Policijos dievai – pareigūnai, savo įžūlumu ir nusikaltimais pranokę garsių kriminalinių gaujų lyderius

Jau antrojoje savo knygoje (pirmoji „Pravieniškių mafija“ Lietuvoje buvo pripažinta betseleriu Nr. 1) žurnalistas atskleidžia skandalingas ir iki šiol neskelbtas istorijas apie ne vienerius metus į nusikalstamą susivienijimą susibūrusius elitinio policijos skyriaus pareigūnus. Šie pareigūnai iš Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro yra gerai žinomi Aukštaitijos ir Žemaitijos kriminaliniams nusikaltėliams – korumpuoti kriminalistai ne tik vogė kontrabandines cigaretes ir narkotikus, tačiau ir klastodavo baudžiamąsias bylas ir už grotų įkalindavo ne tik nusikalstamo pasaulio atstovus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Į policijos dievų vaidmenį įsijautę pareigūnai mėgavosi šlove – už labai gerus darbo rezultatus juos ne kartą apdovanojo policijos vadovybė, jų darbo rezultatai nuolat buvo nušviečiami kone visose žinaisklaidos priemonėse.

Šie pareigūnai jau nebedirba policijos sistemoje, tačiau jų padaryti nusikaltimai užtraukė didelę gėdą visai Lietuvos policijai, jų elgesiu buvo diskredituotas policijos autoritetas.

„Tai – išskirtinė byla, o ta diena, kai buvo sulaikyti policininkai, iki šiol yra juodžiausia Lietuvos policijos istorijoje: tiek daug pareigūnų niekada nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, darydami nusikaltimus jie elgėsi net įžūliau nei kriminalinių grupuočių šulai, – sakė knygą apie korumpuotus policininkus parašęs D. Sinkevičius. – Šie pareigūnai turėjo ginti, saugoti ir padėti. Turėjo, bet patys tapo nusikaltėliais: apvogė tuos, kurie iš purvinų nusikaltimų krovėsi neteisėtą pelną, pasisavino slapta į Lietuvą įvežtus narkotikus ir pardavinėjo gatvių prekeiviams, priklausiusiems organizuotoms nusikalstamosioms grupuotėms, – nors būtent jie ir turėjo užtikrinti, kad tie prekeiviai nutrauktų neteisėtą veiklą ir nustotų pardavinėti mirtį sėjančius nuodus.“

Dainius Sinkevičius

© DELFI / Domantas Pipas

Pasak knygos autoriaus, daugybę metų nusikaltimus vykdžiusios Šiaulių policininkų gaujos nariai turėjo autoritetą ne tik tarp policininkų, bet ir prokuratūroje: „Jų pasakyti žodžiai tapdavo kone pagrindiniu įrodymu teismuose, kai teisėjai nagrinėdavo nusikalstamų grupuočių bylas. Bet tik tų grupuočių, kurių lyderiai nesutikdavo dalytis pelnu su valstybės vardu veikiančiais pareigūnais ar išduoti savo artimiausių bendražygių.“

Ką tik leidyklos „Baltos lankos“ išleistoje kriminalinės publicistikos knygoje pasakojama ne tik apie tuos nusikaltimus, kuriuos prokurorams pavyko įrodyti, bet ir apie tai, kas buvo nutylėta ir nepateko į baudžiamosios bylos puslapius.

Vienas pagrindinių šios knygos veikėjų – šiaulietis Linas Šimkevičius, kurį tiek pareigūnai, tiek nusikaltėliai buvo praminę Rudžiu. L. Šimkevičiaus žmonos dėdė dirba Šiaulių policijoje, jis ne kartą teistą vyrą ir suvedė su Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnais – jų slaptuoju informatoriumi tapęs šiaulietis ne tik platindavo policininkų per kratas pavogtas narkotines ir psichotropines medžiagas, bet ir šiems padėdavo kurpti baudžiamąsias bylas.

„Aš buvau karalius“, – prisimindamas bendradarbiavimą su policijos pareigūnais kalbėjo L. Šimkevičius. Jis neslėpė, kad policijoje turėjo tokį „stogą“, apie kurį kiti nusikalstamo pasaulio atstovai galėjo tik pasvajoti. Tačiau už šį „stogą“ reikėjo mokėti – L. Šimkevičius paskaičiavo, kad vyriausiajam policijos tyrėjui Ričardui Pociui yra sumokėjęs net apie 50 tūkst. eurų.

© DELFI / Domantas Pipas

Slaptuoju informatoriumi buvęs Rudis palaikė itin draugiškus ryšius ne tik su R. Pociumi, bet ir šio viršininku Tomu Ruchtinu, – jie ir buvo pagrindiniai policininkų gaujos lyderiai. Būten jie spręsdavo, už kokią kainą parduoti iš nusikaltėlių per kratas pavogtus narkotikus ir kontrabandines cigaretes.

Į policijos pareigūnų akiratį buvo patekęs ir garsiausias Šiaulių nusikalstamo pasaulio šulas Vladas Baranauskas, pravarde Baranis, – suklastoję dokumentus pareigūnai jį apkaltino organizavus didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą. Į savo namus Šiauliuose knygos autorių pasikvietęs praeityje buvęs garsus nusikaltėlis atskleidė daug iki šiol neskelbtų faktų ne tik apie korumpuotus policijos pareigūnus, bet ir savo asmeninį gyvenimą.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai. „Ši istorija yra tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar“, – sakė Delfi vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.

Delfi skaitytojai turi išskirtinę galimybę perskaityti ištraukas iš knygos „Policijos dievai“.

Tikėjo ir prokurorai, ir teisėjai

Ankstų rytą netoli Šiaulių sustojo keliasdešimt policijos automobilių. Juose sėdėjo ne tik civiliais drabužiais apsirengę geriausi Lietuvos kriminalistai, bet ir ginkluoti bei kaukėti pareigūnai. Tik tada jie sužinojo, kad reikės sulaikyti kolegas, atlikti kratas jų namuose ir darbo vietose.

Informacija apie labai slaptą operaciją privalėjo nenutekėti: bet kokia mažiausia klaida galėjo pakenkti itin dideliam ir sudėtingam tyrimui. Juk teks dirbti ne su kriminalinio pasaulio šulais, kurių taktika pareigūnams daugiau ar mažiau būna žinoma, o su ilgametę darbo patirtį turinčiais organizuotų nusikaltimų tyrėjais. Klaidų, atrodo, išvengta: informacija nenutekėjo, ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų šturmas į Šiaulių policiją visiems joje buvusiems komisariato darbuotojams buvo netikėtas, o kai kuriems net sukėlė šoką. Tikrąja to žodžio prasme.

Operacijos nelaukė ir netrukus įtariamaisiais tapę pareigūnai. Kolegų, artimųjų akivaizdoje jiems kaip didžiausiems nusikaltėliams užsegė antrankius, – tokie jie ir buvo. Baimintasi, kad į netikėtus spąstus pakliuvę pareigūnai gali ne tik pasipriešinti ar bandyti sprukti, bet ir iš nevilties ryžtis žingsniui per akimirką nutraukti gyvenimą. Juk galėjo per akimirką prarasti viską, ką iki tol buvo sukūrę.
„Tai buvo laikas, kuris pakeitė suvokimą apie korupcijos mastą, ribų nebuvimą, apie cinizmą bei tai, kodėl buvo priešinamasi Imuniteto padalinių policijoje įkūrimui. Taip prasidėjo precedento neturintis tyrimas, kuris visus tuos metus buvo rezonansinis žiniasklaidos priemonėse, – šiandien sako su pareigūnų korupcija kovojančios Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas Elanas Jablonskas.

Vaizdai iš knygos „Policijos dievai“: Linas Šimkevičius (kairėje) ir Vladas Baranauskas

© DELFI

„Šiaulių policijoje atliktos kratos, sulaikyti narkotikų platinimu įtariami pareigūnai“, „Policininkai vogdavo narkotikus“, „Policininkai konkuravo su banditais“, – tokios ir panašios antraštės vos tik sulaikius ilgametę patirtį turinčius kriminalistus mirgėjo žiniasklaidos priemonėse. Įtariamieji iš Šiaulių iškart pervežti į Vilnių, ir Lietuvos kriminalinės policijos biure pradėtos jų apklausos.

„Laikėme juos profesionalais, jų tarnyba jokių įtarimų nekėlė, darbo rezultatai buvo geri, – vos tik sulaikius 8–19 m. darbo stažą turinčius pavaldinius, prisipažino tuometinis Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Egidijus Lapinskas. – Šis įvykis gana skaudus mūsų bendruomenei, bet pareigūnų, kurie elgiasi nesąžiningai, sistemoje neturi likti tarnyboje.

Nors tyrimą pradėję pareigūnai nebuvo linkę atskleisti daug detalių apie Šiaulių policininkų įvykdytas nusikalstamas veikas, tačiau net nebandė slėpti, kad tai, kas vyko policijoje, pribloškė net visko mačiusius žmones. Vienas iš slaptai operacijai vadovavusių pareigūnų tuometis Policijos departamento Imuniteto valdybos vadovas Donatas Malaškevičius įvykius Šiauliuose pavadino vienu sunkiausių policijos korupcijos atvejų per visus metus nuo pat šalies nepriklausomybės atkūrimo. Anot D. Malaškevičiaus, ir anksčiau buvę nustatyta atvejų, kai policijos pareigūnai prekiaudavo kvaišalais, tačiau Šiaulių atvejis esą išsiskiria nusikalstamos veiklos mastais: net kelerius metus čia platinti didžiuliai narkotikų kiekiai.

Dabar jau Imuniteto tarnybai nebevadovaujančio D. Malaškevičiaus pavardė Šiaulių policininkams buvo lyg keiksmažodis – pareigūną jie netgi kaltino dėl savo problemų: esą nusikalstamų grupuočių lyderiai jam sumokėję itin didelę sumą, kad „susidorotų su sąžiningais pareigūnais“. Korumpuoti policininkai šmeižė ir kitus, kurie bandė domėtis jų įvykdytais nusikaltimais, o tuos, kurie užmerkdavo akis prieš gaujos veiklą, šlovindavo, – ne tik policijos pareigūnai, bet ir prokurorai, teisėjai. Neįtikėtina, bet prokuratūros ir teismų sistemoje aukščiausiąsias pareigas ėję pareigūnai išlipo sausi iš korupcijos balos – paaiškėjo, kad jie nieko nežinojo apie policininkų daromus nusikaltimus. Tiesiog aklai jais pasitikėjo. Tiksliau, neturėjo kito pasirinkimo: jeigu netikėsi geriausius įvertinimus pelniusiais ir ne vieną nusikalstamą grupuotę sutriuškinusiais pareigūnais, – kuo tada tikėti?

Kaip paaiškėjo vėliau, aklai „sąžiningai dirbusiais kriminalistais“ tikėję Šiaulių prokurorai ir teisėjai nėkart net nepabandė kritiškai pasižiūrėti į jų pateikiamus „įkalčius“, net nepabandė vadovautis sena nekaltumo prezumpcijos taisykle, jog geriau išteisinti dešimt kaltų, nei nuteisti vieną nekaltą. Šiauliuose galiojo vos ne šventa taisyklė: pareigūnai sako – vadinasi, taip ir buvo.

© DELFI / Domantas Pipas

Šiai pareigūnų gaujai per ikiteisminį tyrimą pateikti kaltinimai net dėl 105 nusikalstamų veikų: būrimasis į nusikalstamą susivienijimą, neteisėtas laisvės atėmimas, turto pasisavinimas, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, vagystės, neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, kyšininkavimas, prekyba poveikiu, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, melagingi skundai, pareiškimai, pranešimai, parodymai, išvados ir vertimai, melagingi įskundimai ir pranešimai apie nebūtą nusikaltimą, neteisėtas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vagystė, turto prievartavimas, dokumentų klastojimas ir disponavimas suklastotais dokumentais.

Iš tikrųjų nusikaltimų būta gerokai daugiau, tačiau ne dėl visų pavyko surinkti kaltę pagrindžiančių duomenų, ne apie visus pavyko sužinoti, – juk gauja veikė mažiausiai šešerius ar net septynerius metus. O ir tuos nusikaltimus, kuriais pareigūnai apkaltinti, ne taip paprasta buvo įrodyti – į tada dar veikusį Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą uždaryti patyrę kriminalistai bandė klaidinti didelę patirtį turinčius geriausius Lietuvos policijos tyrėjus, be to, kaip maži vaikai stengėsi versti kaltę vieni kitiems. Nebuvo lengva dar ir dėl to, kad dauguma įkalčių jau buvo sunaikinti – ar paslėpti.

Šiauliuose pareigūnai jau nebe pirmą kartą elgėsi lyg nusikaltėliai: iš komisariate esančios saugyklos čia dirbantys kriminalistai buvo pavogę konfiskuotas kontrabandines cigaretes, o atlikdami kitą tyrimą per kratą iš verslininkų laikinai paėmė įvairius drabužius, kuriuos paskui pasisavino. Neįtikėtina, bet šiais drabužiais pareigūnai rengdavosi eidami į darbą, o kadangi kai kurie rūbai buvo pagaminti brangių prekių ženklų gamintojų, policininkai jais vilkėdavo komisariate, žurnalistams rengdami spaudos konferencijas.

Lyg peilio ašmenimis

Su kriminaliniu pasauliu susilieję Šiaulių policininkai vaikščiojo lyg peilio ašmenimis – nors ir suvokė, kad apie jų daromus nusikaltimus bet kada gali sužinoti kiti pareigūnai, tačiau savo veiklos nenutraukė net tada, kai ant kulnų ėmė lipti Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai. Jų pasirodymas dar prieš garsiąją policininkų operaciją Šiauliuose įnešė kaip reikiant sumaišties ir korumpuotiems kriminalistams pasiuntė labai rimtą žinutę: jūsų dienos laisvėje jau suskaičiuotos.

Pirmasis už grotų pakliuvo daugybę metų Šiauliuose narkotines ir psichotropines medžiagas platinęs Linas Šimkevičius (g. 1981). Tai bene svarbiausias liudytojas policijos gaujos byloje. Praeityje teistas vyras buvo ne tik slaptas pareigūnų informatorius, bet ir prekiaudavo jų pavogtais narkotikais. Būtent dėl prekybos narkotikais į L. Šimkevičių ir nukrypo Vilniaus pareigūnų akys, o šis buvo taip įsijautęs į neliečiamojo vaidmenį, kad kvaišalų net neslėpdavo: sustabdę vyro vairuojamą automobilį, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai rado ne tik parduoti paruoštų kanapių, bet ir kokaino.

Tą pačią dieną L. Šimkevičius išvežtas į Vilnių ir uždarytas į areštinę. Pirmieji pokalbiai su patyrusiais kriminalistais buvo labai sunkūs: su Šiaulių pareigūnais ilgą laiką bendradarbiavęs ir jiems bylas padėjęs kurpti vyras nenorėjo leistis į kalbas nei apie prekybą kvaišalais, nei apie slaptą savo darbą. Bet po 24 valandų įvyko lūžio taškas: L. Šimkevičius pradėjo kalbėti.

„Turi pasirinkimą: jeigu viską atskleisi, būsi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu tylėsi – sėdėsi kartu su jais.“ Po tokio pasiūlymo policijos pareigūnų žaidimo taisykles gerai išmanantis ir jau kalėjimo duonos ragavęs vyras ryžosi bene didžiausiam sprendimui gyvenime.

Vaizdai iš knygos „Policijos dievai“: Tomas Ruchtinas (kairėje) ir Ričardas Pocius

© DELFI

Baudžiamajame kodekse numatyta išimtinė lengvata, kad net ir sunkiausius nusikaltimus padarę nusikaltėliai gali būti atleisti nuo jiems gresiančios baudžiamosios atsakomybės, jeigu liudija prieš organizuotos nusikalstamosios grupuotės narius ir padeda atskleisti jų įvykdytus nusikaltimus. Tyrėjams L. Šimkevičiaus pasakojimo labai reikėjo, nes pareigūnai nežinojo beveik nieko, išskyrus operatyviniu būdu gautą ir sunkiai įrodomą informaciją, kad policijoje neteisėtai veikia gauja. Be jo liudijimo būtų buvę sunku įrodyti net paprasčiausius nusikaltimus, – o juk L. Šimkevičius tiesiogiai dalyvavo kurpiant baudžiamąsias bylas.

Bet tai, ką išgirdo iš slaptojo Šiaulių policijos pareigūnų informatoriaus, nustebino net didžiausių Lietuvoje veikusių nusikalstamųjų grupuočių nusikaltimus tyrusius kriminalistus, – policijos gauja veikė net įžūliau nei pavojingi kriminaliniai nusikaltėliai. Vienintelis skirtumas – nežudė žmonių.

Bet griovė jiems gyvenimus.

O tiems, kurie iš tikrųjų buvo nusikaltėliai, padėdavo išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Bukas ir bukesni

Išgalvotų pasakojimų į ne vieną baudžiamąją bylą prirašę Šiaulių kriminalistai drąsiai galėtų pretenduoti ir į didžiausių nevykėlių titulą: gelbėdami savo kolegą, kuris neaiškiomis aplinkybėmis buvo netekęs medžioklinio šautuvo, imitavo jo užpuolimą ir apiplėšimą. Bet taip nevykusiai, kad ikiteisminį tyrimą pradėjusiems jų kolegoms iš Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus iškart kilo įtarimų, jog nusikaltimo net nebuvo, jis imituotas. Maža to, kai vėliau neaiškiomis aplinkybėmis šautuvas vis dėlto atsirado, pareigūnai, nežinodami, kaip toliau elgtis, nutarė jį naktį įmesti į Kriminalinės policijos viršininko namų kiemą – manė, kad šis radęs viešai praneš, jog nusikaltėliai išsigando ir ginklą grąžino. Tačiau pareigūnams sekėsi neką geriau nei dviem nevykėliams kambariokams iš komedijos „Bukas ir bukesnis“: šautuvą įmetė ne į to namo kiemą. Ir jis dingo visiems laikams – iki šiol taip ir neatsirado.

Nors ir įtarė, kad nusikaltimas inscenizuotas, Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai jokių įrodymų šiems įtarimams pagrįsti neturėjo. O medžioklinį lygiavamzdį šautuvą „IZH 58“ praradęs pareigūnas dar ir gavo kompensaciją iš draudimo kompanijos.

Visa istorija paaiškėjo tik tada, kai šiauliečių pareigūnų padarytus nusikaltimus ėmė tirti Lietuvos kriminalinės policijos biuras, o į tyrimą įsikišo Imuniteto tarnybos pareigūnai. Sunkiai, ne iš karto, bet beveik visi šios istorijos dalyviai prabilo – papasakojo, kaip buvo iš tikrųjų. Bet ginklą praradęs pareigūnas visą laiką laikėsi pozicijos, kad jis – ne nusikaltėlis, o nusikaltimo auka. Šis pareigūnas – Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus Remigijaus Zyko vadovaujamo skyriaus vyresnysis tyrėjas Arminas Lipskis.

„Ne kartą jam sakiau, kad per gėrimą ginklą prarasi, bet jis manęs neklausydavo, – prisipažino ne tik tarnybinius, bet ir asmeninius santykius su A. Lipskiu palaikęs R. Pocius. – Ir prarado. Tada man paskambino kolega Arvidas Budrys ir paprašė, kad atvažiuočiau į Lipskio namus. Kai atvažiavau, akivaizdžiai matėsi, kad A. Lipskis – po išgertuvių. Buvo sutrikęs, sakė, kad pametė medžioklinį šautuvą; net nežinojo, kokiomis aplinkybėmis ginklas dingo, nežinojo, kaip toliau elgtis, bijojo, kad praradus ginklą iš jo atims leidimą medžioti.“

R. Pocius nelabai kuo galėjo padėti, todėl kalba apie „pragertą šautuvą“ netrukus persikėlė į policijos komisariatą – paaiškėjo, kad panikos apimtas Lipskis bene visiems bendradarbiams spėjo pasipasakoti, jog kaip reikiant prisidirbo.

„Atėjęs į darbą sutikau R. Pocių, kuris papasakojo, kad A. Lipskis vėl prisidirbo per savo gėrimus, – šįkart prarado ginklą, – prisiminė kitas policininkų gaujos narys, vyriausiasis tyrėjas Renatas Ivanovas. – Netrukus pasirodė ir pats A. Lipskis; atrodė, visi nuo ryto žino, kas jam nutiko. Ir tada jis pradėjo vaikščioti pas R. Pocių – vis klausdavo patarimo, ką reikia daryti. O ką tokioje situacijoje sugalvosi?“

Anot R. Ivanovo, po kurio laiko Lipskis „apsiuostė“ situaciją komisariate ir pareiškė, kad yra išeitis: kad jam negrėstų atsakomybė už šaunamojo ginklo praradimą, reikia imituoti situaciją, jog ginklas iš jo atimtas per apiplėšimą. R. Pocius iškart atsakė, kad taip nedarytų, kad palauktų, – gal ginklas atsiras. Be to, žadėjo paklausinėti žmonių – gal kas ką girdėję ar žiną.

Bet A. Lipskis nenurimo: po kelių dienų vėl atėjo pas kolegas ir prisipažino, kad naktimis nemiega, bijo, jog su jo ginklu nebūtų padarytas koks nusikaltimas, be to, nerimavo, jog praradęs ginklą gali netekti darbo policijoje. Ir vėl ėmė prašyti, kad bendradarbiai padėtų inscenizuoti apiplėšimą, sakė, jog tai reikia padaryti tuoj pat, taip pat domėjosi, iš kur gauti automobiliį, kuris pašaliniams nekristų į akis.

Galop kolegos sutiko pagelbėti. Kartu visi aptarė apiplėšimo planą: nuspręsta, kad su kitu medžiotoju vakare A. Lipskis vyksta į medžioklę, bet prieš ją yra užpuolamas ir sužalojamas. Smūgius per imituotą apiplėšimą A. Lipskiui turėjo suduoti T. Ruchtinas – jis sportininkas.

„Sutarėme, kad inscenizuodami apiplėšimą „užmesime“ A. Lipskį, pavalkiosime po žemę, kad viskas būtų įtikinamiau, – sakė R. Ivanovas. – Taip pat buvome sutarę, kad aš visus nuvešiu į vietą, o telefonus arba paliksime namie, arba išjungsime.“

Pareigūnai gerai žinojo, kad tariamą apiplėšimą tiriantys jų kolegos ieškos ne tik įvykį mačiusių liudytojų, bet ir tikrins telekomunikacijų bendrovių bokštų duomenis nusikaltimo vietos padarymo zonoje, – jeigu nusikaltėlis bus įjungęs mobiliojo ryšio telefoną, bus galima nustatyti tikslią jo judėjimo vietą.

Sutartu laiku R. Pocius, A. Budrys, R. Ivanovas ir T. Ruchtinas nuvyko į Serbentų gatvę, kur turėjo būti inscenizuotas Lipskio apiplėšimas.

„Ivanovas mūsų laukė automobilyje, o mes trise nuėjome link kelio, kuriuo turėjo eiti A. Lipskis, – pasakojo R. Pocius. – Paskui A. Budrys pasiliko prie kelio, pasislėpęs krūmuose stebėjo aplinką, o mes su Ruchtinu nuėjome prie iš anksto sutartos vietos ir laukėme. Kai tik A. Lipskis atėjo, T. Ruchtinas sudavė jam kelis smūgius, o aš į akis pripurškiau dujų. Padarėme, ką buvome sutarę, ir pasišalinome – grįžome namo.“

© DELFI / Domantas Pipas

Netrukus visi pareigūnai buvo pakelti ant kojų: komisariato vadovybė nurodė visiems kriminalistams kuo skubiau atvykti į darbą – užpultas ir apiplėštas jų kolega. Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas, nieko nenutuokiantis apie pavaldinių imituotą užpuolimą, per susirinkimą garantavo, jog „dės visas pastangas, kad įvykis būtų atskleistas, o nusikaltimą padarę asmenys – išaiškinti“. Nurodė kriminalistams kuo skubiau atlikti neatidėliotinus tyrimo veiksmus: vieniems nuvažiuoti į ligoninę ir pasižiūrėti, kaip jaučiasi nukentėjęs kolega, kitiems apžiūrėti įvykio vietą, apklausti liudytojus, jeigu tokių atsirastų, – daryti viską, kad nusikaltimas kuo greičiau būtų išaiškintas, o nusikaltėliai – nubausti.

R. Pocius su R. Ivanovu nuvažiavo į ligoninę.

„A. Lipskio akys buvo ašarotos dėl papurkštų dujų, o patirti sužalojimai – tokie nežymūs, kad vos matėsi, – prisiminė R. Ivanovas. – Todėl nuėjome į tualetą. Dabar net neprisimenu, ar ką aiškinau Lipskiui, bet buvo akivaizdu, kad ant jo kūno per mažai sužalojimų, todėl sudaviau papildomai, nors nuo dujų jo veidas ir taip jau buvo ištinęs.“

A. Lipskį apžiūrėjusiems medikams nekilo abejonių, kad pareigūnas sužalotas, – pažyma apie patirtus sužalojimus netrukus pateikta ikiteisminį tyrimą dėl apiplėšimo pradėjusiems tyrėjams.

Nors Šiaulių policijos komisariato vadovybė ir skyrė itin daug dėmesio elitinio policijos padalinio pareigūno užpuolimui, nusikaltimo taip ir nesugebėjo ištirti. Apie jį net nepranešta žiniasklaidai, nors tuomet gal būtų atsiradę liudytojų, pastebėjusių ką nors įtartino ar žinojusių, kur gali būti slepiamas medžioklinis šautuvas.

Po šio inscenizuoto užpuolimo praėjo kiek laiko ir pareigūnai išgirdo kalbų, kad policininkui priklausančiu šautuvu disponuoja valkatos Zoknių rajone, – esą vienas jų net vaikščiojo po miestą siūlydamas nusipirkti. Galop A. Lipskis ginklą atgavo, nors net artimiausiems bendradarbiams atsisakė papasakoti, kokiomis aplinkybėmis. Tačiau ir vėl prireikė pagalbos: pareigūnas nenorėjo, kad atsiradus šautuvui kiltų nereikalingų klausimų, todėl vėl prašė padėti – reikėjo legalizuoti ginklo atsiradimą.

„R. Zykas ir R. Pocius nusprendė, kad A. Lipskio ginklą reikia įmesti į Šiaulių komisariato viršininko pavaduotojo Roberto Jagmino kiemą – kadangi informacija apie šautuvo pagrobimą buvo paskleista po visus Šiaulius, atrodys, esą išsigandę nusikalstamo pasaulio atstovai patys įmetė jį į Jagmino kiemą, – kalbėjo T. Ruchtinas. – Po poros dienų naktį su R. Pociumi nuvykome prie R. Jagmino namų ir į namo teritoriją, kuri yra aptverta tvora, R. Pocius įmetė ginklą. Bet ginklas taip ir neatsirado.“

Neįtikėtina, bet vėliau paaiškėjo, kad pareigūnai šautuvą galėjo įmesti ne į R. Jagmino namų teritoriją. Apklausti komisariato viršininko pavaduotojo kaimynų kriminalistai negalėjo – iškart būtų kilę įtarimų, jog jie žino apie šautuvą. O medžioklinį šautuvą pradanginęs A. Lipskis visą laiką bandė įrodyti, kad buvo apiplėštas. Savo pozicijos nekeitė net ir tuomet, kai apie inscenizuotą apiplėšimą prakalbo dabar jau buvę jo bendradarbiai. Iš pradžių vyras net nenorėjo pasakoti tyrėjams, kaip buvęs užpultas, tačiau vėliau vis dėlto nutarė pateikti neįtikinamą savo versiją.

Išskirtinė policininkų istorija – beveik 400 puslapių knygoje „Policijos dievai“, kurią jau galima įsigyti knygynuose, taip pat internetu leidykloje „Baltos lankos“, didžiausiame internetiniame knygyne knygos.lt, perkuknyga.lt ir kitose platinimo vietose.