Pradėti tyrimą dėl Pravieniškėse išnaudoto nuteistojo Lietuvos policijos generalinį komisarą ir teisingumo ministrą dar prieš savaitę ragino ir Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, tačiau pareigūnai delsė ir kol kas į viešai skelbtą Jono pasakojimą nesureagavo. Situacija pasikeitė, kai su buvusiu nuteistuoju susitiko nusikaltimų aukas globojančios Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojos – Jonas kreipėsi į Rokiškio rajono policijos komisariatą.

„Pareigūnai pareiškimą priėmė be jokių problemų, iš pradžių gal kiek sutriko, nes situacija išties nekasdienė, bet vėliau buvo iškviestas nusikaltimų tyrėjas, kuris tikrai kantriai, išlaikytai bendravo – Jonui buvo labai sunku kalbėti, bet tyrėjas paaiškino, kad reikia papasakoti tam tikras itin asmenines detales, visko buvo – ir pykčio, ir susikaupusio kartėlio, bet jis tai išlaikė“, – pasakojo KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Panevėžio apskrities policija oficialiai DELFI nurodė, kad informacija apie atliekamą tyrimą kol kas nebus teikiama. DELFI šaltinai pranešė, kad tyrimas iš Rokiškio policijos turėtų būti perduotas į Panevėžį sunkius nusikaltimus tiriantiems pareigūnams.

Tyrimas buvo pradėtas pagal Jono pareiškimą – per apklausą policijoje jis papasakojo ne tik kaip buvo išnaudojamas valstybės saugomuose Pravieniškių pataisos namuose, bet ir Rokiškio policijos komisariato areštinėje, į kurią buvo uždarytas dėl savo padaryto nusikaltimo.

Dar 2006 m. rugsėjį Jonas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo atvežtas į Rokiškio policijos areštinę ir patalpintas su kitu suimtuoju – čia jis iš nieko apie įkalinimo įstaigose galiojančias nerašytas taisykles nieko nežinančio Jono pareikalavo pinigų. Už ramybę. Kai jų negavo, Joną privertė parašyti laišką savo motinai – liepė meluoti, kad šis sudaužė televizorių, todėl privalo atlyginti žalą kitam suimtajam. Skurdžiai gyvenanti Jono motina pinigų nepervedė, todėl netrukus šis buvo išprievartautas areštinėje.

Apie tai Jonas iki šiol niekam nepasakojo – gerokai didesnį pragarą jis patyrė vėliau, kai dėl bendraamžio nužudymo buvo įkalintas Pravieniškių pataisos namuose. Kauno organizuotų nusikaltėlių kontroliuojamoje įkalinimo įstaigoje vyras buvo pažemintas iki žemiausiosios kastos, nes neturėjo už ką susimokėti „bachūrams“, o paskui – ir prievartaujamas. Metų metus.

Tai, anot Jono, žinojo ir įkalinimo įstaigoje dirbantys prižiūrėtojai, kurie taip pat tyčiodavosi iš nuteistojo – į pagalbos šauksmą nebuvo reaguojama. Į jį nereagavo ir Kalėjimų departamentas, į kurį Jonas buvo parašęs laišką – papasakojęs, kokį patiria pragarą, nuteistasis prašė perkelti į Lukiškių kalėjimą. Tebūnie, ir į vienutę kamerą, bet kad tik kuo toliau nuo prievartautojų.

Rokiškio policijoje Jonas įvardijo jį skriaudusius asmenis – du iš jų iki šiol atlieka bausmę Pravieniškėse. Čia, anot buvusio kalinio, bausmę atlieka ir daugiau asmenų, kurie iki šiol yra seksualiai prievartaujami.

Jonas neslepia, kad ilgai svarstė, ar prabilti apie patirtą prievartą, nes nuteistieji su juo gali bandyti susidoroti, tačiau dabar, kai policija pradėjo tyrimą, nė kiek nesigaili. „Žinoma, kamuoja nežinomybė, kas bus toliau, bet esu pasiruošęs kovoti“, – sakė tamsiąją Pravieniškių pataisos namų pusę išviešinęs Jonas. Už tai, kad savo istoriją papasakojo „Pravieniškių mafijos“ autoriams, buvęs nuteistasis savo gimtajame miestelyje buvo sumuštas – dėl šio įvykio policijoje taip pat atliekamas ikiteisminis tyrimas, įtariamieji nustatyti ir laukia teismo.

Jonas iš dokumentinio filmo „Pravieniškių mafija“
Buvusio nuteistojo žingsnį kreiptis į policiją dėl patirtos prievartos palaikanti KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė sakė, kad apie įkalinimo įstaigose kankinamus jaunus vyrus buvo girdėjusi daugybę istorijų, tačiau nė vienas nuteistasis taip ir neišdrįsdavo apie tai prabilti.

„Kokiomis taisyklėmis, kokia „subkultūra“, galima pateisinti žmogaus seksualinį prievartavimą? – klausė K. Mišinienė. – Panašu, kad tvaikas iš mūsų apgailėtinų įkalinimo įstaigų veržiasi ir už storų sienų, apipainioja ir mūsų protus, jei galime ramiai reaguoti į tokius kaip Jono atvejus, samprotauti, jog „ten jų reikalai, jų taisyklės“.

Vienareikšmiškai manome, jog asmenys, ilgus metus kankinę šį vyrą, turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o įkalinimo įstaigų vadovai netoleruoti tokių kraštutinių žmogaus žeminimo formų. Ar atimti laisvę reiškia atimti orumą? Kas nusprendė, jog nuteistieji gali būti kankinami? Laisvės atėmimo organizatoriai turi mandatą iš valstybės, iš visuomenės proporcingai bausti nusikaltusius asmenis, o ne puoselėti prievartos, priklausomybių, nužmoginimo tradicijas.“

Pasak K. Mišinienės, nusikaltimo aukoms labai sunku prabilti apie patirtą prievartą, nes jie sulaukia ne tik priešiškumo, bet ir fizinių bausmių.

„Norėtume padėti prabilti seksualinę prievartą patyrusiems įkalinimo įstaigose, praeities įvykių nepakeisime, tačiau – teisingumas egzistuoja ir dėl jūsų! – kreipdamasi į nukentėjusiuosius sakė K. Mišinienė. – Ne jūs turite vaikščioti su amžina kančios našta, kokios tai „kastos“ žyme, o tie naktiniai tualetų prievartautojai ir juos slėpę įstaigų darbuotojai. Kreipiamės ir į mūsų šalies nevyriausybines organizacijas, socialines tarnybas, ypač Vyrų krizių centrus: aktyviau ginkime nukentėjusius, ši situacija nėra tik žurnalistų komandos reikalas, čia kalba eina apie pamatines žmogaus teises ir pasiryžimą jas apginti.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (382)