Vis tik socialdemokratų politikai pasakoja, kad R. Motuzui Maskvoje gali sektis kur kas geriau nei dabartiniam ambasadoriui Renatui Norkui, mat jis moka neprisidaryti priešų, yra manieringas, geba įsiteikti, o pasiųstas ant trijų raidžių veikiausiai neparodys įsižeidimo, nors nuoskaudos neužmirš.
Partijos kolegos R. Motuzą apibūdina kaip tipišką sovietinės mokyklos diplomatą, kuris nepasakys nereikalingų teiginių ir gebės pritapti bet kokioje kompanijoje.
„Man gaila Renato, nes jis geras diplomatas, bet yra karštas NATO šalininkas, todėl rusai jo neprisileidžia. Juk jie visa tai žino. Tuo tarpu R. Motuzas labai tiks šiam paskyrimui: šioje situacijoje darbo tikriausiai nebus daug, galės rūpintis Jurgio Baltrušaičio namų kūrimu“, - pasakojo vienas socialdemokratas
Šio socialdemokrato nuomone, esama situacija reikalauja ambasadoriau, kuris amortizuos priešiškus santykius.
„Jeigu būtų intensyvus ekonominis bendradarbiavimas, tai, sakyčiau, reiktų kokio jauno, aštraus, ekonominį supratimą turinčio žmogaus. Bet dabartinė situacija kitokia, todėl reikia žmogaus su kitokiomis savybėmis“, - sakė R. Motuzą pažįstantis politikas.
R. Motuzą gerai apibūdina tai, kad paklausti apie galimus šio politiko ir diplomato priešininkus daugelis prityla ir ilgai mąsto: galiausiai, visi sako tą patį – jis geba neprisidaryti priešų ir vengia konfliktų kaip katinas šunų.
Būsimą ambasadorių kai kurie partiečiai vadino „gudriu lapinu“, kuris labai daug kalba apie nieką.
Kokio ambasadoriaus reikia šalyje, kurią laikai teroristine
Lietuvos santykiai su Rusija šiuo metu nėra itin draugiški, todėl mūsų šalies ambasadorius Maskvoje R. Norkus patiria izoliaciją. Kitokios situacijos tikėtis veikiausiai būtų sunku, juk Rusija demonstruoja agresiją prieš kaimynus, Dalia Grybauskaitė nesustodama vadina Rusiją teroristine valstybe, Maskva stabdo Lietuvos eksportą, premjeras Algirdas Butkevičius imasi už galvos.
Neatsitiktinai jis lapkričio pabaigoje paskelbė, kad visiškai sustojus eksportui į Rusiją ir bankrutavus daliai logistikos įmonių šalies BVP gali smukti 4 proc.
Ar esant tokiai padėčiai ambasadorius gali ką nors nuveikti?
„Galiu pasakyti, kad, nepaisant mano kritikos dėl jo elgesio, A. Vinkus buvo labai geras ambasadorius Rusijoje. Tą reikia pripažinti. Visos jo charakterio savybės, elgesio modelis labai tiko tai šaliai. Tai sugebėjimas praeiti bet kur, pasiūlyti bet ką ir susitarti su bet kuo. Iki šiol žiniasklaida naudoja nuotraukas, kur Vladimiras Putinas su Dmitrijumi Medvedevu, pakviesti A. Vinkaus, valgo lietuvišką duoną“, - sako M. Laurinavičius.
Tačiau analitikas sako, kad tai tiesiog asmeniniai žmogaus bruožai, kurie neatspindi valstybės politikos. O Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, anot M. Laurinavičiaus, nevienalytė.
„Mes nesame apsisprendę, ko mes apskritai norime iš santykių su Rusija. Net kadaise seniai esu sakęs, kad mes neturime supratimo, ko norime iš Rusijos. Kokių santykių? Tas labai dramatiškai atsispindi dabar. Prezidentė sako, kad Rusija – teroristinė valstybė. Aš iš principo tam pritariu. Bet kita dalis oficialių pareigūnų kalba visiškai kitaip. Net ir dabar. Toks nesuderinamumas yra žalingas“, - sakė analitikas.
Pasak M. Laurinavičiaus, kai vienas valstybės lyderis sako vienaip, o kitas kitaip – diplomatams tampa sunku įgyvendinti šalies užsienio politiką.
„Mes neturime jokios vieningos strategijos. Mums tikrai reiktų kažkokiu būdu viduje susitarti, kokios strategijos mes norime ir ką mes ruošiamės su ta Rusija daryti. Ar mes ruošiamės gintis? Tada prezidentės pareiškimas tinkamas. Gal mes norim ją įtraukti į bendras institucijas ir draugauti? Arba galbūt norime būti auksinė Europos Sąjungos provincija, kuri neturi savarankiškos užsienio politikos? Jei mes apsispręstume, tada galėtume svarstyti, kokio mums ambasadoriaus reikia“, - teigė analitikas.
Pavyzdžiui, jeigu mes nusprendžiame, kad Lietuva oficialiai laiko Rusiją teroristine valstybe ir rengiamės nuo jos gintis, tokiu atveju ambasadoriumi turi būti asmuo, kuris turi analitinių ir žvalgybinių pajėgumų ir kuris geba koordinuoti intelektualinę paramą Lietuvos politikai Rusijos atžvilgiu. „Tai žmogus, kuris turėtų labai stiprius analitinius gebėjimus, kuris turi gebėjimą matyti ir suprasti, kas yra pati Rusija, ieškoti silpnųjų mums palankių nišų veikti.
Jeigu Lietuva norėtų su Rusija labiau prekiauti nei konfliktuoti, tokiu būdu į atstovybę Maskvoje reiktų siųsti tokį kaip A. Vinkus. Galiausiai, tuo atveju, jei norėtume pasikliauti Europos Sąjungos užsienio politika, ambasadoriumi reiktų skirti asmenį, kuris gerai atliktų reprezentacines funkcijas ir labai tiksliai transliuotų žinią – mes tik vykdome Briuselio politiką.
Klausiamas apie Europos Sąjungos ambasadorių Maskvoje Vygaudą Ušacką, kuris pozicionuojamas kaip vakarietiško tipo diplomatas, M. Laurinavičius teigė, kad V. Ušackas labai tinka atstovauti būtent Europos Sąjungai.
Ambasadoriaus postas – visiškas formalumas?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius teigia, kad Rusija į skirtingų valstybių ambasadorius žvelgia per jėgos ir valstybės svarbos prizmę – jeigu šalis didelė, jos ambasadorius Maskvoje bus svarbus, jei maža – daugelis durų jam neatsivers.
„Žiūrint į dabartinę politinę situaciją, tai ambasadoriaus postas Rusijoje politiniame lygyje yra visiškas formalumas. Rusijai – nėra Lietuvos. Būk ambasadorius, nebūk ambasadorius – priims iš jo skiriamuosius raštus pagal formalias taisykles ir viskas. Niekas jo nepriims aukščiausiu lygiu. Pasižiūrėjus Rusijos apklausas juk aišku, kad Gruziją, Amerika, Lietuva – trys priešai. Žiūrint iš Rusijos pozicijos, Lietuva yra ne – valstybė, kažkoks mikroskopinis objektas, kuris gadina Rusijos santykius su Europa ir kitomis didžiosiomis valstybėmis“, - sakė L. Jonavičius.
Jo teigimu, taip yra pastaruosius dešimt ar bent penkerius metus. Tačiau, politologo teigimu, egzistuoja kasdieniai reikalai, kur Lietuvos ambasadorius gali pasitarnauti: padėti Lietuvos piliečiams visų ir kitais panašiais klausimais.
„Rusijos institucijos paprastai nori, kad būtų šokama pagal jų dūdelę ir kad niekas nelįstų su savo demokratijomis, lygiomis galimybėmis ir žmogaus teisėmis. Kokie ambasadoriai galėtų padėti tokioje situacijoje? Gali būti kietas, tvirtas ambasadorius, kuris tvirtai atstovauja Lietuvos interesams pagal tarptautinius susitarimus, Pasaulio prekybos organizacijos normos. Yra toks kelias – ginti teisėtus savo interesus“, - svarstė politologas.
Tačiau, pasak L. Jonavičiaus, šiuo atveju vis tiek bus atsitrenkiama į požiūrį, kad Lietuva Rusijai – ne valstybė.
Kalbėdamas apie galimybę turėti landų ir nuolankų ambasadorių, L. Jonavičius teigė, kad toks asmuo turėtų žaisti tik pagal Rusijoje įprastas taisykles: nešti kyšius, paklusti korupcinėms, galbūt kriminalinėms taisyklėms. „Bet ar mes to norime?“ - klausė politologas.
„Tačiau kai yra priešprieša, kad ir koks bebūtų Lietuvos ambasadorius Rusijoje, jis nieko nepakeis. Viskas bus taip, kaip bus naudinga Rusijai, o tai nuspręs aukštesnio rango rusų valdininkai, net nebūtinai pati aukščiausia valdžia“, - pridūrė L. Jonavičius.
