Dar prieš praėjusių 2021-ųjų Kalėdas iš Kremliaus vakarams pažiro visas pluoštas „pasiūlymais“ pavadintų grasinimų, ultimatumų ir kitų viešai detalizuotų reikalavimų, vienas kurių buvo labai aiškus: NATO negali plėstis į Rytus. Ir nors visas dėmesys šiame kontekste buvo skirtas Ukrainai, kurios euroatlantinės ambicijos nėra paslaptis, kaip ir kai kurių Aljanso šalių skepsis dėl Ukrainos narystės NATO, Rusija nesismulkino, ką turėjo omeny su kertine fraze „į rytus“.
Mat techniškai į Rytus nuo vienos NATO narės – Norvegijos yra ir Suomija, šalis, kuri ilgus metus puoselėjo neutralitetą bei neprisijungimo prie karinių aljansų politiką. O tada gruodžio viduryje į tribūną žengė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
„Visiškai akivaizdu, kad Suomijos ir Švedijos prisijungimas prie NATO (...) turėtų didelių politinių ir karinių pasekmių“, – pareiškė skandalingais pareiškimais garsėjanti atstovė.
Tai, kaip ir V. Putino ultimatumus Vakarams Suomija šį kartą priėmė asmeniškai: netikėtai atviroje naujametinėje sveikinimo kalboje Suomijos prezidentas Sauli Niinisto pabrėžė, kad jo šalis vis dar turi laisvę pati priimti sprendimus.
„Tegu tai būna pažymėta dar kartą: Suomijos manevro ir pasirinkimo laisvė taip pat reiškia galimybė šlietis prie karinių struktūrų ir siekti NATO narystės, jeigu tik patys taip nuspręstumėme“, – pabrėžė Suomijos prezidentas, priminęs apie NATO „atvirų durų politiką“, nesyk patvirtintą ir išskirtinai Suomijai. Kad nekiltų abejonių, kaip kai kuriose kitose šalyse, jog prezidentas kalba viena, o premjerė kitą, tokią pat poziciją dėl Suomijos narystės Aljanse patvirtino ir šios šalies ministrė pirmininkė, socialdemokratė Sanna Marin – esą tai yra vienas galimų suomių pasirinkimų.
Jau savaitgalį suomiai mėgavosi Rusijos žiniasklaidos dėmesiu – ten tryško pykčio, pagiežos ir priešiškumo pliūpsniai Suomijos pareiškimams bei imta svarstyti teorijas apie tariamą suomių priešiškumą Rusijai bei netgi grėsmę Sankt Peterburgui, visai kaip 1939-siais.
Draugiškas požiūris į suomius kinta
Rusijoje santykis su Suomija bent jau iki šiol buvo kitoks, nei su likusiomis Vakarų kaimynėmis: buvusi Rusijos imperijos dalis, kurią Kremlius mėgino susigrąžinti 1918-siais, 1939-1940 metais kruvinų karų metu, Šaltojo karo laikais nesirinko Vakarų gynybinių aljansų, bet ir blaiviai žiūrėjo į grėsmę iš rytų – suomiai turėjo ir tebeturi didelę, rezervu paremtą kariuomenę. Tuo pat metu prekybiniai ir kiti ekonominiai santykiai tarp Rusijos ir Suomijos buvo palaikomi tvirti, o Helsinkis nesyk tapo pageidaujama neutralia derybų aikštele Kremliaus šeimininkams su kitų šalių vadovais.
Tačiau nei suomiai, nei Kremlius neužmiršo dvišalius santykius iki šiol žyminčios takoskyros – Žiemos karo 1939-1940 metais, kuris, sovietų ir nacių imperijoms Molotovo-Ribentropo paktu pasidalijus Rytų ir Vidurio Europą, kilo Stalinui pamėginus jėga užkariauti Suomiją. Pastaroji didvyriškai pasipriešino. Ir nors karą pralaimėjo, nepriklausomybę išsaugoti pavyko – daug metų Kremlius dėl šios priežasties suomius ir gerbė, ir jų prisibijojo.
Tačiau pastaraisiais metais ir net mėnesiais pasikeitęs Rusijos tonas – nuo bandymų perrašyti istoriją apie nacių ir sovietų režimų bendradarbiavimą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą bei garsųjį Molotovo-Ribentropo paktą – V. Putinas ėmėsi šios užduoties ir žodžiu bei raštu, iki grasinimų kaimynams, Suomija, reaguodama į besikeičiančią saugumo situaciją ėmė stiprinti savo pajėgas.
Tačiau netgi, regis, eiliniai ginkluotės sandėriai pastaruoju metu ėmė erzinti Kremlių. O pernai vasario pradžioje pasirodžius gynybos analitiko Robbino Lairdo straipsniui apie Šiaurės Šalių – Suomijos ir Švedijos gynybinius pajėgumus bei gynybinės ašies kartu su Lenkija ir Baltijos šalimis formavimą, Kremliaus ruporai tiesiog pasiuto. Vienas po kito pasipylė straipsniai, kuriuose JAV kaltinama bandymu įtraukti Suomiją ne tik į spąstus Rusijai, bet ir įvelti į tiesioginį konfliktą.
Grėsmė uostamiesčiui, kaip prieš karą?
Tad kai 2022-ųjų pradžioje iš Suomijos buvo pasiųsti du nedviprasmiški signalai dėl kol kas tik labai teorinės, galimos šalies narystės NATO, Rusijoje pasirodė viena už kitą piktesnės reakcijos.
Rusijos žiniasklaidoje šiomis dienomis ypač plačiai cituojamas vietinės asociacijos, skirtos tyrinėti Baltijos šalis prezidentas Nikolajus Meževičius, kuris jau palygino dabartinę situaciją su 1939-siais – esą kaip anuomet suomiai su vokiečiai galėjo grasinti tuometiniam Leningradui, taip ir dabar į NATO įstojusi Suomija gali kelti grėsmę Sankt Peterburgui.
„Suomių pareiškimų tonas pastaraisiais metais tapo neadekvatus, kaip ir sprendimai įsigyti naikintuvus, galinčius suduoti branduolinius smūgius visai Šiaurės Vakarų Rusijai. Tai gali reikšti grėsmę Sankt Peterburgui, tokia retorika gražina Maskvą prie ypač sunkios 1939-ųjų padėties“, – tikino apžvalgininkas.
Būtent šį argumentą, kad Suomiją teko užpulti 1939-isiais tik todėl, kad suomiai neva derėjosi dėl sąjungos su vokiečiais ir galėjo kelti grėsmę antram svarbiausiam sovietų miestui vėl atnaujino Kremlius, o pastaraisiais metais ėmė naudoti ir pats V. Putinas, teisindamas Žiemos karą.
Taip ne tik pamirštami nepatogūs Kremliui faktai, kad pirmiausiai Maskva ir Berlynas pasidalijo Rytų ir Vidurio Europą, kartu derino karinius veiksmus prieš Lenkiją, o vokiečių ir sovietų kariai bendradarbiavo tarpusavyje, bet ir kartojama pavojinga prieškario Europos retorika: esą dėl konfliktų kalti visi kiti, tik ne agresoriai. Ir visa tai skamba Kremliaus ultimatumų Vakarams fone.
Ir net jei Rusijos žiniasklaidoje pasirodė ir skeptiški vertinimai dėl Suomijos ketinimų siekti NATO narystės – pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų tarybos direktoriaus Ivano Timofejevo nuomone, tai tėra vien tik suomių kalbos, realaus poreikio esą nėra, pastarosiomis dienomis labiau dominuoja karingas tonas ir siūlomi agresyvūs sprendimo būdai.
N. Meževičiaus manymu, net jei dauguma suomių kol kas nori prekiauti, o ne kariauti su Rusija, o apklausos rodo, kad narystės Aljanse šalininkų nėra dauguma, kad ir koks būtų Helsinkio sprendimas, Rusija turėtų atsakyti jau dabar ir sustiprinti savo Baltijos jūros laivyną.
Pasak Rusijos Gynybos ministerijos viešosios patarėjų tarybos nario ir Strategijų ir technologijų Analizės Centro (CAST) direktoriaus Ruslano Puchovo, dėl Suomijos Rusijai jau nebeverta turėti iliuzijų, nes suomiai bet kuriuo atveju vieninteliu potencialiu priešininku mato tik Rusiją.
„Kalbėti apie suomių neutralitetą būtų neteisinga. Devyniasdešimtkažkelintaisiais suomiai perorientavo savo gynybos priemonių įsigijimus į Vakarus, – teigė R. Puchovas, priminęs, kad Šaltojo karo laikais suomiai pirko daug sovietinės ginkluotės, o pastaraisiais metais ypač daug perka amerikietiškų ginklų ir su Rusija prekybiniai santykiai gynybos srityje faktiškai nutrūko. – suomiai atvirai laiko Rusiją savo potencialia priešininke. Ir reikia atkreipti dėmesį, kad debatai dėl Suomijos narystės Aljanse vyksta ilgą laiką. Manau, kad prisijungimo prie Aljanso artimiausiu metu nebus, tačiau tokių formalumų nereikia pervertinti“.
Ragina nepasiduoti saviapgaulei
Paradoksalu tai, kad Suomijos narystė NATO išties keltų papildomą galvos skausmą Rusijai: kiltų didesnė ir greitesnė grėsmė Rusijos strateginiam arsenalui Murmanske ir Severomorske, kur yra svarbiausios laivyno bazės su povandeniniais laivais, grėsmė kiltų ir strateginės aviacijos bazėms Kolos pusiasalyje, o Rusija turėtų iš naujo įvertinti NATO pajėgumus, galinčius reikšmingai apriboti Kremliaus veiksmų laisvę dešimtmečius tariaamai saugioje kryptyje. Kita vertus, suomiai patys ir dabar gali su esamais bei būsimais pajėgumais lygiai taip pat kelti grėsmę tiek minėtiems Rusijos strateginiams objektams, tiek Sankt Peterburgui, nors ir nebūdami NATO nariais.
Įdomu tai, kad Rusijos žiniasklaidoje atkreiptas dėmesys tik į patį Suomijos prezidento užsiminimą apie galimą narystę. Anot Suomijos žiniasklaidos, vien ši mintis, kuriai kol kas dar nėra palaikymo visuomenėje retai tampa viešų diskusijų objektu, o faktas, kad Rusijoje sureaguota skaudžiai, jau yra tam tikras Helsinkio pasiekimas – esą to suomiai ir siekė: įspėti Kremlių, kad neturėtų iliuzijų dėl Suomijos pasirinkimo ir kas jam ką gali diktuoti.
Pasak R. Puchovo, Suomija jau senokai pasirinko savo kelią ir yra faktinė NATO sąjungininkė, kuri, Rusijos karo su Aljansu atveju, tikėtina neliktų nuošalyje ir stotų į Kremliaus priešininkų pusę.
„Mums nereikia pamiršti, kad savo šiaurės-vakarų pasienyje mes turime dar vieną priešininkę“, – Suomiją įvertino R. Puchovas.
Jo ir kitų kietosios linijos šalininkų siūlymas jėga spausti Suomiją, kaip potencialią varžovę, tikintis, kad galiausiai viena pusė bus įbauginta ir palūš yra būtent tai, dėl ko įspėjo Suomijos prezidentas – negręžioti į laikus, kai pasaulyje, ypač Europoje vyko pasidalijimai įtakos sferomis.
Anot Suomijos vadovo, šiandienos pasaulyje nėra vietos „interesų sferoms“. Tačiau paradoksalu, kad savo kalboje S. Niinisto neatsitiktinai pacitavo ir buvusį JAV valstybės sekretorių Henry Kissingerį, garsėjusį įtakos sferų šalininką.
„Turėtume palaikyti viltį, bet nepasiduoti saviapgaulei. Tokiais laikais į mintį šauna Henry Kissingerio pamokos. Anot jo ciniško pareiškimo, kai tik karo vengimas tampa pagrindiniu galių grupės tikslu, tarptautinė sistema atsiduria nuožmiausio tos grupės nario malonėje“, – priminė S. Niinisto.
