Paaiškėjo, kad tas be sąmonės buvęs vyriškis yra protestų dalyvis Jevgenijus Zaičkinas. Pasirodžius minėtiesiems kadrams, jis buvo įvardytas pirmąja jėgos struktūrų pareigūnų veiksmų auka. Tačiau kitą dieną pats Jevgenijus, pasitelkęs žurnalistus, paneigė informaciją apie savo mirtį: jis patyrė daugybę traumų ir buvo nugabentas į ligoninę, ten po kurio laiko atsigavo.
Šiuo metu J. Zaičkinas yra Vilniuje. Kai juo pradėjo domėtis milicija, vyras buvo priverstas išvykti iš Baltarusijos ir paprašė politinio prieglobsčio Lietuvoje. Apie tą kruviną naktį, jo „mirtį“ ir „prisikėlimą“, atvykimą į Lietuvą ir artimiausius ateities planus su J. Zaičkinu išsamiai kalbėjosi portalas „Delfi“.
– Pradėkime nuo rugpjūčio 9 d. Nuo tos pačios internete pasklidusios nuotraukos, kai jus palaikė mirusiu. Ar galite išsamiai papasakoti, kas vyko tą naktį?
– Šeštą valandą vakaro aš su savo pažįstama stovėjau eilėje prie balsavimo apylinkės. Specialiai atvykome anksčiau, kad pasibaigus balsuoti skirtam metui turėtume šiek tiek laiko nusigauti iki aikštės ir ten laukti naujienų apie rinkimų rezultatus. Tuo metu metro stotys buvo uždarytos, tad juo pasiekti miesto centrą galimybės nebuvo. Mes iš pradžių važiavome metro, kiek buvo įmanoma, kad kuo labiau priartėtume, o likusį kelią iki centro – maždaug du ar du su puse kilometro – ėjome pėsčiomis. Buvo daug žmonių: visi taip pat traukė į centrą pėsčiomis.
Kai pakilome iš požeminės perėjos ir išėjome į pagrindinį prospektą, išvydome štai tokį vaizdą – priekyje mūsų jau buvo nusidriekusi vidaus saugumo pajėgų pareigūnų su skydais ir lazdomis grandinė. Apie 21.30 val. jiems, panašu, buvo duotas įsakymas eiti pirmyn – daužydami lazdomis per skydus, ėmė žygiuoti per žmones. Mes tada nespėjome prisijungti prie pagrindinės protestuotojų grupės ir atsidūrėme už vidaus saugumo pajėgų pareigūnų nugarų, tad ėjome kiek toliau už jų ir stebėjome, kas vyksta. Tokių kaip mes, atsidūrusių už pareigūnų grandinės, buvo kelios grupės.
Kažkurią akimirką man paskambino draugas. Aš ėmiau jam pasakoti, kas vyksta. Ir staiga akies krašteliu pamačiau, kad man iš kairės važiuojamoje kelio dalyje sustojo baltas mikroautobusas. Iš jo iššoko gal septyni juodai apsirengę žmonės su balaklavomis ir lazdomis. Jie pasidalijo į dvi grupes: keturi žmonės pasileido manęs link, o likusieji – į mano brolio, kuris irgi buvo su manimi, pusę. Aš pasakiau draugui: „Paša, viskas...“
– Ar jums pasidarė bloga ir nualpote milicijos furgone?
– Ko gero, pirmą kartą tai nutiko dar anksčiau, nes aš nelabai pamenu, kaip mane įkėlė į sulaikytiesiems skirtą milicijos furgoną. Atsimenu akimirką, kai jau buvau furgone. Ten buvo 10–12 sulaikytų žmonių ir šeši lydintys asmenys. Aš sėdėjau, man siaubingai skaudėjo galvą, pykino, bėgo kraujas. Vienas iš sulaikytųjų kažką surado – tai buvo vatos gabalėlis ar servetėlė – ir davė man, kad prispausčiau prie kraujuojančios vietos.
Kitas dalykas, kurį pamenu, – kaip mes sustojome, o už lango ėmė sproginėti kurtinamosios ir akinamosios granatos. Pažvelgėme pro langą ir išvydome, kaip pareigūnai puola žmones. Tai nebuvo gynyba ar bandymas išvaikyti – jie tiesiog puolė: trankė skydus, šaukė, kažką sulaikė, mėtė į minią granatas. Mes kreipėmės į su mumis drauge furgone buvusius pareigūnus – prašėme, kad jie pažvelgtų pro langą ir pamatytų, kas vyksta gatvėje, prašėme, kad mus paleistų.
– Jie stovėjo nudelbę akis į grindis. Nežiūrėjo nei į mus, nei pro langą. Mes šaukėme, tarp jų buvo vienas pareigūnas, kuris, panašu, pajuto, kad jo kolegos gali palūžti ir parodyti silpnumą. Tada jis ėmė rėkti ant mūsų, kad jei dabar pat neužsičiaupsime, jis ims mus mušti.
Tada atsisėdau, man ėmė svaigti galva. Kažkas pasakė, kad skubiai reikia kviesti greitąją pagalbą, nes aš netenku sąmonės. Na, o tai, kas vyko paskui, aš pats žinau tik iš pasakojimų ir nuotraukų. Iš tiesų nutiko taip, kad iš pradžių buvau palaikytas mirusiu, – pasirodė vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip žmogų partrenkia milicijos furgonas; iš karto po šio vaizdo socialiniuose tinkluose pasirodė mano nuotraukų.
Aš tikrai neprisimenu, kaip mane ištraukė iš milicijos furgono. Tik šiek tiek pamenu, kaip gulėjau ant žolės, o virš manęs buvo palinkę daug žmonių, tarp jų buvo kariškis žalia uniforma ir greitosios pagalbos medikai su raudonomis liemenėmis. Jie mėgino išsiaiškinti, koks mano vardas, ką man skauda, prašė pajudinti galūnes. Aš girdėjau, kaip kažkas išreiškė susirūpinimą, kad man gali būti lūžęs kaklo slankstelis. Aš jutau mano pulsą užčiuopti bandančio gydytojo pirštus. Jam baisiai drebėjo rankos, ko gero, dėl to ir nepavyko nieko užčiuopti (pašnekovas juokiasi – red.).
Miglotai pamenu, kad tada prasidėjo kažkoks ginčas su kariškiais. Jie nurodė, kad mane patrauktų, o gydytojai aiškino, jog greitosios pagalbos automobilis negali privažiuoti, todėl laukia neštuvų, kad galėtų mane į tą automobilį nunešti. Aš visa tai girdėjau tarytum sapne, o galiausiai visiškai netekau sąmonės.
– Kada jūs pagaliau atgavote sąmonę?
– Tai įvyko jau ligoninėje prabėgus 2–2,5 val. nuo to laiko, kai buvau sulaikytas, atsigauti man padėjo injekcijos ir lašelinės. Mano lūpa buvo prakirsta dviejose vietose, kai ėmė ją siūti, tą jau jaučiau.
– Kaip jautėtės, kai atsipeikėjote? Kokia apskritai buvo oficiali diagnozė, kokių traumų patyrėte?
– Pats pirmas dalykas, kurį pamačiau, kai jau visiškai išsibudinau palatoje, buvo du milicininkai. Jie stovėjo prie mano lovos ir klausė, ar galiu kalbėti, kad pateikčiau pareiškimą apie tai, kas įvyko. Žinodamas, kokios mūsų institucijos ir kuo tai gresia, papurčiau galvą, parodydamas, kad kalbėti negaliu. Nors iš tiesų, ko gero, iš lėto būčiau galėjęs papasakoti. Pareigūnai pasakė, kad apsilankys vėliau, ir išėjo.
Paskui aš pabandžiau pasijudinti – skaudėjo visą kūną. Atsistojau, žengiau kelis žingsnius ir supratau, kad vaikščioti galiu. Tada pas mane atėjo kažkas iš medicinos personalo – arba gydytoja, arba slaugytoja. Ji pasakė, kad vidaus organai sveiki, lūžių nėra. Man sutrenktos smegenys, gausu hematomų ir mėlynių, prakirsta lūpa. Paklausiau, ar galiu keliauti namo. Pasakė, kad jei pajėgsiu, tai galiu. Man atrodo, ji taip pat suprato, kodėl man geriau išeiti iš ligoninės.
Aš išėjau, pamažu nusigavau iki lifto. Neturėjau marškinėlių. Viena ligoninės darbuotoja, išvydusi mane, tarė: „Einam, paieškosiu tau kokių drabužių, kad tavęs gatvėje nesustabdytų.“ Tada įsėdau į pirmą pasitaikiusį taksi ir nuvažiavau namo.
– Kiek apskritai ligoninėje tuo metu buvo žmonių, ten atgabentų iš protestų?
– Mano palatoje tokių buvo trys ar keturi žmonės iš dešimties. Tačiau, kaip sužinojau, į greitosios pagalbos ligoninę buvo atvežta labai daug žmonių. Juos tiesiog paguldė į kitas palatas.
– Kada jums draugai ir pažįstami pasakė, kad jūs apskritai buvote palaikytas mirusiu? Kaip į tai reagavote?
– Mano telefonas buvo sudaužytas. Į jį nuolatos skambino, o aš nemačiau, kas skambina, negalėjau atsiliepti. Be to, šalyje buvo iškilę problemų dėl interneto. Grįžęs namo iš ligoninės, iš karto pasijutau prastai, todėl priguliau pailsėti ir netrukus užsnūdau.
O tada mano draugė, su kuria buvau aikštėje, man pasakė: „Tu turi kai ką pamatyti.“ Ji man parodė, kas rašoma internete, ir papasakojo, kad mane laiko mirusiu. Iš pradžių tai mane netgi privertė kiek šyptelėti, bet kai išvydau savo nuotraukas, pasidarė labai baisu. Nuo to laiko stengiuosi nežiūrėti tų nuotraukų ir vaizdo įrašų. O nuo minties, kad tuos vaizdus išvydo mano pažįstami, draugai, artimieji, kurie tebemano, kad esu žuvęs, pasidarė dvigubai baisiau. Niekas nežinojo, kur aš, nes ligoninėje negalėjau nurodyti savo pavardės, neturėjau dokumentų, o telefonas buvo sudaužytas.
Kažkuriuo metu man visgi jau pavyko atsiliepti į skambučius, nors telefonas sudaužytas. Vienas iš pirmųjų man prisiskambinusių buvo mano draugas, kurio socialinis gyvenimas yra aktyvus, jis pažįsta žiniasklaidoje dirbančių žmonių. Išgirdęs mano balsą, jis pasakė: „Ačiū Dievui. Iki paskutinės akimirkos atsisakiau tuo patikėti.“ Tad pasiūlė padėti paneigti informaciją apie mano mirtį. Jis davė mano kontaktus žurnalistams.
Po to, kai žinia apie mano mirtį buvo paneigta, ėmė skambinti artimieji, visi jie verkė, o aš nė nežinojau, ką pasakyti. Mane kankino didžiulis kaltės jausmas dėl to, kad sukėliau tiek skausmo. Dėl manęs kai kuriuos artimuosius ištiko isterija, o kiti jau organizavo mano laidotuves – aiškinosi, ką ir kaip daryti. Gerai, kad visa tai baigėsi.
– Jūsų artimieji ir jūs pats tą dieną veikiausiai laikote antruoju savo gimtadieniu?
– Tikrai taip. Ko gero, aš tą dieną vis vien laikysiu ypatinga, nes jau vėliau sužinojau, kad jei manęs nebūtų išsivežę greitosios pagalbos medikai, viskas būtų galėję baigtis žymiai blogiau.
– Ar šiandien jaučiate kokias nors patirtų traumų pasekmes?
– Visi man rekomenduoja čia, Lietuvoje, visgi atlikti išsamius tyrimus. Tačiau iš savijautos sprendžiu, kad jokių fizinių traumų pasekmių nėra, – viskas sugijo, judėti galiu. Ko gero, liko tik psichologinių pasekmių.
– Papasakokite, kas apskritai paskatino jus rugpjūčio 9 dieną prisijungti prie protestų? Ar jau seniai domitės politika?
– Man regis, nuo 2010 metų. Tada aš taip pat dalyvavau protesto akcijoje, vykusioje po prezidento rinkimų. Bet politinius įvykius sekiau ir dėl jų nerimavau jau ir anksčiau.
– Kada OMON elgesys buvo žiauresnis – tada ar dabar?
– Baltarusija iš esmės, palyginti su ta pačia Rusija, yra nedidelė šalis. Aš ilgą laiką gyvenau Rusijoje, netgi turiu bendraklasių ir buvusių kaimynų, dirbančių jėgos struktūrose. O kaip nedidelėje Baltarusijoje, kur protestuotojas ir OMON pareigūnas gali būti kaimynai, gyvenantys toje pačioje laiptinėje, arba jų vaikai gali lankyti tą patį darželį, tiems žmonėms dabar reikia sugyventi?
– Aš nežinau. Jeigu jie laiku nepasitraukė, jiems jau niekas nebeatleis. Manau, kad bet kuris vidaus pajėgų darbuotojas, iki rugpjūčio 9 d. nepasitraukęs iš tarnybos, bet kokiu atveju yra kaltas. Tarp mano pažįstamų, ko gero, taip pat yra jėgos struktūrų pareigūnų, tačiau aš netgi nelabai žinojau, ką ir kaip jie dirba. Noriu asmeniškai pasakyti, kad kai viskas baigsis ir aš sugrįšiu namo, taip pat aktyviai dalyvausiu ieškant visų identifikuojamų ir sąrašuose atsidūrusių pareigūnų, taip pat ir juos sulaikant. Visi jie anksčiau ar vėliau bus nubausti, pradedant pareigūnais ir baigiant balsus klastojusiais mokytojais.
– Koks Jevgenijus Zaičkinas yra įprastame gyvenime?
– Aš dirbu statybų srityje, remontuoju butus ir biurus. Iki koronaviruso pandemijos vykdavau darbuotis į Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją. Man patinka keliauti ir aplankyti naujus miestus. Mėgstu sportą, mėgstu naktinį miesto gyvenimą. Iš esmės esu toks, kaip ir visi paprasti žmonės.
– Sugrįžkime dar kartą į tas rugpjūčio dienas. Kai jus išleido iš ligoninės, ką darėte toliau ir kada apsisprendėte išvykti iš Baltarusijos?
– Pirmąją dieną, rugpjūčio 10-ąją, kartojosi 9-osios įvykiai, tik buvo dar daugiau smurto ir žiaurumo. Aš taip pat norėjau vėl eiti į gatves, tačiau artimieji manęs tiesiog neišleido. Ko gero, teisingai padarė, nes judėti tada man dar buvo sunku. Tačiau trečiąją dieną visgi išėjau ir toliau dalyvavau protestuose. Taip pat duodavau interviu žurnalistams.
Maždaug po savaitės pradėjau sulaukti skambučių. Man sakė, kad geriau išvažiuoti, nes jėgos struktūrų pareigūnai pradeda ieškoti visų žmonių, kurie buvo kur nors pasirodę, kurie buvo sulaikyti, kurie išėjo iš Okrestino sulaikymo izoliatoriaus ir pasakoja, kaip juos ten kankino ir tyčiojosi.
Vienos iš tų dienų rytą sulaukiau eilinio skambučio. Kaip suprantu, skambino iš jėgos struktūrų, nes buvo skambinta į namų, kur gyvena mano sūnus, bet aš pats jau labai seniai nebegyvenu, numerį. Visi mano draugai tą žino, todėl niekas iš jų negalėjo (paskambinti – red.). Balsas kitoje ragelio pusėje pasiteiravo, kur aš esu ir kaip galima su manimi susisiekti. Tada ir supratau, kad reikia išvykti.
– Kaip jums pavyko kirsti sieną, kai taikomas karantinas?
– Aš kreipiausi į draugą, o jis iš savo pažįstamų sužinojo, kad Baltarusijos pasienio pareigūnai nėra užfiksavę mano pavardės, todėl mane turi praleisti. Nusipirkau autobuso bilietą ir išvykau. Baltarusijos pasieniečiai mane kažkodėl ilgai tikrino. Autobuse buvau paskutinis, jie 40 minučių tikrino mano dokumentus ir kažkam skambino. Jei atvirai, aš jau buvau pasirengęs tiesiog perbėgti sieną, jeigu pasirodytų milicininkai su antrankiais. Tačiau tada priėjo vyriausiasis pamainos vadovas, atidavė mano pasą, ir mes nuvažiavome toliau.
Aš turėjau lietuvišką darbo vizą, nes prieš karantiną dirbau Vilniuje. Ji turėjo galioti dar tris mėnesius. Tačiau Lietuvos pasienio pareigūnai man pasakė, kad viza anuliuota, mat darbuotojui neatvykus į darbo vietą darbdavys kreipiasi į Migracijos departamentą, ir tada viza būna automatiškai anuliuojama. Tad susiklostė tokia situacija, kad į Lietuvą manęs neįleidžia, o atgal sugrįžti aš taip pat negaliu. Todėl prie sienos paprašiau politinio prieglobsčio.
Beveik iš karto po to, kai išvykau, į butą, kur gyvena mano sūnus, atvyko pareigūnai atlikti kratos. Jie grasino mano buvusiai žmonai, sakė, kad jei ji neatskleis, kur aš esu, jai grės atsakomybė už nusikaltėlio slėpimą. Tačiau ji iš tiesų nežinojo, kur aš esu. Jau vėliau per mūsų nacionalinę televiziją buvo parodyta istorija apie tai, kaip aš kirtau sieną. Suprantama, reportaže viskas buvo parodyta taip, tarsi aš išėjęs iš ligoninės ėmiau nedelsdamas rinktis daiktus, kad išvykčiau į užsienį. Po šio reportažo pareigūnai pas mano buvusią žmoną daugiau nebesilankė.
– Vadinasi, iš pradžių jūs neketinote prašyti prieglobsčio?
– Visiškai teisingai. Aš planavau Lietuvoje šiek tiek pabūti ir tik tuo atveju, jeigu Baltarusijoje niekas nesikeistų, ketinau arba prašyti politinio prieglobsčio, arba ieškoti kitų būdų legaliai čia gyventi.
– Tačiau jūsų iš karto neišsiuntė į pabėgėlių centrą Pabradėje?
– Pasienyje man atliko koronaviruso testą, jis buvo neigiamas. Nepaisant to, man buvo paaiškinta, kad vis vien būtina 14 dienų trunkanti saviizoliacija. Tad mane nuvežė į pasieniečių mokyklą netoli Kamenyj Log pasienio punkto. Grupėje buvome aštuoni asmenys, visi prašėme politinio prieglobsčio. Mums buvo paskirtas vienas aukštas, kuriame įkurti kambariai ir virtuvė. Toje įstaigoje mes ir praleidome saviizoliacijos laikotarpį.
Paskui mane nuvežė į Pabradę. Ten pasakė, kad jeigu turiu galimybę nuomotis būstą arba turiu čia giminaičių, reikia pristatyti tą patvirtinančius dokumentus, tada galės mane išleisti į miestą, nebūtina ten gyventi. Aš susiradau būstą, nuomojausi, man suteikė visus dokumentus. O dabar aš gyvenu Vilniuje ir laukiu atsakymo dėl savo prašymo suteikti politinį prieglobstį.
– Su kokiais sunkumais iš pradžių čia susidūrėte? O galbūt kai kurie iš jų dabar vis dar nėra išspręsti?
– Iš esmės jokių didesnių problemų nėra. Aš jau pasakojau, kad anksčiau kurį laiką čia dirbau ir gyvenau. Žmonės čia geri. Ko gero, sudėtingiausia yra dėl darbo, mat juodai dienai pinigų nebuvau daug atsidėjęs. O dabar reikia nuomotis būstą, pirkti maisto. Tačiau legaliai dirbti aš vis dar negaliu. Gerai, kad yra žmonių, neatsisakančių padėti. Padeda ir baltarusių diaspora, ir paramos organizacija „Dapamoga“. Jie padeda ir maisto produktais, ir drabužiais, pagelbsti užpildyti įvairius dokumentus. Be to, mes kreipėmės į Raudonąjį Kryžių, jie mums taip pat teikia paramą. Visų pagalba gana rimta, vadinasi, iš bado aš, kol susirasiu darbą, tikrai nemirsiu.
– Jūsų statusas dabar toks, kad legaliai dirbti negalite. Turite tiesiog sėdėti ir laukti. Kuo jūs šiuo laikotarpiu Lietuvoje užsiimate?
– Kol kas orai šilti, tad vaikštinėju, dairausi. Teiraujuosi jau minėtos organizacijos „Dapamoga“ savanorių, galbūt kam nors reikalinga pagalba. Kartais ten iš tiesų pasitaiko darbų – prireikia ką nors nuvežti, pervežti. Bet šiaip dabar aš laukiu.
– O vietinių baltarusių rengiamose akcijose dalyvaujate?
– Taip, einu prie ambasados. Stengiuosi eiti kasdien, bet ne visada pavyksta. Vakar buvau prie prezidentūros. Einam ir palaikom, nes kai buvau Baltarusijoje ir stebėjau naujienas apie solidarumo akcijas kitose šalyse, tai atrodė labai padrąsinantis dalykas.
– Ar planuojate atsivežti čia šeimą?
– Kažkodėl esu įsitikinęs, kad užsibūsiu čia neilgai ir netrukus grįšiu atgal. Tačiau blogiausiu atveju atsivešiu čia visus savo artimuosius, nes Baltarusijoje ir iki rinkimų gyvenimas buvo nekoks, o dabar, jei mes pralaimėsime, nenustebčiau, jei palei visą sieną būtų pastatyta tvora ir iš šalies apskritai nieko nebeišleistų.
– Jūs ketinate sugrįžti į Baltarusiją pirmai progai pasitaikius. Tačiau mes suprantame, kad tokia galimybė gali pasitaikyti prabėgus dvejiems ar trejiems, o gal net ir penkeriems metams. Jeigu kalbėtume apie tokį ilgalaikį variantą, tai kokie būtų jūsų planai gavus pabėgėlio statusą? Ką jūs čia veiksite?
– Veikiausiai dirbsiu ir stengsiuosi padėti visiems, likusiems Baltarusijoje bei planuojantiems atvykti čia. Padėčiau bent jau patarimais dėl būsto ir darbo paieškų, nes aš pažįstu daugybę žmonių, ketinančių išvykti iš šalies, jeigu niekas nepasikeis. Tokių žmonių ypač daug tarp jaunimo.
– Na, štai ir paskutinis klausimas. Kaip, sužinoję jūsų istoriją, reaguoja lietuviai, su kuriais čia susipažįstate?
– Visi labai džiaugiasi, kad esu gyvas ir sveikas. Visi sako, kad juos buvo labai išgąsdinusi mano istorija, jie nerimavo, kas, kur ir kaip galėjo man nutikti, kol išvydo interviu su manimi ir sužinojo, jog esu gyvas. Jie palaiko mane visais įmanomais būdais, ko gero, visi, su kuriais bendrauju ir kurie mane atpažįsta, siūlo pačią įvairiausią pagalbą. Iš tiesų yra nepaprastai šaunu, kad mane čia taip priima. Žinoma, man nesinorėtų tokios šlovės, bet taip jau viskas susiklostė. Žmonės yra geri, o man labai malonu, kad sulaukiu tokio palaikymo.
