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė jam skirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams.
Tiesa, tyrimui vadovavęs ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras R. Ušinskas siekė griežtesnių bausmių – jis buvo įsitikinęs, kad atrakcionams vadovavęs čekas kalėjime turėtų praleisti 10 metų, jo žmona – 8 metus, o sūnus – 7 metus.
Teismas nusprendė, kad nuteistieji dviem nukentėjusiesiems privalės sumokėti 18 tūkstančių eurų neturtinei žalai atlyginti. Trečiam nukentėjusiajam žalos atlyginimas nebuvo priteistas, nes jis ieškinio nebuvo pareiškęs, jo net nepavyko apklausti teisme, nes vyras išvyko iš Lietuvos, pareigūnams vėliau jo taip ir nepavyko surasti.
Apie tai, kad atrakcionuose vergoviškomis sąlygomis yra išnaudojami užsieniečiai, pareigūnams pranešė čia dirbę lietuviai – iš pradžių jie bandė šią situaciją išsiaiškinti su atrakcionų vadovu, tačiau supratę, jog situacija nepasikeis, nutarė netylėti.
„Pas mus bomžai geriau atrodo nei tie darbuotojai atrakcionuose, vienas jų manęs prašė padėti pabėgti, nes jau nebeturėjo dantų ir nematė viena akimi, sakė, jį užmuš“, – vienas atrakcionuose dirbęs vyras pareigūnams sakė, jog jam buvo net sunku žodžiais apibūdinti, kaip atrodė sužalotas užsienietis.
„Jie iš krūmų rinko obuoliukus, kad galėtų pavalgyti, kartą norėjau jiems paduoti valgyti, todėl vos ne šliaužti turėjau, jog atrakcionų vadovai nepamatytų, kad jiems paduodu maisto dubenėlyje“, – antrino kita atrakcionuose dirbusi lietuvė.
Kai ji užsiminė, kad apie vergovę praneš policijai, sulaukė grasinimų: „Man sakė, kad pasamdys tokį patį bomžą, jog mane nušautų.“
Pasakoja vienas nukentėjusysis:
„Dirbti prie atrakcionų man pasiūlė draugas, mes turėjome surinkti, išrinkti ir aptarnauti atrakcionus. Prie atrakcionų dirbau Čekijoje ir Lietuvoje, į Lietuvą su mašina mane arvežė direktorius. Čia iš pradžių su dar dviem vyrais gyvenau metalinėje priekaboje, kurios dydis – 4x2,5 m. Vėliau mano draugas išėjo, todėl čia likome dviese. Priekaboje buvo viena lova, kažkoks senas staliukas, minkštas pufas ir televizorius, kuris nebuvo įjungtas. Vienas asmuo arba du miegodavo ant lovos, o kiti – ant grindų. Iš ryto reikėdavo patikrinti atrakcionų mašinyčių mechanizmus, suruošti įrangą. Visą dieną stovėdavau prie atrakciono, kartais reikėdavo prižiūrėti tris įrenginius – traukinuką, karuselę, baseiną. Taip dirbdavau nuo ryto iki 11-12 valandos vakaro. Už darbą negavau jokių pinigų, 3-4 kartus buvau gavęs 5 eurus pavalgymui, nes moters, kuri maitindavo, tuo metu nebuvo. Maistą gaudavau prieš atidarant atrakcionus ir vakare. Vagonėlis iš pradžių nebuvo rakinamas, tik vėliau užrakindavo, manau, tai buvo todėl, kad nepabėgtume – kai paprašiau grąžinti mano dokumentą, šeimininko žmona jo neatidavė, sakė, jog, jeigu atiduos, tuomet aš pabėgsiu.
Kartą buvau pabėgęs, nes mane mušė – ėjau keliu, bet mane pasivijo su automobiliu ir pagavo. Šeimininko žmona sakė, kad, kai pabaigs vieną darbą, mane nuveš namo ir duos pinigų… Sutikau sugrįžti. Atrakcionuose mane mušė ne tik šeimininkas, bet ir jo sūnus, tai galėjo matyti ir lankytojai. Mušdavo dėl to, kad nesuspėdavau atlikti kokių nors darbų ar tiesiog nespėdavau prieiti, kai mane šaukdavo. Buvo keletą kartų, kai susinervinusi šeimininko žmona šaukė, grasino, kad pasakys savo vyrui ir tada nuo jo gausiu mušti.
Nežinojau, kiek gausiu pinigų už darbą, bet kai mane pradėjo mušti ir gavau per veidą, man nebebuvo svarbūs pinigai. Mušdavo ne tik šeimininkas, bet ir jo sūnus – ne kartą mušė rankomis, pagaliu, mušė į įvairias kūno vietas. Kartą smarkiai sumušė, nes surinkdamas atrakcioną netyčia suplėšiau jo medžiagą, tai pamatęs šeimininkas supyko ir mane mušė su dideliu pagaliu, net lūpą praskėlė ir dabar yra randas. Būtent tada buvau nusprendęs pabėgti iš Lietuvos, nei į medikus, nei į policiją nesikreipiau, nes, būnant svetimoje šalyje, nemokant kalbos ir esant mušamam, yra labai sunku kam nors apie tai pasakyti.
Užtekdavo bet kokios priežasties, net menkiausios, kad būtų suduotas smūgis. Man buvo sulaužyti šonkauliai. Sumušė ir mano draugą, kuris pabėgo ir kai atvažiavo policija, jo jau nesurado. Man buvo labai sunku, nes buvau svetimoje šalyje, nemokėjau kalbos, buvau be dokumento, neturėjau kur dėtis, jaučiausi kaip vergas.“
Panašiai kalbėjo ir kiti atrakcionuose dirbę užsieniečiai – net apklausiami pareigūnų jie bijojo pasakoti apie tai, ką patyrė.
„Mane mušdavo kumščiu per veidą, mušdavo ir kabelio gabalu per nugarą, mus keikdavo ir vadindavo nešvariais žmonėmis, sakė, jog esame „purvas“, „debilai“, grasindavo, kad jeigu pabėgsime, tuomet sulaužys kojas, – kalbėjo kitas užsienietis. – Kartais mušdavo ir darbdavio sūnus – jis mušdavo bet kuo, kas pasitaikydavo po ranka, taip pat ir didesniu raktu veržlėms atsukti.“
Šiurpiausias detales apie jų gyvenimą teisėsaugai atskleidė atrakcionuose įdarbinti lietuviai, kurie apie į vergovę patekusius vyrus pranešė policijai.
„Jiems maistą kaip šunims ant žemės padėdavo“, – kalbėjo atrakcionuose dirbusi viena moteris.
Anot jos, kai į atrakcionus atvyko iškviesti policijos pareigūnai, buvo surasti tik du užsieniečiai, vienas jau buvo dingęs, o du likusieji buvo tokios būklės, kad net buvo baisu į juos žiūrėti.
„Kai juos vežėme į ligoninę, jeigu būtume uždegę degtuką, šie būtų užsidegę kaip fakelai“, – sakė liudytoja.
Moteris apie siaubingą vergovės situaciją bandė kalbėtis su atrakcionų vadovu, tačiau šis esą tik pasijuokė ir nurodė, kad „pas jį yra geri advokatai, kurie ištrauks“.
„Kiek žinau, jį galimai ir buvo ištraukę, kai anksčiau jis buvo sumušęs žmogų Estijoje“, – sakė ji. Ir pridūrė, kad taip, kaip jo šeima elgėsi su žmonėmis, atrodė labai baisiai, tokių vaizdų neįmanoma ištrinti iš atminties.
„Jie atrodė kaip „bomžai“, visi purvini, apiplyšę, dažnai mačiau juos su mėlynėmis, prie nebuvo galima prieiti, nes iš karto prisistatydavo atrakcionų vadovai, dažniausiai šeimininko žmona, – tęsė ji. – Esu mačiusi, kaip su metaliniu raktu ar kažkuo trenkė per šonkaulius. Matydavau, kaip nukentėjusieji knisasi šiukšlėse, renka nuo žemės nuorūkas, iš krūmų rinko obuoliukus, kad galėtų pavalgyti. Kai šeimininkui pasakiau, kad atiduotų nukentėjusiųjų dokumentus ir aš juos išsiųsiu namo arba kreipsiuosi į policiją, jis pasakė, kad tai jo darbuotojai ir jis ką nori, tą ir daro.“
„Vieną dieną vienas darbuotojas atėjo prie manęs visas kraujuotas, sakė, padėk man, jam net seilės iš burnos bėgo su krauju“, – kitas liudytojas teigė, kad užsieniečiui buvo sudaužyta galva, tai buvo padaryta su santechniko naudojamu raktu.
„Visi trys užsieniečiai skundėsi, jie manęs prašė pagalbos pabėgti, todėl kartą, kai nebuvo šeimininkų, siūliau važiuoti kartu į miestą, sakiau, kad nuvešiu juos į policiją ir ten padės, bet jie atsakė, jog nepadės, šeimininkas juos suras, sakė, kad bijo bėgti, nes jau bandė ir buvo pagauti bei žiauriai sumušti angare, nieko negali padaryti, nes net pasų neturi“, – kalbėjo kitas lietuvis.
„Esu matęs, kaip šeimininko žmona vienam užsieniečiui neleido atsigerti vandens, sakydama, kad jis kainuoja“, – pridūrė jis.
„Atrakcionų savininkai į savo darbuotojus užsieniečius kreipdavosi necenzūriniais žodžiais, juos vadino gėjais, gaidžiais, – sakė kitas vyras. – Nukentėjusiųjų sužalojimai matydavosi aiškiai, vienas būdavo su akiniais, kad nesimatytų mėlynės, kito rankos būdavo dvigubos, ne kaip žmogaus. Kiek girdėjau, jis buvo ir elektra nupurtytas, ir su pagaliais gavęs.“
Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patraukti atrakcionų vadovai bei jų sūnus neigė, kad smurtavo prieš savo darbuotojus, aiškino, jog šie atrakcionuose dirbo savo noru, jų laisvė nebuvo varžoma, o dėl darbo ir gyvenimo sąlygų su nukentėjusiaisiais buvo sutarta iš anksto, pasiūlytos sąlygos jiems tiko, nukentėjusieji galėjo bet kada išeiti iš atrakcionų teritorijos, buvo numatytas ir poilsio laikas.
Jie tikino, kad patys iš esmės gyveno tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir nukentėjusieji, vagonėlyje, prieš juos joks fizinis ir psichologinis smurtas nebuvo vartojamas, jie bet kada galėjo pasiimti savo asmens dokumentus, kuriuos patys buvo paprašę pasaugoti.
„Pramogų versle dirba jau kelios mūsų šeimos kartos, o Lietuvoje dirbome jau penktą sezoną ir anksčiau niekada nebuvo jokių incidentų su darbuotojais“, – atrakcionų savininkas tikino, kad su jais susidorojo lietuviai, kurie su kitais verslininkais vėliau „užėmė“ jų vietą, todėl esą ir buvo suinteresuoti susisiekti su policija, taip pat dėl to lydėjo nukentėjusiuosius į ekspertizę bei įtikino kitus žmones liudyti prieš juos.
„Akivaizdu, kad nukentėjusieji savo iniciatyva nesikreipė pagalbos, nes nesijautė išnaudojami ar laikomi nežmoniškomis sąlygomis“, – pasak vyro, nukentėjusiesiems trūko socialinių įgūdžių, jie nesiprausdavo po dušu, neskalbdavo drabužių...
Tačiau tokie argumentai neįtikino teisėjų, kuriems nekilo abejonių dėl atrakcionuose naudotos vergovės – byloje buvo išsamiai atskleista prekybai žmonėmis būdinga žmonių verbavimo ir gabenimo į užsienio valstybę išnaudojimui vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis schema.
„Bylos duomenimis nustatyta, kad visi trys nukentėjusieji sutiko vykti į Lietuvos Respubliką norėdami ir siekdami užsidirbti, tikėdamiesi gauti normalų gyvenamąjį plotą, normalias gyvenimo sąlygas, maitinimą bei darbo užmokestį, prieš atgabenimą į Lietuvą visi trys nukentėjusieji buvo atsidūrę sunkioje materialinėje padėtyje, neturėjo nei pajamų, nei normalios gyvenamosios vietos, du iš jų gyveno nakvynės namuose, į Lietuvos Respubliką vyko nemokėdami lietuvių kalbos, – teismas pažymėjo, kad atrakcionų vadovas sąmoningai ieškojo būtent tokių žmonių, apie tai neabejotinai žinojo ir jo žmona bei sūnus. – Verbuojant nukentėjusiuosius vykti į Lietuvą, nukentėjusieji buvo apgauti dėl jiems siūlomo užmokesčio, taip pat gyvenimo ir darbo sąlygų. Nė vienam nukentėjusiajam nebuvo atskleistos tikrosios būsimo darbo aplinkybės ir gyvenimo sąlygos – gyvenimas žmonėms gyventi iš esmės nepritaikytame vagonėlyje ir vilkiko priekaboje, nei darbo užmokesčio, nei normalaus maitinimo negavimas, smurto naudojimas nepaklusnumo atveju, kliūčių sudarymas (paimant asmens dokumentus) norint grįžti į Čekiją ar Lenkiją.“
Pasak teismo, nukentėjusiesiems buvo pateikta neteisinga informacija apie gyvenimo ir darbo sąlygas bei darbo užmokestį – visiems buvo žadamas legalus darbas, geras darbo užmokestis, apgyvendinimas, tokie pažadai lėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Lietuvą.
„Nėra pagrindo sutikti, kad nukentėjusieji buvo laisvi, galėjo bendrauti su atrakcionų parko lankytojais, bet kada pasišalinti iš teritorijos, – įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teisėjai. – Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusieji buvo visą parą kontroliuojami ir prižiūrimi nuteistųjų – naktimis užrakinami vagonėlyje, o dienos metu nepaleidžiami iš nuteistųjų akiračio, jiems buvo draudžiama išeiti už atrakcionų teritorijos, jie buvo visiškai priklausomi nuo nuteistųjų malonės, įbauginti, nemokantys lietuvių kalbos, neturintys asmens dokumentų, paveikti psichologiškai. Visi trys nukentėjusieji dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki dvyliktos valandos nakties, kol užsidarydavo atrakcionų parkas, o po to dar turėjo atlikti kitus darbus, jie neturėjo jokios išeiginės ar pertraukėlės. Be kita ko, tėvas ir sūnus sistemingai vartojo prieš visus tris nukentėjusiuosius ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, o atrakcionų savininko sutuoktinė vartojo psichologinį smurtą, siekdama, kad nukentėjusieji paklustų, grasindama jiems savo vyru, jog jis sumuš, ir, kaip nustatyta, nukentėjusieji turėjo pagrįstą pagrindą tokių grasinimų bijoti, nes prieš juos buvo vartojamas fizinis smurtas, jie pribėgdavo prie nuteistųjų vos šiems sušukus.“
Pasak teismo, daug liudytojų nurodė matę, kaip prieš darbuotojus buvo naudojamas smurtas, net pats atrakcionų vadovas buvo sakęs, kad darbuotojus „reikia laikyti kaip šunis, nes jie išnaglės, kad reikia juos dresuoti, nes po to su jais nesusitvarkysi“.
„Bendrąja prasme vergovė suprantama kaip situacija, kai vienas žmogus yra valdomas kito, klasikinė vergovė (žmonių nuosavybė) yra draudžiama tarptautinės teisės, tačiau susijęs fenomenas, vadinamas „moderniąja vergove“, vis dar egzistuoja šiandien, moderni vergovė yra situacija, kai žmogus išnaudojamas kitų asmeniniais ar komerciniais interesais, tai gali įgyti skirtingas formas, tokias kaip skolų vergovė, prekyba žmonėmis, priverstinė santuoka, vergovė namuose, seksualinė vergovė ar priverstinis darbas“, – teismas pažymėjo, kad būtent išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis nustatytas atrakcionų darbuotojų byloje, kai jų vadovai, pasinaudodami nukentėjusių asmenų pažeidžiamumu, juos apgaule verbavo, gabeno ir laikė nelaisvėje, žinodami, jog pasinaudojant jų priklausomumu ir pažeidžiamumu, panaudojant fizinį ir psichologinį smurtą, taip atimant galimybę priešintis, jie bus išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.