Dovilė sakė varsčiusi kone visų įstaigų, į kurias tokiu atveju reikėtų kreiptis, duris Lietuvoje, Indijoje ir Norvegijoje, tačiau, nors visi specialistai pripažįsta, kad vaikas turi augti su motina, grąžinti sūnaus jai niekas neskuba.
Didžiausios problemos prasidėjo prabilus apie skyrybas
Skaudi moters istorija prasidėjo dar 2013-aisiais. Tuomet Norvegijoje su vyru, kilusiu iš Indijos, ir penkerių metų judviejų sūnumi gyvenusi moteris nusprendė grįžti į Lietuvą. Buvo rugsėjis.
„Jau turėjome problemų šeimoje, todėl paprašiau vyro grįžti į Lietuvą, čia jaučiausi saugiau. Kadangi konfliktai nesibaigė, jis nesikeitė, nors žadėjome viską pradėti iš naujo, matydama, kaip vaikui kenkia aplinka šeimoje, ta nuolatinė pykčių atmosfera, pasakiau, kad noriu skirtis“, – savo pasakojimą pradėjo Dovilė (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Ji sakė iš karto įtarusi, kad dėl šio jos sprendimo gali kilti problemų, todėl paprašė vyro pasirašyti taikos sutartį – iš anksto sutarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, matymosi su tėvais tvarkos ir išlaikymo.
„Aš užtikrinau, kad jis galės matytis su vaiku. Mano nuomone, vaikui reikia tėčio. Be to, mūsų sūnus nuo mažens augo su abiem tėvais, nenorėjau to iš jo atimti“, – tokį savo sprendimą aiškino moteris.
Tačiau po šio jos žingsnio vyras ėmė ypač agresyviai elgtis ir su Dovile, ir su jos šeimos nariais ir su visais, kurie bandė jai padėti.
Grasino nužudyti, o širdį sušerti šunims
„Tuo metu su sūnumi aš gyvenau pas tėvus, jis netoliese, už maždaug 10 kilometrų, išsinuomojo trejus metus neprižiūrėtą namą. Padėjau jį sutvarkyti, kad vaikas galėtų ten leisti savaitgalius. Kaip ir buvau žadėjusi, nedarbo dienomis važiuodavau į tą namą su vaiku tam, kad jiedu galėtų matytis. Tačiau jis, užuot leidęs laiką su sūnumi, pasodindavo jį prie televizoriaus, ir gąsdindavo bei terorizuodavo mane“, – pasakojo moteris.
Po vieno tokių savaitgalių, spalio viduryje, ji netyčia namo parsivežė vyro planšetę. Tai, ką pamatė „Skype“ pokalbių platformoje, ją tiesiog pribloškė.
„Jis buvo palikęs įjungtą „Skype“, ten radau jo susirašinėjimą su draugais. Jis jiems pasakojo, kokiais būdais mane nori nužudyti, kad gautų vaiko globą. Jis sakė norintis, kad aš mirčiau baisiausia mirtimi, aiškino, kaip manęs nekenčia, kad nori bet kokiu būdu atimti vaiką, išplėšti mano širdį ir sušerti ją šunims. Taip pat planavo, kaip galėtų išvengti alimentų mokėjimo vaikui – kur atsidaryti sąskaitą, kaip įforminti įmonę. Buvo baisu skaityti. Kai pamačiau šias žinutes, buvo ketvirtadienis, o savaitgalį vėl pas jį turėjau važiuoti, nes iš manęs buvo reikalauta nepažeisti tėvo teisių matyti vaiką. Vaiko teisių apsaugos specialistai man sakė, kad griežtai draudžiama neleisti vaikui matytis su tėvu“, – tarp dviejų ugnių atsidūrusi pripažino moteris.
Paaiškino, esą rašyti pareiškimą nėra prasmės
Paklausta, ar pamačiusi minėto turinio žinutes ji kreipėsi į policiją, Dovilė prisiminė dar anksčiau nutikusią situaciją.
„Kartą jis atvyko į mano tėvų namus, iš veido matėsi, kad blaiviai nemąsto, buvo tarsi apsvaigęs. Tuomet griebė vaiką, buvusį kieme, ir aiškino, kad šoks į upę, jei paskambinsiu policijai. Kai kiek atsipeikėjo, sėdo į automobilį. Paskui jį spėjau ir aš. Jis atėmė iš manęs telefoną, išmetė jį pro langą, sužeidė ranką. Po to įvykio nuėjau į policiją, planavau parašyti pareiškimą, tačiau ten man paaiškino, kad tai daryti nėra prasmės, nes aš neturiu įrodymų, kad taip, kaip pasakojo, iš tiesų buvo“, – pareigūnų abejingumu stebėjosi ji.
Tuomet Dovilė sakė supratusi, kad bendrauti su policija – beviltiška ir beprasmiška, nors dabar tokio savo sprendimo iš dalies gailisi.
„Buvo įvykis, kai jis neblaivus 22 val. vakaro nuvyko pas mano sesers šeimą. Pasakojo jiems, kad aš esu nesveika, psichiškai nestabili. Tuomet sesers vyras jį išvijo lauk, nors, matyt, reikėjo kviesti policiją, kad jį sugautų. Na, bent vairuojantį girtą. Tačiau pareigūnų nekvietėme, norėjome patys tyliai susitvarkyti“, – dabar tokį sprendimą klaidingu vadina moteris.
Vėliau ji neturėjo jokių įrodymų, kad jos vyras elgiasi neadekvačiai.
Bandė apgaulės būdu išvežti į Norvegiją
Dar tą patį spalio mėnesį, kai vyko anksčiau aptarti įvykiai, 27-ąją dieną, sekmadienį, pasakojo Dovilė, ją su sūnumi vyras bandė apgaulės būdu išvežti į Norvegiją.
„Jis tiesiog pasakė, kad vyksta į vieną vietą, tačiau kalbindamas mane, nukreipdamas dėmesį kirto sieną su Lenkiją. Tų vietovių gerai nepažįstu, tad tai, kad esame nebe Lietuvoje, supratau tik pamačiusi lenkiškus kelių ženklus. Paskambinau telefonu 112, paprašiau pagalbos. Ačiū Dievui, pareigūnas sureagavo ir patikėjo, Lenkijos pareigūnai sustabdė mus 20 kilometrų nuo sienos. Tuomet jie mus tiesiog išskyrė, sakė, kad konfliktą turime spręsti Lietuvoje. Dar tą pačią dieną parašiau pareiškimą dėl neteisėto laisvės suvaržymo. Šis tyrimas vėliau buvo nutrauktas, nes šiuose veiksmuose esą neįžvelgta nusikalstamos veikos.
Po to, pirmadienį, jis nuėjo į vaikų teisių skyrių ir parašė pareiškimą, kad esą aš jam draudžiu matytis su vaiku. Paprašė specialistų ištirti mano elgesį. Tą pačią savaitę jis išskrido į Norvegiją ir padavė mane į teismą, nes norėjo perimti visišką vaiko globą. Jis siekė, kad man būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir vaiką matyčiau tik 16 valandų per metus prižiūrint specialistams. Taip pat parašė pareiškimą Norvegijos pareigūnams, kad aš sūnų pagrobiau iš Norvegijos ir kartu pateikė raštą remiantis Hagos konvenciją, kad įpareigotų mane grąžinti vaiką į Norvegiją“, – visus vyro veiksmus smulkiai atsimena moteris.
Užvertė bylomis
Sužinojusi apie tokius vyro veiksmus Dovilė taip pat patraukė į teismą. Tiesa, Lietuvoje. Ji kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių – prašė suteikti draudimą išvežti vaiką iš šalies. Šis prašymas buvo patenkintas. Kartu nustatyta ir vaiko gyvenamoji vieta – su mama, Lietuvoje.
Tačiau šią nutartį vaiko tėvas apskundė. Toliau rašė daugybę pareiškimų vaikų teisių specialistams, o šie, savo ruožtu, pasakojo Dovilė, pas ją lankėsi kone kas dvi savaites. Vis tikrindavo, kaip auga vaikas, kviesdavo pasiaiškinti, kodėl esą ji neleidžia jam matytis su tėvu.
„Žinojau, kad dėl vaiko globos man reikės eiti į teismą. Jis prieš mane neturėjo nieko. Vienintelis argumentas – neleidžia matytis su vaiku, todėl pagalvojau, kad pakentėsiu, bet iki teismo važinėsiu pas jį į tą namą, saugosiu sūnų, kiek galiu, bet darysiu viską, kad tik jie matytųsi“, – ryžtu stebino moteris.
Tiesa, neilgai trukus ji suprato, kad šis jos sprendimas taip pat buvo klaida.
„Mane daug kas įspėjo, kad vaiką jis atims (kartą net gydytoja poliklinikoje, kai jis įsiveržė ten su priekaištais), bet aš galvojau, kad neteisėta savavališkai uždrausti tėvui matytis su vaiku. Aišku, dabar žiūrint į praeitį suprantu, kaip tai kvaila“, – guodėsi moteris.
Kai pradėjo vaiką vesti į darželį, situacija virto košmaru
Nepaisant viso to, ji stengėsi kabintis į gyvenimą. Lapkričio mėnesį pradėjo sūnų vesti į darželį, pati susirado darbą pilnu etatu.
„Tačiau tuomet prasidėjo dar didesnis košmaras, nes tėvas ėmė darželyje lankytis kasdien ir ten būdavo po kelias valandas. Tuo metu nedirbo, nes kai išėjau, palikau jam viską – santaupas, užgyventą turtą, todėl turėjo, iš ko gyventi. Jis ateidavo su kostiumu, nuolat kažkam skambindavo, kėlė baimę personalui. Bet niekas jo negalėjo išprašyti – dėl vaikų gerovės nenorėjo kviesti policijos. Kai kreipėsi į Švietimo skyrių, jie patarė keisti darželio vidaus taisykles, neleisti tėvams kelias valandas būti grupėje.
Jis neklausydavo nieko, ką daryti prašydavo auklėtoja ar kiti darbuotojai, reikalavo išskirtinio dėmesio. Maža to, drausdavo sūnui kalbėti lietuviškai, bendrauti su bendraamžiais. Savo ruožtu auklėtojai aiškino, kad jokios adaptacijos negali vykti, nes vaikui nereikia jokios Lietuvos, jokio darželio, jis augs Norvegijoje.
Kartą vaikai ėjo į sporto salę sportuoti, mano sūnus irgi norėjo eiti kartu, tačiau tėvas to neleido. Auklėtoja paliko juos darželio grupėje, tačiau soc. pedagogė pastebėjo, kaip koridoriumi jie traukė link durų. Paklaustas, kur išeina, jis tik apsisuko ir iš tiesų nuėjo į grupę“, – apie galbūt dar vieną vyro planuotą sūnaus pagrobimą užsiminė Dovilė.
Vaiką nuteikė prieš mamą ir papirko
Negana to, moters teigimu, jos sūnus buvo nuolat prieš ją nuteikiamas. Vyras esą jam kasdien aiškindavo apie teismus, teisėjus, advokatus, kokia bloga mama ir kaip ji terorizuoja tėtį, kenkia jam.
„Vaikas, kai grįždavome namo iš darželio, paklaustas, kaip sekėsi, man imdavo pasakoti, kad štai, bus teismas, ten nuspręs, su kuo man gyventi, pas ką būti. Jam buvo pasakojama, kad Norvegijoje jis turės nuosavą kambarį, pro kurio langus matys laivus. Kasdien tėtis jam į darželį atnešdavo naujų žaislų, saldainių. Jis buvo paperkamas.
Kai vėliau kartą vaikų teisių specialistas paklausė, su kuo jis nori augti, pasakė, kad su tėčiu. Mano sūnus buvo įtikintas, kad Lietuvoje – labai blogai, o Norvegijoje bus nuostabu“, – pasakojo moteris.
Pas tėvą vedė kone kasdien
Neilgai trukus ji sulaukė kvietimo apsilankyti darželyje, esą tiesiog pasikalbėti. Dovilė sakė išsigandusi, kad jos bus paprašyta nebeleisti vaiko į darželį dėl tokio jo tėvo elgesio.
„Tačiau darželio vadovybė manęs paprašė, ar negalėčiau aš, kaip reikalavo tėvas, papildomai su vaiku jam leisti matytis ir darbo dienomis. Sutikau, nes bijojau, kad mano vaikui nebeleis lankyti darželio. Tuomet kreipiausi į vaikų teisių specialistus, klausiau, gal jie galėtų kuo padėti, skirti kokį žmogų, kuris kasdien nuvežtų mano sūnų pas tėtį, nes konfliktai tarp mūsų aštrėjo, todėl viena ten eiti bijojau. Tačiau man buvo pasakyta, kad jei to noriu, turiu kreiptis į teismą ir kad jie tokių paslaugų neteikia“, – prisiminė Dovilė.
Išgirdusi tai, ji susitaikė su esama situacija, pradėjo pas vaiko tėvą užsukti ir kone kasdien po darbo.
Leidusi su sūnumi praleisti naktį, ryte jo neberado
„Man buvo tikrai labai sunkus metas. Pradėjau dirbti po 7 metų pertraukos, vaikas pradėjo lankyti darželį, pažinojau žmogų, kuris kasdien mane terorizavo, tačiau privalėjau pas jį lankytis. Dienos buvo tiesiog baisios: 6 ryto išvažiuoju į darbą, 16 val. pasiimu sūnų iš darželio, o po to dar važiuoju pas asmenį, kuris nuolat man grasina, grįžtu namo, bandau ruoštis kitai darbo dienai, o paguldžiusi sūnų miegoti imu nagrinėti naujus iš teismo atėjusius dokumentus“, – dabar širdį liejo Dovilė.
Gruodžio pabaigoje darželyje vyko kalėdinė šventė. Nebegalėdama kęsti nuolatinio teroro ji pasakojo susitarusi su sūnaus tėvu, kad jei į šventę jis neis, sūnų galės pasiimti po jos ir pabūti kartu iki ryto.
„Gruodžio 19 d. 17 val. vakaro sūnų perdaviau jam, jis nusivežė berniuką į tą namą. Po poros valandų aš dar pravažiavau pro šalį – buvo labai neramu, turėjau kažkokią blogą nuojautą, tačiau jo mašina stovėjo kieme, viduje degė šviesos. Tiesa, atrodė, kad kažkas mane lyg ir seka – kelyje, kuriuo važiavau, buvo daug posūkių, tačiau vienas automobilis važiavo man iš paskos. Tačiau sėkmingai grįžau namo ir pabandžiau nusiraminti.
Gruodžio 20 dieną paskambinau į darželį ir paklausiau, ar tėvas atvedė vaiką į grupę. Man pasakė, kad ne. Dar po kažkiek laiko perskambinau, tačiau atsakymas vėl buvo neigiamas, o 9 val. 35 min. gavau žinutę iš buvusio draugo: „Brangioji, mes Norvegijoje, paskambinsim. Bučiuoju“.
Reagavo žaibiškai: kreipėsi į policiją ir dėl vaiko teisių
Tuomet moteris sakė iš karto paskambinusi į policiją, paprašiusi patikrinti, ar tame name tikrai nebėra jos sūnaus. Po to ji susisiekė ir su Valstybine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, su kuria pasidalino įtarimais, kad vaiko galbūt nebėra Lietuvoje.
„Paprašiau ir giminaičių, kad jie nuvyktų iki to namo. Įdomu, tačiau jie buvo greitesni nei policijos pareigūnai. Jie patvirtino, kad likusi tik mašina, o namas tuščias, durys užrakintos. Tuomet nuvykau į policiją rašyti pareiškimo, kad pradėtų vaiko paiešką. Tačiau tyrėja tiesiog šaukė ant manęs, kad su juo išvykęs vyras yra tėvas, todėl jis turi teisę išsivežti vaiką į užsienį. Parodžiau nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, draudimą išvežti vaiką iš Lietuvos, tačiau man atšovė, kad tokios nutartys nieko nereiškia“, – susijaudinimo ir šiandien neslėpė moteris.
Jos situacijoje buvo pritaikytas Baudžiamojo kodekso 245 straipsnis: teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas.
„Kai išėjau iš kabineto, paskambinau advokatui ir paklausiau, ką tai reiškia, tačiau jis pasakė, kad nieko – pagrūmojimas pirštu, kad kažką blogai padarei. Liepė grįžti ir prašyti traktuoti vaiko pagrobimą“, – prisiminė moteris.
Sužinojo, kad vaikas Norvegijoje
Tuomet ji sakė dar pradėjusi ginčytis su tyrėja dėl taikytino straipsnio, tačiau buvusi išvaryta iš kabineto „pastudijuoti teisę“. Į Dovilės nuogąstavimus nebuvo įsiklausyta.
„Paskambinau Anglijos, Norvegijos pareigūnams klausdama, ar jie turi žinių apie tokį vaiką, tačiau jo paieška dar nebuvo paskelbta. Tikrai supykau ir vėl nuvažiavau pas Lietuvos policininkus. Kaip taip galima nieko nedaryti? Tuomet jie sutvarkė paiešką, paskelbė informaciją duomenų bazėse ir gavo pranešimą, kad vaikas yra Norvegijoje“, – prisiminė ji.
Dovilė išsiuntė prašymą grąžinti vaiką į Lietuvą.
Po to, dar 2014 m. vasario mėnesį ji sulaukė rašto iš buvusio draugo, kuriuo prašyta panaikinti laikinąsias apsaugos priemones judviejų sūnui, nes byla nėra teisminga Lietuvai – vaikas jau ne Lietuvoje. Aptariamos priemonės, Lietuvos teismų sprendimu, buvo panaikintos.
Kol sulaukė sprendimo, vaiką išvežė iš šalies
Balandį jau Norvegijoje įvyko teismas, kurio metu jie abu davė parodymus. Dovilė teigė, kad iki vaiko išvežimo jie gyveno Lietuvoje, jos vaiko tėvas – kad Norvegijoje.
„Teismas nusprendė, kad vaikas iki išvežimo gyveno Lietuvoje ir turi būti sugrąžintas man. Tačiau tuo metu man dar neleido išsivežti sūnaus iš šalies, nes buvo skirtas laikas nutartį skųsti. Aišku, tėvas tuo pasinaudojo. Tuomet ir aukštesnės instancijos teismas nusprendė, kad ta nutartis buvo teisinga ir tėvas privalo grąžinti vaiką man į Lietuvą. Tačiau visa tai užruko mėnesį, gal kiek daugiau.
Gegužės 6-ąją aš dar kalbėjausi su buvusiu draugu „Skype“ programa. Tuomet jis buvo labai įpykęs, o vaikas sėdėjo ant sofos, verkė. Tėvas ėmė šaukti ant jo, kad jis niekam tikęs, niekam nereikalingas, tegu važiuoja į Lietuvą. Raminau abu, aiškinau, kad taip kalbėti, elgtis negalima. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis, po kurio jie tiesiog dingo“, – prasitarė moteris.
Išskrido į Indiją
Po to, pasakojo Dovilė, į jo namus Norvegijoje nuvykę policijos pareigūnai nerado nei vyro su sūnumi, nei jokių judviejų daiktų. Galiausiai vyro mašina buvo rasta Kopenhagos oro uoste, Danijoje.
„Pareigūnai padarė išvadą, kad vaiko ir tėvo Norvegijoje nebėra, todėl nutraukė jų paiešką. Prieš tai, jau Norvegijos policija buvo pritaikiusi draudimą tėvui išvežti vaiką iš Norvegijos, kol nebus teismo sprendimo, konfiskavusi vaiko dokumentus, bet tai nesustabdė mano draugo. Jis padarė vaikui kitus dokumentus ir išskrido į Indiją“, – aiškino moteris.
Paklausta, kaip tai įmanoma, ji paaiškino – sūnus turėjo dvigubą pilietybę, tad jam buvo padarytas ne Lietuvos pasas.
Kiti stebisi, kad tiek ištvėrė, tačiau Dovilė dėl to džiaugiasi
Dovilės vaiko tėtis, pasakojo ji, Indiją paliko būdamas dvidešimties ir keliavo po pasaulį ten, kur gaudavo gerą darbo kontraktą. Uždirbo jis daug, turėjo ir daug pažįstamų, tačiau dažniausiai laiką leisdavo internete. Ji įsitikinusi – tam tikrose pokalbių svetainėse, gal forumuose buriasi asmenys, diskutuojantys ir apie galimus vaikų pagrobimus.
„Kai mes susipažinome, jis gal 10 metų nebuvo lankęs Indijoje. Mes susipažinome per bendrus draugus, vėliau aš persikrausčiau pas jį. Pykčiai tarp mūsų prasidėjo gal po pusės metų nuo vaiko gimimo. Mes kartu išgyvenome gal 6-7 metus, per tą laikotarpį kraustėmės labai daug. Tai taip pat buvo ir viena iš priežasčių, kodėl skyrėmės. Nors jis labai gerai uždirbdavo, pinigus mėtydavo į visas puses, todėl mūsų šeimai jų visuomet trūko. Be to, sprendimą kraustytis jis priimdavo pats, manęs nė neklausdavo. Vėliau prasidėjo konfliktai, nes atsirado vaikas, jis nieko nepadėjo, nepalaikė mano iniciatyvos ieškoti darbo“, – pasakojo moteris.
Gyvendami kone kiekvienas sau, santykius jie bandė puoselėti dar kone penkerius metus.
„Daug kas manęs klausia, kodėl taip ilgai kentėjau, bet kai pagalvoju apie Renatos istoriją... Man tik į gerą išėjo, kad taip ilgai ištvėriau. Vaikas dabar atsimena, žino, kad turi mamą“, – šyptejo Dovilė.
Kartais pasikalba internetu
Džiaugiasi ji ir tuo, kad retkarčiais dar gali išgirsti savo sūnaus balsą – vaiko tėvas kartais atsiliepia į jos „Skype“ skambučius. Tiesa, balandį bus lygiai dveji metai, kai savo sūnaus ji nematė gyvai.
„Darbo dienomis kalbėtis negalime dėl laiko skirtumo, bet kartais savaitgaliais pavyksta susiskambinti. Tai priklauso ir nuo tėvo, ir nuo vaiko nuotaikų. Kartais mano sūnus užsisklendžia savyje ir viskas, neprakalbinsi. Aišku, mums kalbantis šalia nuolat sėdi tėvas, todėl berniukas negali laisvai kalbėti. Jam uždrausta gerai atsiliepti apie mane, Lietuvą, sakyti, kad nori grįžti.
Bandžiau prašyti, kad mano buvęs draugas išleistų vaiką bent kartu paatostogauti, tačiau vaikui jis prikalbėjo, kad vėliau jis tėčio nebematys niekada gyvenime, kad jam bus labai blogai. Vaiku jis manipuliuoja, perša jam savo mintis ir naudoja savo įtaką, kad paveiktų mane ir vaiko požiūrį į mane“, – skundėsi moteris.
Žino, kur sūnus, tačiau nuvykti negali
Nepaisant to, kad gali bendrauti su sūnumi, ji sakė nuolat palaikantį ryšį ir su policijos pareigūnais, vaikų teisių tarnybomis.
„Kai tik jis į Norvegiją išsivežė vaiką, kitą dieną el. paštu atsiuntė dokumentus, liepdamas nutraukti visas bylas, šantažavo, kad atvykčiau į Norvegiją. Esą gyvensim toliau gražiai kaip šeima, nieko čia neatsitiko.
Paskui, kai suprato, kad nenusileisiu, jis leido bendrauti su vaiku. Žinau, kur jie yra Indijoje, ir policija žino, tačiau ten važiuoti aš bijau, nes jis man nuolat grasina. Be to, vienai moteriai važiuoti į Indiją nėra saugu. Vaiko jis tikrai neatiduos, o pamatyti... Aš pamatysiu jį kelias dienas, tačiau penkerius metus po to to padaryti negalėsiu, nes tiesiog neišgaliu kas savaitę važinėti į Indiją pasimatyti su vaiku.
Jaučiu didelę kaltę, kad nevažiuoju į Indiją, tikrai. Tačiau vėliau, išlaikydama šaltus nervus stengiuosi galvoti, o kas iš to, kad nuvažiuosiu? Nuo to vaikui nebus geriau, tuo aš niekuo nepasieksiu. Todėl pasirinkau kantriai laukti, tikiuosi, kad bus rasta kažkokia teisėta išeitis“, – mintimis dalijosi moteris.
Ji pripažino – persvarstyti savo gyvenimo tikslus ir vertybes padėjo išgyventa avarija. Po jos moteris nusprendė baigti savęs gailėtis ir elgtis apgalvotai, o ne impulsyviai.
Gyvena tėvo priespaudoje
„Pagalvojau, kad kitaip jau nebus ir reikia tiesiog susiimti ir bandyti stotis ant kojų. Gal baisiai pasakysiu, bet mano gyvenimas yra lygiai toks pat vertingas kaip mano vaiko. Kas, jei nuvažiuosiu į Indiją ir man kažkas nutiks? Tuomet vaikas teturės tik nestabilios psichikos tėvą. Vaikai turi gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, kad tik išgyventų. Tad ir mano sūnus prisitaiko, nes neturi, kur dingti. Jis gyvena kaip įkaitas, tačiau bando išgyventi“, – sakė Dovilė.
Tačiau ji neslepia – labai sunku susilaikyti, kai matai skriaudžiamą ir kenčiantį savo vaiką, tačiau negali nei jam padėti, nei tiesiog apkabinti.
„Mano sūnus yra sakęs, kad mokykloje Indijoje jį muša lazdomis, gąsdina kažkokiais šunimis. Tačiau tėvas tik užginčijo, kad apie tai daugiau nekalbėtų, nes už tai, kad galėtų ten mokytis, jis moka daug pinigų. Vaikas bando pasiskųsti, bet yra nutildomas. Tarkime, kartą mes kalbėjome vėlai vakare, apie 21:30 val., ir jis pradėjo verkti, kad ryt mokykloje egzaminas, o jis dar nieko nesimokė, nes sėdi pas tėvą darbe. Mokytis negali, nes kartu neturi knygų, o jei nesimokys, mokytojai ji muš. Tuomet mano vyras aiškino, esą tai ne problema, pakels jį 4 val. ryto ir jis galės mokytis“, – ką tenka išgirsti, dalijosi Dovilė.
Klausimus kelia dėl teismų sprendimų
Moteriai kyla daug klausimų ir dėl mūsų šalies teisinės sistemos. Pavyzdžiui, tyrimas dėl neteisėto vaiko išvežimo iš šalies buvo nutrauktas, nes esą jos vaiko tėvas nesuprato laikinojo apribojimo priemonių reikšmės. Esą jis nežinojo, kad sūnaus negali išvežti iš Lietuvos. Todėl laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Tačiau, kaip jau buvo minėta, šią nutartį vos po jos apskelbimo vyras apskundė.
Itin keistai išspręstas ir atvejis dėl Dovilės ir jos sūnaus neteisėto išvežimo į Lenkiją. Tuomet pareigūnai Lenkijoje iš Dovilės, jos teigimu, jokių pareiškimų nepriėmė, todėl vieną jų ji parašė Lietuvoje. Nepaisant to, tyrimas dėl to buvo nutrauktas, nes esą ji pretenzijų dėl tos kelionės neturėjo, o tai esą įrodo faktas, kad ji ir toliau gyveno su draugu viename name. Neatsižvelgta, moters teigimu, į tai, kad vyras nuolat rašė pareiškimus, kad Dovilė jam neleidžia matytis su vaiku. Kodėl jie negalėjo matytis, jei gyveno kartu?
Savo ruožtu, kai Norvegijos teismai konstatavo faktą, kad ieškomų asmenų – vyro ir vaiko – nebėra šalyje, ir paiešką nutraukė, siūlydami kreiptis į Lietuvos pareigūnus, pastarieji moteriai esą pasakė, kad kadangi laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, ji su vyru turi lygias teises dėl sūnaus globos. Tai reiškia, kad reikia pradėti naują bylą – nusistatyti, su kuo turi gyventi vaikas. Kitaip esą nėra pagrindo skelbti vaiko paiešką.
Pripažino: vaikas turi augti su motina, tačiau to nevykdo
2014 m. gruodžio 29-ąją dieną buvo priimtas nuosprendis, nurodantis, kad vaiko gyvenamoji vieta skubiai nustatoma su mama. Dovilė pasakojo, kad kreipėsi į antstolius, prašydama vykdyti teismo nutartį, tačiau tą daryti jie atsisakė. Todėl ji kreipėsi į policijos pareigūnus. Pastarieji gautą medžiagą analizavo net tris mėnesius, kol galiausiai vaikas buvo įtrauktas į Interpolo ieškomų asmenų duomenų bazę. Buvo nusiųsti pranešimai skirtingų šalių pareigūnams. Tarp jų – ir Indijos.
Moteris po šio pareigūnų žingsnio sakė kalbėjusi su vaiko tėvu, tačiau šis esą tik patvirtino, kad pas jį lankėsi Indijos policijos pareigūnai, kuriems jis gyrėsi davęs kyšį, kad paliktų jį ramybėje.
Išgirdusi tai, ji sakė skambinusi į Lietuvos ambasadą Indijoje prašydama suteikti informacijos, kur kreiptis dėl vaiko sugrąžinimo procedūrų. Iš pastarųjų įstaigų, pasakojo ji, buvo gautas el. laiškas, nurodantis, kad reikia, jog Lietuva oficialiai kreiptųsi su tiesinės pagalbos prašymu dėl vaiko sugrąžinimo į Lietuvą. Jis, Dovilės teigimu, buvo išsiųstas tik 2016 m. pradžioje.
Stebisi, kad pareigūnai baiminasi elgtis ryžtingai
„Lietuvos pareigūnai ilgai svarstė prašymo projektą: kaip rašyti, kas rašys. Dabar kovas. Mano žiniomis, patvirtino bylą tiriantis prokuroras, tas pagalbos prašymas buvo nusiųstas visai neseniai. Nežinau, kada konkrečiai, nes to man niekas nesakė, kopija nepasidalijo“, – skundėsi moteris.
Tačiau penktadienį, kovo 4-ąją ji sulaukė dar vieno smūgio – nutrauktas tyrimas dėl vaiko pagrobimo. Esą trūksta įrodymų, kad vaikas iš tiesų buvo pagrobtas, nes Dovilė dar gruodžio 19-ąją jį savanoriškai atidavė vaiko tėvui.
„Tiesio gyvenu ir stebiu, kaip Lietuvos pareigūnai nedaro nieko. Jie tiesiog tempia laiką siuntinėdami dokumentus. Nepripažįsta, kad nežino, ką daryti, todėl nedaro nieko, arba daro kažką minimaliai, kad tik niekas jų nekaltintų suklydus“, – savo nuomone dalijosi moteris.
Tikisi vaiko tėvo malonės
Ji pripažino, kad dabar tiesiog tikisi ir laukia, galbūt augindamas vaiką tėvas kur padarys klaidą arba apsigalvos. Kartą jis jau buvo išrėžęs Dovilei, kad jam viskas atsibodo ir ji gali pasiimti sūnų, jei leis jiems matytis dažniau nei du savaitgalius per mėnesį, kaip nurodė teismas, jam nereikės mokėti alimentų, ji nutrauks ikiteisminius tyrimus ir jis galės išvykti iš Indijos. To padaryti dėl to, nes yra ieškomas, šiuo metu negali.
Dovilė, žinoma, su viskuo sutiko, suderino detales su ambasada, kad per dieną jos sūnui gali būti padaryti dokumentai. Ji taip susitarė su avialinijų atstovais, kad šie jos sūnų palydėtų iki lėktuvo, prižiūrėtų skrydžio metu. Tačiau kai viskas jau buvo suplanuota, apie gyvenimo pokyčius buvo informuotas ir jų sūnus, vyras persigalvojo.
„Tuomet vaikas tiesiog užsisklendė savyje ir nenorėjo su niekuo kalbėtis. Taip žaidžiama mūsų emocijomis ir jausmais. Nežinau, ką daryti.
Vienintelė mano viltis dabar – Renatos istorija. Gal Lietuvos pareigūnai atkreips dėmesį, kad reikia kažką daryti. Aš raštu kreipiausi į aukščiausius šalies pareigūnus, tarp jų ir į premjerą, tikiuosi, kad jie mus išgirs, nes be jų pagalbos mes esame bejėgės“, – pripažino moteris.
Istorijos tikrumą patvirtino ir policija, ir vaikų teisių specialistai
Savo ruožtu aptariamo regiono policijos atstovai DELFI sakė turintys duomenų, kad Dovilė į Lietuvą gyventi parvyko 2013 m. rugsėjo 24 d., o gruodžio 19 ar 20 tėvas su vaiku išvyko į užsienį.
„Policija neturi duomenų, kad per tuos keletą mėnesių (nuo rugsėjo 24 iki gruodžio 20) būtų registruoti pranešimai, susiję su šia moterimi“, – sakė policijos atstovė.
Kad šis atvejis yra žinomas, DELFI patvirtino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai (VVTAĮT).
Neturi teisinio pagrindo kreiptis
„Pirmiausia svarbu pasakyti, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo kreiptis į Indijos Respublikos kompetentingas institucijas, kad galėtų bendradarbiauti keičiantis informacija apie vaiko gyvenamąją vietą Indijos Respublikoje, jo gyvenimo sąlygas, priimtus sprendimus vaiko teisėtų interesų apsaugos klausimais, o taip pat spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio grąžinimo į Lietuvos Respubliką. Tad bendradarbiavimas su šios valstybės kompetentingomis institucijomis gali vykti tik geranoriškumo pagrindais.
Tarp Lietuvos Respublikos ir Indijos Respublikos nėra jokio tarptautinio ar tarpvalstybinio teisinio reguliavimo, reglamentuojančio vaiko teisių apsaugos klausimų sprendimą, kas apsunkina teisinį bendradarbiavimą su kompetentingomis Indijos Respublikos institucijomis. Taip pat Indijos Respublika nėra Europos Sąjungos valstybė narė, todėl bendradarbiavimui su šia valstybe konkrečiose bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, netaikomi imperatyvūs Europos Sąjungos teisės aktai. Indijos Respublika nėra ratifikavusi 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kurios pagrindu Tarnyba galėtų tarpininkauti sprendžiant klausimą dėl neteisėtai į šią valstybę išvežto nepilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio grąžinimo į Lietuvos Respubliką“, – aiškino jos atstovai.
DELFI atsiųstame komentare taip pat teigiama, kad tarnyba, veikdama pagal kompetenciją, tarpininkavo sprendžiant klausimą dėl galimai neteisėtai iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką ir vėliau – iš Lietuvos Respublikos į Norvegijos Karalystę išvežto mažamečio grąžinimo į vaiko kilmės šalį.
Atsakymų į užduotus klausimus nesulaukė
„Gavusi informacijos, jog kompetentingam Norvegijos Karalystės teismui priėmus sprendimą grąžinti mažametį į Lietuvos Respubliką, mažamečio tėvas teismo sprendimo geranoriškai neįvykdė ir su mažamečiu sūnumi galimai išvyko į Indijos Respubliką, Tarnyba bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijomis, norėdama gauti informacijos, susijusios su vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu užsienio valstybėje, galimos buvimo vietos nustatymu bei informacijos apie galimybės grąžinti vaiką į Lietuvą gavimo.
Taip pat Tarnyba, tarpininkaudama nagrinėjant šį atvejį, kreipėsi į Jungtinėje Karalystėję esančią organizaciją – „Reunite International Child Abduction Centre“ dėl informacijos apie galimus veiksmus šioje situacijoje gavimo. Taip pat ji, gavusi iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos duomenis apie Indijos Respublikos institucijas, kompetentingas užtikrinti nepilnamečių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą Indijos Respublikoje, kreipėsi į šias institucijas, informuodama apie mažamečio situaciją bei prašydama geranoriškumo pagrindais tarpininkauti gaunant informaciją apie galimą vaiko buvimo vietą Indijos Respublikoje, vaiko gyvenimo sąlygas bei jo teisių į ugdymą ir sveikatos priežiūrą užtikrinimo, taip pat kitus su vaiko situacija Indijos Respublikoje susijusius duomenis.
Deja, atsakymai į Tarnybos užduotus klausimus iš Indijos Respublikos kompetentingų institucijų nebuvo gauti“, – rašė VVTAĮT atstovai.
