Stebuklą, apie kurį niekas jau net nedrįso ir pasvajoti – juk berniukas buvo paliktas ten, kur glaudžiasi niekam nereikalingi vaikai. Bet tik laikinai – iki tol, kol iš kalėjimo grįš ir atgal į tuos pačius namus pasiims jį prievartavęs tėvas.

Apie šio berniuko tragišką gyvenimą DELFI pasakojo prieš pusę metų – šiurpą kelianti istorija ne tik sujaudino, bet ir šokiravo šimtus tūkstančių skaitytojų. Būtent dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus nurodė patikrinti teisėjų, nagrinėjusių berniuko tėvo baudžiamąją bylą ir vaiką tiesmukai apklausinėjusių teismo salėje, patikrinimą. O šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė netrukus pasirašė įstatymo pataisas, kuriomis buvo įvesta prievolė nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.

Bet tikrasis stebuklas įvyko tik dabar – po pusmetį trukusio proceso berniukui atvertos durys į naują gyvenimą. Ir tai padarė Jungtinėje Karalystėje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, kurią labai sujaudino DELFI paskelbta vaiko istorija, – kadangi dėl procedūrinių dalykų ji negalėjo berniuko įsivaikinti, gydytoja dirbanti moteris nutarė mažametį globoti.

„Nei teisėsaugos, nei vaiko praeities jau nebepakeisi, vaikui – dar tik vienuolika metų, jis sužeistas visokeriopai, niekas niekada nežino, kas nutiks, kada ir kam. Dabartis yra čia, ir ją galima – kad ir nedaug, kad ir lėtai, kad ir neidealiai, – pareguliuoti. Tas vaikas turi ateitį, kokia ji bebūtų, bet jau vien tas faktas, kad jis teisme pats gynėsi, daug ką pasako: tas vaikas iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą“, – toks laiškas į DELFI redakciją atskriejo po straipsnio apie vieną baisiausių bylų Lietuvoje paskelbimo.

Mažo berniuko gyvenimo istorijos sukrėsta moteris prašė padėti – net nepažinodama nuskriausto vaiko ji panoro mažametį įsivaikinti.

„Be jokių išvedžiojimų, bandymų, išsisukinėjimų. Kad jis jaustųsi saugus ir garantuotas dėl ateities. Kad niekas ir už nieką jo iš namų neišmes. Ir kad nebus smurto“, – rašė moteris.

Ji turėjo tik vieną sąlygą – kadangi jau ne vienerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, vaikui gyventi taip pat teks ne Lietuvoje.

Norėdama rūpintis likimo nuskriaustu berniuku moteris susidūrė su tokiomis kliūtimis, apie kurias net negalėjo pagalvoti. Bet labiausiai šokiravo, kad iki tol niekas net nebuvo pasirūpinę, jog vaiko tėvams – jo išsižadėjusiai motinai ir prievartavusiam tėvui – neterminuotai būtų apribota tėvų valdžia.

Tai buvo padaryta tik rugpjūčio pradžioje, kai teismas patenkino Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį, kuriuo ne tik tėvams neterminuotai buvo apribota valdžia, bet ir berniuko globėja paskirta iš Lietuvos emigravusi gydytoja. Teismas nurodė sprendimą vykdyti skubiai – buvo leista vaiką išsivežti į Jungtinę Karalystę.

Kad moteris yra tinkama globėja, pripažino ir Didžiosios Britanijos valdžios atstovai. Visiškai svetimos šeimos atsiradimui vaiko gyvenime neprieštaravo ir mažamečio išsižadėjusi motina – nors raštu ji savo pozicijos neišreiškė, tačiau savivaldybės darbuotojams nurodė, jog sūnus jai nereikalingas.

Tuo metu Alytaus pataisos namuose bausmę atliekantis berniuko tėvas net nesiteikė išsakyti savo pozicijos, taip pat nepanoro dalyvauti teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomas tolesnis jo vaiko gyvenimas.

Tikrą pragarą savo namuose patyręs berniukas jau įsikūrė naujuosiuose savo namuose, o į savo globėją kreipiasi kaip į mamą – tokius žodžius moteris iš vaiko lūpų išgirdo dar tada, kai tik atvyko su berniuku susipažinti į globos namus.

Vaikui naują gyvenimą padovanojusi moteris neabejoja, kad nauja aplinka jam padės pamiršti savo praeitį, nors ir teks įdėti daug pastangų.

„Juk, žinia, tokie dalykai per vieną dieną neįvyksta, bet tikiu, kad viskas bus gerai“, – sakė ji. Ir prisipažino, kad prie naujo gyvenimo priprasti bandantis berniukas stengiasi atsigriebti už savo praeities netektis.

„Jis dėmesio nori tik sau, pyksta, kai kalbuosi su draugais“, – juokavo naujoji berniuko mama.

Tokiems vaikams nėra vietos Lietuvoje

Apie tragišką mažo berniuko gyvenimo istoriją DELFI sužinojo iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės.

Anot jos, emigrantė iš Lietuvos padarė tikrą stebuklą – savivaldybės, kurios vaikų globos namuose gyveno vaikas, atstovai net nebandė vaikui ieškoti globėjų.

„Mums ypač įstrigo sutartinis vaiką supusių valdininkų „choras“ – tokiems, kaip šis berniukas, nėra vietos ir pagalbos Lietuvoje, jis labai sužalotas, nėra nei lėšų, nei specialistų tokiems vaikams padėti, – sakė K. Mišinienė. – Kai maldavome ieškoti globėjų, kurie meile, priėmimu, protinga disciplina gydytų vaiko sielos žaizdas, sulaukdavome tik vieno atsakymo – tokių regione nėra, gal ir visoje šalyje neatsirastų.“

Tačiau, pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, po DELFI straipsnio apie tragišką vaiko gyvenimą atsirado daugybė žmonių, kurie ėmė siūlyti visokeriopą pagalbą berniukui. „Mes dar iki šiol sulaukiame klausimų, kaip šiam vaikeliui sekasi“, – neslėpė ji.

Todėl šiandien, kai vaikas jau apsigyveno naujoje šeimoje, kai naujoji mama jam suteikė galimybę nusikratyti fatališką „nepataisomai sužaloto“ vaiko etiketę, istorija apie šį mažą berniuką jau nėra istorija apie neviltį ir pralaimėjimą. Tai istorija apie tai, kaip paprasti žmonės gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.

Tas didelis noras nuplauti purvą

„Kai vėlyvą rudenį pas mus atėjo verkianti moteris su nedideliu berniuku, mes nė už ką nesitikėjome, kad tapsime sukrečiančios žmogiškos dramos dalyvėmis ir savo akimis pamatysime, ką tenka išgyventi vaikams, kuriuos seksualiai prievartauja jų pačių tėvai, – sunkiai tramtydama emocijas kalbėjo su daugybę tragiško likimo žmonių istorijomis susidūrusi K. Mišinienė. – Likimas ir toliau negailėjo to liesučio, nedrąsaus vaiko – po kurio laiko jo motina nusprendė atsisakyti sūnaus, esą jo problemos per daug ją slėgė, ji nepajėgė rūpintis kitais savo vaikeliais.“

Daugiau kaip trejus metus lyg demono apsėsto tėvo prievartautas ir kankintas berniukas tuo metu augo globos namuose, vaikas dar nebuvo atsigavęs dėl patirto streso. Ir nežinia, ar kada sugebės pamiršti tai, ką su juo padarė tėvas – berniukas globos namuose kasdien ir kartais net po keletą kartų per dieną eidavo į vonios kambarį ir bandydavo nuo savęs nuplauti purvą.

Tą, kuris po patirtos seksualinės prievartos liko ant jo kūno.

Šios itin dramatiškos istorijos viename nedideliame Lietuvos kaime pradžia siekia dar 2010 m. – tuo metu berniukui tebuvo vos ketveri metukai. Motiniškos meilės jis beveik nepajuto – kai jam tebuvo dveji metukai, teismo sprendimu vaiko globa buvo patikėta tėvui.

Kartu gyveno ir berniuko seneliai, bet ir šiuos mažametis dažniausiai matydavo išgėrusius. O vos sulaukęs ketverių metukų berniukas tapo savo tėvo „žaisliuku“ – vaikas sako, kad „pirmasis kartas“ buvo vasarą, kai „buvau visai mažiukas“.

Vaikystę pagrobę „žaidimai“

Mažametis yra atskleidęs, kad su tėvu lovoje „žaisdavo žaidimus“, kurių metu tėvas jį nuogai nurengdavo. O tada jam „kandžiodavo kojas, rankas, kutendavo, mušdavo kumščiais, delnais į veidą, galvą, ausis, nosį, kartais į pilvą, „sukindavo“ rankas, draskydavo, o savo pelių kišdavo tarp kojų.“

„Tėtė norėjo valgyti mano pelių, bet aš jam neleisdavau“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi vaikas.

Šiuos „žaidimus“, kaip sakė berniukas, jis su tėvu „žaisdavo“ dažniausiai pietų metu, jo tėvas jau tuo metu būdavo neblaivus. „Kai tėtė mane kandžiodavo, aš jį stumdavau, verkdavau“, – psichologėms yra prisipažinęs berniukas.

Vaiką tėvas prievartavo net tada, kai namuose būdavo mažylio močiutė – prievartautojo motina. Bet ši nieko negirdėdavo ir nematydavo, nes tiesiog girta miegodavo.

Kiekvienas kartas jam per daug įstrigęs į atmintį.

„Žaisti žaidimų“ berniukas nenorėdavo, tačiau dėl savo amžiaus tėvui negalėdavo pasipriešinti, apie tai jis taip pat niekam nepasakodavo, nes paprasčiausiai bijojo. O kai savo iškrypėlišką seksualinę aistrą patenkinęs tėvas, kuris, mažamečio teigimu, „būdavo linksmas, juokdavosi ir paskui užmigdavo“, šis pabėgdavo iš lovos – tiesiai į vonios kambarį praustis, nes „smirdėdavo nuo tėčio peliaus“.

Apleistas, nešvarus, bet juk su tėvu

Nors seksualinių poreikių tenkinimui tėvas savo mažametį sūnų buvo pavertęs „žaisliuku“, tačiau ypatingo dėmesio ar šilumos mažametis nesulaukdavo – atvirkščiai, daugybę kartų prieš šį smurtavo.

O kad niekas nepamatytų „mėlynių“, jo neleisdavo nei į darželį, nei į pirmąją klasę mokykloje, kai šią buvo pradėjęs lankyti.

„Tėtė mane spardydavo, mušdavo rankomis, buvo praskėlęs nosį“, – mažametis psichologams prisipažino, kad kartą į namus per klaidą buvo parsinešęs svetimą mobiliojo ryšio telefoną, o tai sužinojęs tėvas jį mušė tol, kol iš nosies pradėjo tekėti kraujas.

Preteksto smurtauti prieš bejėgį savo sūnų tėvui net nereikėdavo – kartais šis būdavo sumušamas vien dėl to, kad ne laiku pasipainiodavo šiam prieš akis.

Bet buvo ir ne vienas atvejis, kai berniuką daužė dėl to, kad šis „suvalgė per daug maisto“ ar už tai, jog kaimynams prasitarė, jog „mano tėtis yra girtas“.

Kad mažylis namuose kenčia nuo tėvo smurto proveržių, nedomino socialinių darbuotojų – jie vėliau teisinosi, jog nieko įtartino nepastebėjo. Bet pripažino, kad sąlygos, kuriose su tėvu ir seneliais augo vaikas, buvo apgailėtinos – kiek kartų socialinė darbuotoja lankėsi namuose, tiek „vaikas buvo apleistas, nešvarus“.

Nežinia, kiek dar būtų trukęs šio mažylio gyvenimo košmaras, jeigu ne teisėsauga – 2014 m. vasarą berniuko tėvą sulaikė policija. Ne, ne dėl seksualinio prievartavimo ir smurto prieš vaiką – apie tai niekas tada dar nežinojo. Vyras 70 parų buvo įkalintas visai dėl kito nusikaltimo, o jo sūnus buvo išvežtas į vaikų globos namus.

Čia vaikas ilgai neužsibuvo – gyvenimo būdą pakeitusiai ir potraukį alkoholiui numalšinusiai motinai prabilo sąžinės balsas.

Tuo metu dar tik aštuonerių metų sūnų į kitą savo šeimą parsivežusi moteris vėliau prisipažins, kad tai, ką sužinojo iš savo vaiko, ją, švelniai tariant, šokiravo – ji net nežinojo, kaip elgtis, todėl į pagalbą pasikvietė socialinę darbuotoją.


Paliktas vienui vienas – neturėjo net kam pasiskųsti

O kraupi tiesa paaiškėjo tada, kai jaunesnysis moters sūnus jai pasiskundė, kad iš globos namų parvežtas brolis liepė jam iš apatinių kelnaičių išsitraukti savo pelių. Kai jaunėlis nubėgo apie tai papasakoti savo motinai, išsigandęs berniukas pabėgo iš namų, bet jį surado kitas brolis ir parvedė į namus.

„Kai atvyko socialinė darbuotoja, sūnų pasisodinome pasikalbėti, norėjome išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, – vėliau per apklausą policijoje kalbės jo motina. – Vaikas ėmė pasakoti, kad išgėręs tėvas jį pasiguldydavo į savo lovą, nurengdavo, pradėdavo kandžioti, glostyti, pats irgi būdavo nuogas... Tai vyko labai daug kartų... Vaikas sakė, kad tuo metu močiutė girta miegodavo kitame kambaryje, o jis bijojo pasiskųsti.“

Anot jos, vaikas taip pat pasakojo, kad tėtis turėdavo įvairių žurnalų su „nuogomis moterimis“, o kai kurias jų nuotraukas net bučiuodavo.

Kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, socialinė darbuotoja net nesuabejojo – jau kitądien rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė kreipėsi į policiją.

Pareigūnai į pranešimą reagavo žaibiškai – psichologėms buvo pavesta apklausti mažametį. Šios apklausos buvo labai sudėtingos – vaikas ne iš karto išdrįso kalbėti apie tai, ką patyrė savo namuose.

Tačiau, kai prabilo, jo papasakota istorija įstrigo ilgam.

Savo išvadoje ekspertės nurodė, kad vaikas, kalbėdamas apie įvykius artimoje aplinkoje, nieko neišsigalvoja, o jo parodymai yra realistiški: atitinka amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias, buvusias socialines jo aplinkos sąlygas ir gyvenimišką patirtį.

Iš baimės vaikas nerado vietos

Po pokalbių su vaiku ekspertės jam konstatavo laikiną psichikos sutrikimą – visa tai susiję su vaiko seksualiniu išnaudojimu, kurį įvykdė artimiausios aplinkos asmuo.

„Tyrimai, teorija ir praktiniai aspektai rodo, kad vaikams, kurie patyrė ilgalaikę, pasikartojančią seksualinę prievartą, nors nebūtinai ilgalaikę, iš artimų žmonių pusės, apie tai kalbėti yra sunku, – teigė su vaiku bendravusios specialistės. – Tai rodo vaiko užsidarymas savyje, staigus atsiribojimas kalbant apie tokius klausimus, arba būna taip, kad vaikas verkia, tačiau šis berniukas į stresą reaguoja kitaip – stipriu elgesiu, priešiškumu, nekalbėjimu, atsiribojimu, todėl tokia vaiko reakcija visiškai atitinka tą situaciją, turinį, apie kurį jis kalba.“

Pasak jų, vaiko elgesys yra labai stipriai seksualizuotas – dėl to jis net pradėjo kabinėtis prie kitų vaikų.

Tuo metu savo sūnui gyvenimą sugriovęs jo tėvas, sužinojęs, kad vaikas apie jo „žaidimus“ papasakojo motinai, socialinei darbuotojai ir psichologėms, taip ir neatrado drąsos pripažinti, jog yra seksualinis iškrypėlis. Maža to, jis perėjo į puolimą ir aiškino, kad taip vaiko motina jam kerštauja – esą vaiką primokė kalbėti negražių dalykų.

Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Teisėjai juo nepatikėjo ir už įvykdytus nusikaltimus skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bet nuteistasis su tokiu nuosprendžiu nesutiko ir jį skundė aukštesnės instancijos teismui, dar kartą bandydamas sukelti abejonių, jog buvo apšmeižtas.

Nuteistojo skundą nagrinėjo trys teisėjai – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė negalėjo patikėti, kai teisingumo vykdytojai nutarė apklausti vaiką teismo salėje.

Bet apklausa įvyko – iš baimės vaikas net nežinojo kur slėptis, kai visiškai nepažįstami teisėjų mantijas vilkintys vyrai jo ėmė klausinėti, ar šis tikrai su tėčiu „žaidė“, ar jo neapkalbėjo, juk už tokius dalykus gresia kalėjimas.

Vaikui užteko drąsos – nors ir ne į visus klausimus jis sugebėgo atsakyti, bet nedrąsiai pasakė, kad nemelavo ir neturėjo tikslo apkalbėti savo tėvą.

Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva

Po šios apklausos berniukas ilgai negalėjo atsigauti, jį turėjo guosti socialiniai darbuotojai. Motinos nebuvo šalia – apie gyvenimą kartu su ja mažametis tegali tik pasvajoti.

Pagimdžiusi, dėl girtavimo praradusi ir tėvui jį patikėjusi motina sūnaus dar kartą išsižadėjo – nurodė, kad jai per sunku auginti seksualinės prievartos pažeistą vaiką, jai reikia pasirūpinti ir kitais savo berniukais, nenori, kad šie dėl to būtų traumuoti.

O vienuose Lietuvos vaikų globos namuose tuo metu gyvenęs mažametis kasdien kartais net po kelis kartus bėgdavo į vonios kambarį – užsirakinęs vaikas vis bandė nuprausti tą purvą, kuriuo jo kūną suteršė tikrų tikriausias tėvas.

„Berniukui būdingas noras būti švariam, jis dažnai maudosi, atkreipia dėmesį į netvarkingus žmones“, – net nebandė slėpti vaikų globos namų darbuotojai, puikiai suprantantys, kad, ko gero, neįmanoma nuplauti to, kas per daug giliai įstrigę į pasąmonę.

„Trys ilgi metai – tiek laiko suaugęs vyras atlikinėjo su savo mažamečiu sūnumi veiksmus, kurių net nesiryžčiau atpasakoti, – sakė vaikui pagalbos ranką ištiesusio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė. – Apklausų dokumentuose buvo kruopščiai užfiksuotos vaiko reakcijos, jo ašaros, baimė, vienatvė – kitame kambaryje miegojo girta močiutė, kuri vėliau liudijo, kad nieko nematė ir negirdėjo. Negana to, visą laiką berniukas tėvo buvo spardomas, mušamas, negailestingai daužomas.

Reikia nuoširdžiai pripažinti, jog šio vaiko atvejis, mūsų sprendimas teikti jam pagalbą, samdyti abejose instancijose jam atstovaujantį advokatą, atvėrė mums tikrą prarają, egzistuojančią mažų miestelių tarnybų, globos įstaigų darbe, susidūrėme ir su vaiką gniuždančia apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, kai teisėjas nusprendė pats, be jokių jam „trukdančių psichologų“ pilnoje svetimų žmonių salėje apklausti klykiantį vaiką. Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva.“

Skaudi pamoka – vaikai neturi patirti streso

K. Mišinienės kritika apie netinkamą teisėjų elgesį buvo pagrįsta. Tai po DELFI straipsnio paskelbė speciali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko sudaryta teisėjų komisija.

„Nors nagrinėjant baudžiamąją bylą ir atliekant nukentėjusiojo vaiko apklausą buvo laikytasi minimalių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, tačiau nebuvo imtasi priemonių, siekiant sušvelninti mažamečio patiriamą stresą. Vaiką teisėjas tiesmukai apklausė stebint nepažįstamiems asmenims. Vaiko teisėti interesai būtų labiau užtikrinti, jei visi teismo ir proceso dalyvių klausimai mažamečiam nukentėjusiajam būtų užduoti tik per padedančią jį apklausti specialistę“, – konstatuojama tyrimo išvadose.

Jose taip pat nurodoma, kad organizuojant ir atliekant nukentėjusiojo mažamečio vaiko apklausą, nesiimta pakankamų priemonių vaiko teisėtiems interesams užtikrinti.

Tai vėliau pripažino ir Lietuvos apeliacinio teismo vadovas Algimantas Valantinas.

„Mažamečiai yra vieni pažeidžiamiausių teismuose apklausiamų asmenų, – teigė jis. – Turime užtikrinti, kad mažamečiai teismuose būtų apklausiami tik vieną kartą. Tik išimtiniais atvejais, esant ypatingai svarbai, galinčiai nulemti bylos baigtį, įmanoma pakartotinė mažamečio apklausa. Šiuo atveju turi būti imtasi visų įstatyme numatytų ir kitų įmanomų priemonių, kad mažamečiai patirtų kuo mažiau įtampos, nemalonių išgyvenimų, pakartotinio traumavimo.“

Kad turi būti skiriamas ypatingas dėmesys vaikams per jų apklausas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, pripažino ir šalies vadovė, netrukus pateikusi Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis nuo 2018 m. įvesta prievolė nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose patalpose.

Anot prezidentės, tai apsaugos vaiką nuo galimos kitų asmenų įtakos, sumažins psichologinį spaudimą ir traumuojantį apklausos poveikį.

Vaikų interesams apginti įstatymo pataisomis nustatoma ir prievolė nepilnamečių apklausas stebėti vaiko teisių apsaugos specialistui. Iki šiol psichologo ir vaiko teisių apsaugos specialisto dalyvavimas nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose nebuvo privalomas.

Istorija ne apie neviltį ar pralaimėjimą

Žinia, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenanti emigrantė nori globoti nuskriaustą berniuką, K. Mišinienei buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – juk vaikas Lietuvoje jau buvo „nurašytas“.

„Vienišas. Mušamas. Nuolat prievartaujamas. Tai – apie 4 metų berniuką, gyvenusį atokioje Lietuvos savivaldybėje. Košmaras, detaliai išnagrinėtas teismuose tęsėsi ne mėnesį ir ne du, o prievartavo ne „baisus kaimynas“ ar „pasaulinio pedofilų klano“ mistinis narys, o vaiko tėvas. Teisinis teisingumas pasiektas; alkoholio, sadizmo ir, spėjame, neaiškių vaikystės patirčių įtakota būtybė įkalinta keliems metams. Tiesa, liko keli „kabliukai“, kaip, pavyzdžiui, seniūnijos socialinės darbuotojos, visą to baisaus skriaudimo laiką lankiusios šeimą – ir nieko nemačiusios ar nesupratusios. Kaltės jos, beje nejautė ir išaiškėjus smurtui – „mūsų niekas nemokė atpažinti tokių dalykų!“

Kristina Mišinienė

Apgailestaujame, kad ir mokslo įstaiga, pagreitintu būdu ir be didesnių reikalavimų mielai perkvalifikuojanti į profesionalius socialinius darbuotojus liko „ne prie ko“.

Nelengvi vaikui buvo ir sekantys jo gyvenimo periodai, kai jam nebeliko vietos šalia motinos, kai pradėjo keliauti iš vienos globos įstaigos į kitą, kai nerimą, liūdesį, pyktį pastebėję suaugusieji skubėdavo vežti į psichiatrijos ligoninę, kur vaistai, vaistai, vaistai...

Mums ypač įstrigo sutartinis vaiką supusių valdininkų „choras“ – tokiems, kaip šis berniukas, nėra vietos ir pagalbos Lietuvoje, jis labai sužalotas, nėra nei lėšų, nei specialistų šiems vaikams padėti. Į maldavimus ieškoti globėjų, kurie meile, priėmimu, protinga disciplina gydytų vaiko sielos žaizdas, atsakymas buvo vienas – tokių regione nėra, gal ir visoje šalyje neatsirastų.

Tačiau ši istorija yra ne apie neviltį ar pralaimėjimą! Po publikacijos DELFI atsiliepė moteris, gydytoja, nusprendusi pakovoti už šį ypatingą vaiką, suteikti jam namus, galimybę nusikratyti fatališką „nepataisomai sužaloto“ etiketę. Ši drąsi moteris turėtų ką mums papasakoti apie tai, kiek jai kainavo pastangų, atkaklumo, stiprybės susitvarkyti globą, išsivežti berniuką į savo nuolatinę gyvenamą vietą užsienio šalyje.

Namai, kuriuose tavęs laukia, kuriuose esi reikalingas – tikriausiai tai yra visų esamų ir būsimų reformų dėl vaikų gerovės esmė. Ar turime savo šalyje vaikų, kuriems neįmanoma padėti? O gal vis tik mums trūksta suaugusių, kurie būtų pasiryžę dėl šių vaikų padaryti viską?“