„Sveikatos“, - paklaustas, ko labiausiai norėtų iš popiežiaus atsakė vyras. Paklaustas, kaip jaučiasi, popiežiaus Pranciškaus laukiantis vyras susigraudino ir nubraukė ašarą.

Graudinosi ir ne vienas čia popiežiaus Pranciškaus kartu su hospiso bendruomene laukti atėjęs miesto svečias. Tik ne aplink pacientus zujantys ir atidžiai jais besirūpinantys darbuotojai.

Hospise dirbantis gydytojas Ignas paprašytas papasakoti apie pacientus, pradžioje žingsnelį atsitraukė.

„Žinote, aš dabar nelabai žinau savo pacientų, nes atostogauju. Pacientai labai greitai keičiasi. Mūsų pacientų ligos būna tokioje stadijoje, kad jie dažniausiai ilgai neužsibūna. Mūsų tikslas yra padėti jiems, kad tą laiką, kuris jiems liko, gyventi kokybiškai, be skausmo, kad išeitų oriai. Ir mes stengiamės tai įgyvendinti visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis“, - sakė gydytojas Ignas.

Medikas apie tai kalba ramiai, tačiau neslėpė, kad šį darbą dirbti nėra lengva.

„Prie tų dalykų neįmanoma priprasti, bet bedirbdamas turi kažkiek sugebėti atsiriboti. Nes jei visą laiką tai imsi giliai į širdį, tai yra psichologiškai sunku. Atrodo, kad mes esame ramesni, bet iš tikrųjų mes labai susigyvename su pacientais ir jų giminėmis“, - pasakojo gydytojas.

Jis teigė, kad hospiso bendruomenė nepalieka giminių likimo valiai ir pacientui išėjus – jeigu reikia jiems yra teikiama psichologinė, o kartais ir materialinė pagalba. Gimines hospiso darbuotojai kviečia į šventes, palaiko su jais ryšį.

Gydytojas pasakojo, kad hospiso bendruomenė stengėsi suteikti galimybę visiems pacientams, kuriems tik jėgos leidžia, suteikti galimybę pamatyti popiežių Pranciškų.

„Nesvarbu, ar jie tai supras sąmoningai. Apskritai pamatyti popiežių, pajusti jį pravažiuojantį yra didelis dalykas. Tai pasitaiko vieną ar du kartus gyvenime. Jeigu yra tokia galimybė, reikia ją išnaudoti.

Už tai mes visus pacientus, kuriems tik jėgos leidžia, pasistengėme išvežti iš palatos, kad jie pamatytų, pajustų, o gal, Dievas duos, popiežius sustos ir palaimins. Tai yra didelis dalykas. Manau, kad daugeliui padės nusiraminti“, - sakė gydytojas Ignas.

Pabrėžė kiekvieno žmogaus darbų vertę

Hospiso savanorė Ana sakė, kad po susitikimo su popiežiumi ją lydi pilnatvės jausmas.

„Man nesinorėjo šūkauti. Keletą kartą pakartojau: susikaupkime, pagalvokime. Kažkokiu momentu supratau, kad tai yra įvykis, kuris tikrai yra vienas svarbiausių mano gyvenime. Prieš 25 metus buvau susitikime su Jonu Pauliumi II, tada išgyvenau atsivertimą, o dabar man tai yra toks mano kelio patvirtinimas. Ir didžiulis dėkingumas, kad esu šioje šeimynoje, ir tarp šių žmonių“, – kalbėjo ponia Ana.

Savanorė kuklinosi, kad ji tik „dalelytė, labai mažytė“.

„Bet iš tų mažyčių dalių susidaro jūra gerų darbų. O, patikėkite, čia yra daromi labai geri darbai. Mes kartais kartojame šūkius: „Vilnius – gailestingumo miestas“, bet čia yra gailestingumas veikloje“, – sakė Ana.

Pasak jos, šio hospiso durys atviros visiems, nepriklausomai nuo tautybės.

„Šitas hospisas nėra tik lenkų, rusų ar lietuvių, jis yra visų žmonių , kuriems reikia vilties, pagalbos. Čia gali kreiptis kiekvienas, ir niekas neišeina be gero žodžio, pagalbos“, – sakė ponia Ana.

Hospiso vadovė dėkoja Dievui

Hospiso vadovė sesuo Michaela Rak teigė jaučianti didžiulį dėkingumą Dievui.

„Dabar įvyko tai, apie ką mes visą laiką kalbame, kad Dievas, viltis mūsų nenuvils. Mūsų pacientai nebuvo tikri, bet tikėjosi, ir tas įvyko. Dėkojame Dievui, dėkojame žmonėms, kurie sukūrė tą įvykį“, - sakė M. Rak.

Hospiso slaugytoja Rita teigė, kad ir pacientai, ir jų artimieji labai laukė šios dienos.

„Čia yra kažkokia fantastika. Mūsų pacientai yra labai sunkūs. Tie, kurie dar gali suprasti, labai to norėjo, yra labai sujaudinti, dabar – ir palaiminti. Daug emocijų šiandien. Ir artimieji labai laukė, labai ruošėsi šiai dienai“, – sakė ponia Rita.