LŽVS frakcijos narys, politologas Mindaugas Puidokas mano, kad šiandien tikrai galima kalbėti apie dviejų partijų įsigalėjimą, tačiau kad tai virs ilgalaike situacija – mažai tikėtina.
„Šiam momentui iš tiesų yra dvi dominuojančios politinės jėgos ir aplink jas susirikiuoja tos kitos politinės partijos ar jėgos, kurios nėra tokios stiprios. Jos renkasi tą gravitacinį lauką, vieną arba kitą, nes kai tu esi silpna politinė jėga, tai likti vienai yra labai sudėtinga. Šiandien taip ir yra, kad vienos politinės jėgos labiau gravituoja prie konservatorių, kitos prie LŽVS.
Ar tai yra ilgalaikis, ar trumpalaikis veiksmas ir situacija – labai sunku įvertinti. Kažkada buvo pasisakymų, kad galbūt Lietuvos politinė sistema juda link to, kad bus konservatoriai ir socialdemokratai. Tai kaip matome socialdemokratai, dėl vidinių bėdų, skilimo ir panašiai, nustojo būti dominuojančia politine jėga“, – sako politikas.
Anot jo, vertinant politines programas, tai ir „valstiečių“, ir konservatorių rinkiminės programos buvo išsamiausios, solidžiausios, jos nebuvo tuščių lozungų rinkinys, labai aiškiai ir konkrečiai buvo pasižiūrėta į konkrečias sritis, ką jose reikia padaryti. Tačiau jam atrodo, kad šalia dviejų pagrindinių visada atsiranda trečia politinė jėga.
„Matome, kad Lietuvoje daugiau mažiau visgi kalba eina apie du plius vieną politinę jėgą – tai yra kelios tradicinės ir kitos naujos ar mažesnės politinės jėgos. Kadangi žmonės nebūdavo patenkinti tradicinių politinių jėgų valdymo rezultatais, tai jie visą laiką ieškodavo kažko papildomai“, – mano M. Puidokas.
Pasak politiko, Lietuvoje yra visos prielaidos ateityje susiformuoti situacijai, kai bus kokios trys – keturios dominuojančios politinės partijos. Tačiau šiuo metu tendencija dvipartiškumo tendencija tikrai pastebima.
„Lietuva yra pasidalinusi daugiau mažiau į tokias dvi stovyklas. Tačiau tikrai yra žmonių, kurie palaiko ir socialdemokratus, ir netgi po visų skandalų - liberalus. Galiausiai yra visi tie regionai, kurie balsuoja už Lenkų rinkimų akciją - Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS), šito negalima eliminuoti.
Vilniuje konservatoriai turi nemažą palaikymą, o daugelyje kitų Lietuvos vietų jie yra stiprioje antroje vietoje. Bet ne visur tai susiję su LŽVS, pavyzdžiui, Kaune stipri yra visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“. Ir Seime mes turime du „Vieningo Kauno“ atstovus, natūralu, kad geri partneriški ryšiai duoda tą sinergiją. Taigi nėra taip viskas paprasta, kad galėtum sakyti, kad yra dvi politinės jėgos. Galima sakyti, kad LŽVS kartu su jų politiniais partneriais regionuose yra tapusi viena iš dviejų dominuojančių politinių jėgų“, – įsitikinęs Seimo narys.
Jis mano, kad ateities politinis žemėlapis labai priklausys nuo to, ar dabartinės politinės jėgos, esančios valdžioje, patenkins žmonių lūkesčius ir ar žmonės vėl ieškos naujų politinių jėgų.
Dvipartinei sistemai susiformuoti – kelios kliūtys
Tuo metu TS-LKD Vykdomojo rinkimų štabo vadovas, politologas Andrius Vyšniauskas DELFI sakė manantis, kad dvipartinė sistema Lietuvoje yra įmanoma, tačiau kelias būtų nelengvas. Anot jo, dvipartinė sistema mūsų šalyje nesusiformavo dėl kelių priežasčių.
„Dėl rinkimų sistemos, kuri skatina dvipoliškumą (t. y. du stiprūs poliai (partijų koalicijos), bet ne dvi stiprios partijos), ir tai, kad mūsų visuomenėje nėra gilių tradicinių socialinių takoskyrų, kurias turi, pavyzdžiui, Lenkija ar Vengrija. Tai gali būti tokios takoskyros, kaip religija ir sekuliarumas, kaimas ir miestas, komunistai ir antikomunistai, ir panašiai. Lietuvoje vienintele takoskyra ilgą laiką buvo komunizmo – antikomunizmo, kuri pasireiškė per požiūrį į praeitį ir Rusiją. Tačiau ji pamažu prarado savo pirminę prasmę, nes „numirė“ socialdemokratai. Ši takoskyra turi galimybę transformuotis į geopolitinę.
Pamažu auga miesto – kaimo skirtis, kuri persidengia su socioekonomine skirtimi (išsilavinęs vidurinysis sluoksnis ir žemesnio išsilavinimo mažesnių pajamų grupė). Tačiau šios takoskyros yra labiau politinės. Jos neturi už savęs istorijos ir masinių judėjimų, jose nėra struktūrų ir panašiai. Partijos tą gali padaryti, bet kelias labai ilgas“, – mano konservatorius.
Pasak jo, tokioje dėlionėje TS-LKD būtų labiau miestų, jaunimo ir vidutinių – didesnių pajamų partija, o LŽVS – atvirkščiai. Tačiau, anot jo, jei taip būtų, LVŽS neturėtų laimėti nei Kaune, nei Klaipėdoje, nei Šiauliuose, nei Panevėžyje, o TS-LKD neturėtų 11 merų, kurie dabar išrinkti mažesnėse savivaldybėse.
Kalbėdamas apie tai, ar „valstiečiai“ turi potencialą pakeisti ilgą laiką dominavusius socialdemokratus, A. Vyšniauskas teigė manantis, kad tai priklauso nuo pačių socialdemokratų tolesnių žingsnių.
„Pirmiausiai tai jie turi Gintauto Palucko bėdą, kuris nėra nacionalinio lygmens politikas, todėl jam reikia patekti į Seimą, ir tik tada jis galės rimčiau partiją struktūruoti. Tad nemanau, kad 2020 metais jie bus atsigavę.
Be to, yra ir kita bėda. Jie Palucką rinko, nes nusilpo miestuose. Na, tarsi tai jų strategija – atgauti miestus. (...) Tačiau socdemų rinkėjas nėra miestuose. Jų rinkėjas yra kaimuose ir vidutinio dydžio miestuose. Čia žmonės nemėgsta tokių temų kaip gėjų santuokos, mažumų lygybė ar gyvūnų teisės. Regionuose žmonės yra labiau socialiai konservatyvūs ir todėl socdemai turi didelį disonansą tarp to, ką kalba ir ko nori potencialus jų rinkėjas“, – įsitikinęs politikas.
Jis taip pat įvardijo kelias priežastis, kodėl LŽVS pavyko savo pusėn patraukti tiek daug rinkėjų 2016 metų Seimo rinkimuose.
„LVŽS strategija skyrėsi nuo ankstesnių populistų. LVŽS buvo žymiau labiau kairioji partija, lietuviškais standartais kalbant (valstybinės vaistinės, draudimai, kaimo kultūra), bet kartu jie nebuvo atgrasūs ir centro rinkėjui (neapsisprendęs, svyruojantis), nes turėjo Saulių Skvernelį ir jo „profesionalus“. Tai buvo saldainis centrui. Būtent dėl šios priežasties jiems sekėsi antrajame ture. Jie tiesiog sugebėjo apeliuoti į labai skirtingas mases“, – mano A. Vyšniauskas.
Tačiau kaip esminę LŽVS klaidą jis įvardijo tai, kad jie nesugeba „fiksuoti“ savo elektorato. TS-LKD darytos apklausos rodo, kad jei šiandien kairės ar protesto erdvėje atsirastų nauja partija, labai panaši į LVŽS 2016 m., tuomet LVŽS iškart patirtų gana didelį nuosmukį.
„Tokiomis partijomis gali būti Visvaldo Matijošaičio „Vieninga Lietuva“ arba Sauliaus Skvernelio atsiskyrimas. TS-LKD, jei kalbame apie dvipoliškumą, šiuo metu yra vienintelė struktūruota ir turinti stabilų elektoratą partija. Mūsų iššūkis yra plėsti palaikymą, didinti rėmėjų gretas, nes dabartiniai reitingai rinkimų metu mums nors ir rodo pirmą vietą, tačiau tai nėra dar pakankamas rezultatas. Prie pokyčių šia kryptimi dirbsime rudenį“, – DELFI sakė TS-LKD atstovas.
Politologai: toks scenarijus sunkiai tikėtinas
Tuo metu DELFI kalbinti politologai dėl dvipartinės sistemos Lietuvoje buvo nusiteikę gana skeptiškai. Anot jų, tokia situacija galėtų susiklostyti tik nenatūraliu būdu, jeigu būtų specialiai to siekiama.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) politologė Ainė Ramonaitė mano, kad toks variantas sunkiai tikėtinas ne tik dėl Lietuvos rinkimų sistemos, bet ir dėl rinkėjų elgesio – mūsų šalyje žmonės dažnai atiduoda balsą naujoms, kartais visai neseniai susikūrusioms partijoms ar politinėms jėgoms.
„Mūsų situacijoje mes galime įsivaizduoti, kad yra dvi dominuojančios partijos, sakykime, dvi ryškios didelės, o kitos mažos. Tačiau su dabartine mūsų politine sistema yra gana sunku įsivaizduoti, kad apskritai būtų tokios dvi didelės partijos, kurioms užtektų daugumos, kad nereikėtų sudarinėti jokių koalicijų (…) Mūsų sistema vis tiek leidžia ateiti partijoms, kurios bent 5 procentus surenka, per vienmandates irgi atsiranda visokių partijų, kai kurios vietos vis tiek atiteks kitoms partijoms ar nepartiniams žmonėms. Kad viena partija turės absoliučią daugumą ir kad tai nuolat veiktų, o ne vieną kartą, sunku įsivaizduoti“, – sakė politologė.
Anot jos, Vakaruose į tai žiūrima iš tokios perspektyvos, kad jeigu visuomenė yra susiskaldžiusi, tai atsiranda daug partijų, o jeigu visuomenė yra homogeniška, tai gali būti ir dvi partijos, kurios iš esmės yra pakankamai panašios, tiesiog viena partija yra pozicijoje, kita opozicijoje. Kaip pavyzdys galėtų būti JAV Demokratų ir Respublikonų partijos.
„Žiūrint iš tokio taško, tai Lietuva yra pakankamai homogeniška, išskyrus tai, kad turime etninių mažumų ir, tarkime, LLRA-KŠS garantuotai turės savo nišą. Išskyrus šitą atvejį, kitais požiūriais mūsų visuomenė yra kaip ir homogeniška, tai teoriškai galėtų tokia sistema būti, bet praktiškai problema yra ta, kad vien tas mūsų rinkėjų labai didelis noras kiekvieną sykį kažkokią naują partiją matyti Parlamente ir valdžioje, tas partijas visą laiką daugina be galo ir be krašto. Tai tikėtis, kad natūraliai ilgam laikui nusistovėtų dviejų partijų valdymas, tai bent jau aš nematau tokių prielaidų“, – sakė A. Ramonaitė.
Kaip vieną iš nenatūralių būdų, kaip Lietuvoje galėtų atsirasti dvipartinė sistema, A. Ramonaitė paminėjo Vengrijos pavyzdį, kai valdančioji partija pradeda riboti žiniasklaidos laisvę ir imasi kitų varžančių veiksmų, tada dauguma gali stiprėti, jos įtaka didėti, o konkurentai silpnėti.
Kitas galimas dalykas, jeigu valdančioji partija „susiurbtų“ į save kitas panašios ideologijos partijas ir tai padarytų prieš pat rinkimus, nespėjus susikurti ar įsivažiuoti naujoms partijoms.
„Vis tiek yra žmonių, kuriems netiks nei „valstiečių“, nei TS-LKD variantas. Arba vertybiškai netiks, arba nepasitiki šiomis partijomis, tada bus ankstinas kurtis kažkokioms naujoms partijoms arba atskilti kažkam. Kadangi pas mus didelė dalis elektorato neturi kažkokio partinio prieraišumo, todėl yra labai didelė pagunda kurti tas naujas partijas, žmonės irgi vis dairosi tų naujų partijų“, – mano politologė.
Tokią galimybę iš esmės atmeta ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Algis Krupavičius. Jo manymu, Lietuvoje po kiekvienų Seimo rinkimų atsiranda trys partijos - pirmūnės, kurios susirenka daugiausiai rinkėjų balsų, o toliau yra trys – keturios mažesnės, kurios sugeba peržengti penkių procentų slenkstį ir tapti parlamentinėmis. Dar margesnis paveikslas matomas pažvelgus į savivaldos rinkimus, kuriuose dalyvauja ne tik partijai, bet įvairūs rinkiminiai komitetai.
„Kas galėtų paskatinti dvipartinės sistemos atsiradimą, tai rinkimų sistemos drastiška kaita. Jeigu Lietuvoje parlamento rinkimuose staiga sukurtume vieno rato santykinės daugumos sistemą, kai visi atstovai į parlamentą būtų renkami vienmandatėse apygardose, tai tokiu atveju per kurį laiką galbūt galėtume matyti, kad partinėje sistemoje vyksta tam tikra koncentracija. Tačiau tam reikėtų tikrai netrumpo laiko. Iš esmės dvipartinė sistema gali būti tik kai kurių didesnių Lietuvos partijų lyderių svajonė, tikrovė skiriasi“, – sakė politologas.
Anot jo, ir anksčiau pasigirsdavo kalbų apie dvipartinę sistemą. Anksčiau buvo atsiradusi vadinamoji 2K sąvoka (reiškiantį politikų duetą - Andrių Kubilių ir Gediminą Kirkilą), kurios vizija buvo konservatorių ir socialdemokratų dominavimas, tačiau nieko panašaus nenutiko ir, anot A. Krupavičiaus, prielaidų tam atsirasti nėra ir dabar.
Kalbėdamas apie dabartinę viešąją erdvę, kai atrodo, jog Lietuvoje dominuoja dvi partijos – LŽVS ir TS-LKD, o kitos partijos yra gerokai nusilpusios, A. Krupavičius DELFI sakė, kad laidoti partijas yra tikrai per anksti.
„Jeigu žiūrėti ideologiškai, tai „valstiečiai žalieji“ turėtų telkti centro kairės rinkėjus, galbūt ir tautines mažumas. Tačiau didžioji jų kliūtis, kad programiškai jie 2016 metų Seimo rinkimuose dalyvavo beveik kaip centro kairės partija, o dabartinė Vyriausybė ir jos politika de facto yra liberali. Liberali politika toli gražu netenkins centro kairės rinkėjų.
Poreikis centro kairei politikai yra ir, ko gero, „valstiečiai žalieji“, kaip potenciali centro kairės partija, savo įvaizdį yra praradusi. TS-LKD bando mobilizuoti centro dešinės rinkėjus, bet irgi konkurencija yra. Liberalų sąjūdis, be abejo, yra krizėje, bet gali būti pačių įvairiausių posūkių su liberalais, gali atsirasti apskritai nauja liberali partija, galų gale, Artūro Zuoko liberalai irgi konkuruoja“, – mano VDU politologas.
Kalbėdamas apie socialdemokratus, A. Krupavičius jų veiksmus įvertino kaip „šūvį sau į koją“, kai vietoj vienos partijos atsiradusios dvi yra konkurenciškai silpnesnės. Tačiau jis mano, kad bent viena iš dviejų partijų turėtų patekti į Seimą. Be to, penkių procentų slenkstį peržengti turėtų ir Lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, kai kurios į protesto rinkėjus orientuotos partijos. Todėl, politologo vertinimu, atsirasti dviejų partijų dominavimui Lietuvoje galimybių nėra.