Politikas ir žydų bendruomenės pirmininkas apie tipinį lietuvį: netolerantiškas, provincialus ir stokoja humoro

Lietuviai yra netolerantiški, šiek tiek provincialūs, dėl nesėkmių kaltina aplinką, stokoja humoro, neturi autoritetų ir nesugeba atsispirti priešiškai propagandai. Tokį tipinio lietuviško charakterio paveikslą ketvirtadienį vykusioje diskusijoje apie lietuvišką mentalitetą nupiešė Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis parlamentaras, psichoterapeutas Gediminas Navaitis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius.

„Manau, kad blogai yra tai, jog mes visada esame linkę kaltinti kažką kitą – ne save, o kažką kitą: Vyriausybę, Seimą, bet ką. Tačiau niekas negalvoja, o ką aš pats padariau. Antra, ko man trūksta Lietuvoje – tai tolerancijos. Žmonių santykius, beje, gadina tas pats internetas, į kurį žmonės įsigilina, o santykių tarp žmonių praktiškai ir nebelieka. O dėl tolerancijos... Yra tyrimai, kad daug kas nemėgsta čigonų, juodų visi nemėgsta, žydų, aišku, ir panašiai. Tai irgi yra bėda, susijusi su kultūra, su provincialumu. Reikia pripažinti, gal tas jums nepatiks, bet nors Lietuva tariasi esanti Europos centru, bet, deja, ji nėra Europos centras“, - teigė S. Alperavičius.

Jo teigimu, dauguma Lietuvos žmonių net nevadina žydo žydu – sako „žydelis“. „Irgi toks požiūris...“, - apgailestavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Pasak S. Alperavičiaus, buvusios socialdemokratų Vyriausybės atstovas netgi yra pasakęs jam, jog pirmiausia Lietuvoje nuosavybė bus grąžinama Lietuvos piliečiams, o tik paskui – žydams.

„Tai išeina, kad žydai – (ne piliečiai – DELFI). Koks mąstymas!“ - piktinosi S. Alperavičius.

G.Navaitis: lietuvių etnosas stokoja kai kurių struktūrinių dalių

Psichologo išsilavinimą turintis Seimo narys, liberalas G. Navaitis teigia, kad apskritai mentaliteto tyrimų nėra daug, o ir esami ne ką tepasako. Paprastai, jo teigimu, žvelgiant iš psichologinės perspektyvos sakoma, kad lietuvis – tiesiog atkaklus, užsispyręs, darbštus ir ištvermingas žmogus, tačiau pesimistas.

Anot G. Navaičio, iš esmės kiekvienas gyvybingas etnosas yra sudarytas iš keturių dalių – dirbančiųjų, prekiaujančiųjų, kariaujančiųjų bei vadų ir vertybių saugotojų. Praradus vieną šią dalį prarandama tam tikra etnoso dalis.

„Gyvybingas etnosas turi turėti sudėtines dalis. Jis turi turėti dirbančius, tai yra valstiečius, darbininkus, tuo, kurie dirba. Taip pat turi turėti prekiaujančius, turi turėti karius ir vadus arba, kalbant šiuolaikiniais terminais, menedžerius ar vadybininkus. Etnosas turi turėti ir sugebančius saugoti vertybes, tradicijas bei dorovę. Tai būtų žyniai, dvasininkai, intelektualai. Visos šitos keturios dalys, mano supratimu, gyvybingam etnosui yra neišvengiamos“ - svarstė politikas.

Tačiau žvelgiant į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) laikus, pasak G. Navaičio, matyti, jog Lietuvos kunigaikščiams nuolat keičiant religinius įsitikinimus, nuolat pranykdavo vertybes ir dorovę saugantis sluoksnis, o naujam susiformuoti reikia laiko.

„Ir tai puikiai matoma, nes sukuriama didžiulė valstybė – nuo vienos jūros iki kitos – bet ją sukuria kariai bei vadai ir nežino, ką su ja daryti. Energijos užtenka sukurti, bet neužtenka ją išlaikyti, nes nėra vertybinio pagrindo“, - aiškino G. Navaitis.

„Labai verta atkreipti dėmesį į dar vieną momentą, į Abiejų Tautų Respublikos žlugimo laikotarpį. Idėjų, kaip ją išsaugoti, buvo per akis, bet nebuvo autoriteto, kurio idėjos būtų priimtinos. Po to ta situacija, man atrodo, kartojasi. Prieškario respublika atkuriama, bet vertybinio principo – nepriklausomybė aukščiau už viską – nesilaikoma ir ji prapuola. Kovo 11-ąją valstybė tarsi atkuriama vertybiniu principu, pasisakančiųjų už vertybes autoritetas yra aukštas, bet šiandien būtų sunku surasti grupę žmonių, kurių autoritetas pripažįstamas. O galbūt dar vienas tautinio mentaliteto bruožas – nesugebėjimas atsispirti priešiškai propagandai“, - svarstė politikas.

Trūksta humoro jausmo?

Liberalų sąjūdžiui priklausantis G. Navaitis taip pat išsakė nuomonę, jog lietuvio mentalitetui svetimas humoro jausmas – esą šitai galima pastebėti net iš neseniai paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo Valstybinė šeimos politikos koncepcija pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.

Pasak G. Navaičio, šiuo atveju Konstitucinis Teismas iš esmės ėmėsi nagrinėti ne teisinius, o psichologinius dalykus – tai yra, kad šeima pagrįsta „emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.

„Vis gi lietuviškame mentalitete humoro trūksta. Kodėl? Tai puikiai matosi. Humoras paprastai yra tuomet, kai sąvoka iš vienos srities perkeliama į kitą. Filosofijoje žinomas pasakymas, kad laisvė yra suprastas būtinumas. Perkelkime tai į teisės sritį ir už tai, kad pilietis Jonas pavogė vištą, teismas pusei metų atėmė iš jo suprastą būtinumą. Iš karto skamba kaip komedija. Tai Konstitucinio Teismo sprendimas ir yra panaši komedija, nes jie pradėjo konkuruoti su manimi, kaip psichologu, siūlydami psichologinius šeimos apibrėžimus per emocijas, palaikymą ir kitus dalykus šnekėdami, vietoje to, kad pateiktų teisinį apibrėžimą“, - stebėjosi parlamentaras.