Vidas prisijungė prie šimto globos namuose augančių vaikų ir kartu iškeliavo lankyti Kalėdų Senelio Laplandijoje. Visos kelionės metu jis stengėsi pats prieiti prie vaikų, kurie nedrąsiai žvilgčiojo ir nedrįso patys paprašyti kartu nusifotografuoti ar tiesiog pakalbėti.
Ir ne tik prieiti. Vidas, vos radęs laisvą akimirką, užtraukdavo dainas kartu su vaikus linksminusiomis elniukėmis ir taip stengėsi globos namuose augančių vaikų širdis pripildyti kuo daugiau džiaugsmo.
Į kelionę V. Bareikis pasiėmė ir sūnų Adą. Berniukui tai buvo jau kelerius metus laukta ir svajota kelionė. „Prieš porą metų jo darželis organizavo kelionę į Laplandiją, bet tuo metu Adas sirguliavo ir turėjo kelionę praleisti“, – pasakojo Vidas.
Devynmečiui Adui ši kelionė buvo kupina įspūdžių ir naujų potyrių, nepaisant to, jog jis keliauja kone nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. „Pirmą kartą jis skrido būdamas trijų mėnesių, – šyptelėjo Vidas. – Tada pasiėmėme jį į Milaną. Labai daug skraidėme kai porą metų gyvenome Maskvoje, pastaruoju metu stengiamės bent kartą ar du per metus ištrūkti kur nors paatostogauti.“
„Jaučiuosi kaip pasakoje“, – trumpai savo įspūdžius po viešnagės Kalėdų Senelio namuose apibūdino Adas. Jam pritarė ir tėtis Vidas: „Ištirpsta ne tik vaikai, suaugusieji taip pat“.
Kalėdų metu V. Bareikiui svarbiausia dalytis šiluma, tad jau kelerius metus su žmona Jurga lanko sergančius vaikus ir jiems dovanoja tai, kas brangiausia – dėmesį.
Pokalbiui pasisukus apie dovanas, Vidas tikino, kad jam šis laikotarpis svarbus ne dėl materialinių vertybių, tačiau pasakojo, kad jo sūnus Adas po kalėdine eglute tikrai tikisi rasti ką nors ypatingo. „Adas, man atrodo, visada laukia Kalėdų dėl to, kad per jas gauna tą išsvajotą metų dovaną. Mūsų namuose yra gana griežtos daiktų pirkimo ir dovanojimo taisyklės. Bet Kalėdos yra tas metas, kai jau galima paprašyti kažkokio atlygio už pastangas moksluose ir būreliuose“, – nusijuokė pasakodamas V. Bareikis.
Beje, kasmet jų šeima gražiausias šventes sutinka Palangoje, Jurgos gimtinėje. „Man labai pasisekė, kad Jurgos giminė yra be galo didelė ir mes beveik visas Kalėdas sutinkame su dovanomis tokiame dideliame giminių rate, – džiaugsmu dalijosi Vidas. – Visada būna daugiau nei dvidešimt žmonių, ateina Kalėdų Senelis, kuris palieka lauke dovanų pilną maišą. Įsivaizduokite, kai krūva žmonių sėdi ir dalinasi tomis dovanomis. Mano šeima ganėtinai pabirusi, o pas juos tokios tradicijos kaip iš filmo.“
Visos kelionės į Laplandiją metu mažiesiems dėmesį dalijęs Vidas jau grįžtant namo DELFI pasakojo, kad susitikimas su globos namų auklėtiniais jo širdyje atgaivino tikėjimą mažais stebuklais.
„Žiūrėjau į tuos vaikus ir dar kartą supratau, kiek nedaug tereikia, kad jų akys užsidegtų, gal jie ateinantį pusmetį leis su vėjeliu. Kažkas gal visą Laplandiją ir patį Kalėdų Senelį pavadins komercija ir prilygins kokiam „Disney Land“ pramogų parkui, bet manau, kad didžioji dalis čia keliavusių vaikų nė nežino to žodžio „komercija“. Ir tegul nežino. Jie atsisėdę prie to dėdės patiki stebuklu. Kiekvieno iš mūsų tėvai kurdavo tą stebuklą pabelsdami į langą ar paslapčia padėdami dovanas. Reikia visai nedaug, kad stebuklai įvyktų. O nuo to žmonės darosi geresni, išmoksta padėkoti ir daugiau šypsosi“, – kalbėjo Vidas.
O ar jo širdį palietė šis kalėdinis stebuklas? „Į šią kelionę išvykau kaip prisidėdamas prie iniciatyvos, lyg jausdamas pareigą, bet grįžtu patyręs daug mažų stebukliukų, – šyptelėjo pašnekovas ir nė neslėpė, kad ir pats atgaivino tikėjimą Kalėdų Seneliu. – Šimtu procentų. Bet niekada nebuvau to ir užgožęs, visada tikėjau Kalėdų Seneliu. Gal kiek abejoju jo skraidančiais elniais, bet kad jis yra tikras – visada tikėjau. O šiandien gavau patį tikriausią įrodymą.“
Vyras pasakojo, kad ir devynmetį sūnų moko tikėti stebuklais, kurie gyvenimą daro gražesniu ir šviesesniu: „Taip, Kalėdų Senelis yra vienas, tačiau pasaulis didelis, todėl jam reikia labai daug pagalbininkų, kurie padeda“.
Beje, po viešnagės pas Kalėdų Senelį Vido galvoje ėmė kirbėti ir dar viena idėja: „Kažkaip pakilo pavydas, kad Laplandija turi tokį reprezentacinį dalyką – Kalėdų Senelį. Tai nerealu. Tai puiki idėja Lietuvai! Juk įvairios šalys turi reprezentacinius dalykus: galvodamas apie Prancūziją iš karto pagalvoji apie Eifelio bokštą, o ši šalis kažkokiu būdu nugriebė pačią grietinėlę. Fantastika, – entuziastingai kalbėjo Vidas. – O mūsų krašte idėjoms yra daug vietos. Mes dar nesam tas kraštas, kad pas mus keliautų dėl cepelinų ar kažko. Tai atvira idėjinė ir verslo erdvė – sukurti tą dalyką, dėl kurio visas pasaulis važiuotų į Lietuvą.“
Primename, jog „Misija Laplandija“ – tai empatiją vieni kitiems skatinanti ir socialinę atskirtį mažinti siekianti iniciatyva, kurią inicijavo didžiausias naujienų portalas DELFI ir lietuviška įmonė NORFA. Prie iniciatyvos prisijungė ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojama iniciatyva „Už saugią Lietuvą“.
Vidas Bareikis – vienas iš iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorių. Kartu su vaikais keliavo ir kiti ambasadoriai: broliai Gataveckai bei Orijus Gasanovas.
Laplandijoje su Kalėdų Seneliu susitiko šimtas globos namuose augančių vaikų iš visos Lietuvos. Šią galimybę jiems padovanojo vaikai, kurie piešė piešinius Kalėdų Seneliui ir prie piešinių prirašė, kuriems globos namams linki šios kelionės.
Akimirkos iš viešnagės Laplandijoje: