Deja, daugelis karinės pramonės startuolių susiduria su pagrindine problema – finansavimo trūkumu. Specialistai įsitikinę, kad be pinigų sparčios pažangos gynyboje nebus, nors ją stiprinti reikia jau dabar.
Investicijos į technologijas – būtinos
Pernai įkurtas NATO inovacijų fondas (NIF) stengiasi, kad svarbiausiams išradimams nepritrūktų finansavimo. Tačiau visiems pinigų neužteks, o dėl jų kovoja visų aljanso šalių technologijų kūrėjai. Lietuvos atstove NIF „Investicijų ir verslo garantijų“ (INVEGOS) generalinio direktoriaus pavaduotoja Inga Beiliūnienė sako, kad investicijų gali tikėtis NATO pasirinktose strateginėse srityse, tokiose, kaip dirbtinio intelekto, kvantinių technologijų, biotechnologijų, kosmoso technologijų, didelių duomenų apdorojimo dirbantys kūrėjai.
Kiekvienos šalies įnašas į NIF iš dalies priklauso nuo jos BVP dydžio, tad didesnės, ekonomiškai turtingesnės šalys prisideda gerokai didesnėmis sumomis. Jeigu Lietuvos įmonių, startuolių technologiniai sprendimai bus pranašesni, inovatyvūs ir sudomins NIF valdytojus, lietuviškos įmonės galės pretenduoti į gerokai didesnes finansines investicijas, nei mūsų šalies įnašas. Šiuo metu sutarta NIF fondo suma – 1 mlrd. eurų. Tačiau, kadangi NIF investuos ne tik tiesiogiai į įmones, bet ir į rizikos kapitalo fondus, orientuotus į giliųjų technologijų sektorius, kurie pritrauks papildomai privačių investuotojų lėšų, galutinė suma bus didesnė.
Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis pabrėžia, kad NATO investicinis fondas būtų labai didelė pagalba mūsų valstybės įmonėms vystyti naujas technologijas, kurios bus labai paklausios ateityje. Tam reikia daug laiko, didelio mokslinio potencialo ir didelių investicijų. Tokia pagalba, kuri užtikrintų tvarų ir ilgalaikį finansavimą, būtų esminė paspirtis vystyti naujausias technologijas Lietuvoje.
Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos (LGSPA) vadovas Vaidas Sabaliauskas pastebėjo, kad investicijos neduos naudos jau šiandien. Ilgalaikėje perspektyvoje jos gali sukurti naudingus produktus gynybai arba dvigubos paskirties produktus, naujų darbo vietų, gali padėti užtikrinti Lietuvos ir NATO saugumą.
Kada investicijos pradeda veikti?
Net ir sulaukus didelių investicijų prireiks laiko, kol naujai sukurtos technologijos realiai pradės veikti. Taip pat NATO šalys daugybę metų gyveno taikiai, tad gynybos sektorius buvo šiek tiek apleistas. I. Beiliūnienės teigimu, pastarasis dešimtmetis buvo taikus, nemaža dalis Europos šalių gynybos klausimams skyrė mažiau dėmesio, atitinkamai, mažiau ir lėšų.
„Iki tol, kol prasidėjo karas Ukrainoje. Jis pakeitė visų požiūrį, stebime sujudimą gynybos pramonėje, skaičiuojama, kiek ir kokių technologijų, ginklų turima sandėliuose. Matome, kad valstybės pasiruošusios vėl „užkurti“ šią mašiną ir didinti gamybos pajėgumus. Tai reiškia ir investicijas į naujų technologinių sprendimų kūrimą. Tad proveržis tikrai realus, nes yra numatyta ir lėšų, yra ir moralinis nusiteikimas, politinis palaikymas daugelyje NATO šalių“, – sakė NIF atstovė Lietuvoje.
Gynybos ir saugumo srityje dirbančiai įmonei vadovaujantis D. Antanaitis atkreipė dėmesį į laiką ir pinigus, kurių prireikia technologinėms idėjoms įgyvendinti. Paprastai startuoliai turi labai ribotas lėšas. Dažniausiai juos finansuoja šeimos, naudojamos jų pačių pajamos ar santaupos. Tad kuo greičiau fondas pradės veikti realiai, tuo greičiau bus vystomos technologijos.
„Pačių technologijų vystymo trukmė priklauso nuo to, kas yra vystoma. Kuo sudėtingesnė, našesnė ir naudingesnė technologija, tuo ilgiau trunka jos vystymas. Drįsčiau teigti, kad išvystyti rimtas technologijas, kurios bus būtinos ateityje, prireikia 5-10 metų vien įžengti į rinką. Startuoliai, įprastai, nėra paklausūs tarp investuotojų, rizikos fondų. Į juos investuoti reikia pakankamai daug, o rezultatas užtrunka. Privatiems investuotojams tokie startuoliai nėra įdomūs, tačiau jų kuriamos technologijos bus labai paklausios ir reikalingos ateityje. Todėl reikėtų žvelgti ir į ilgalaikę, ir į trumpalaikę perspektyvą. Pavyzdžiui, mes kuriame technologijas jau šešerius metus ir manome, kad prireiks dar 2-4 metų, jog įžengtume į rinką“, – pasakojo D. Antanaitis.
V. Sabaliauskas įvardino priežastis, dėl kurių Lietuvos gynybos pramonei sunku pritraukti investuotojus. Anot jo, viena iš didžiųjų klaidų buvo drausti Laisvose Lietuvos ekonominėse zonose (LEZ) kurtis gynybos pramonės įmonėms. Taip pat – teisinis reguliavimas, kuris visiškai nepritaikytas gynybos pramonei, nepasitikėjimas Lietuvos verslu, per didelė valstybės institucijų prisiimama atsakomybė. Pašnekovas įsitikinęs, kad gynybos pramonė turi būti pripažinta Valstybinės startegijos prioritetu, nes didžiausia vertybė karo metu yra vietiniai resursai ir kompetencijos.
„Ne mažiau svarbi yra ir Lietuvos geografinė padėtis. Ji turi ir pliusų, ir minusų. Vienas iš didesnių trūkumų, nepadedančių sudominti užsienio gynybos investicijas – Rusijos ir Baltarusijos kaimynystė neigiamai veikia investuotojų vertinamas rizikas. Turėdami užsienio kapitalo investicijų kartu pritrauktume ir jų investicijų apsaugą. Tai reiškia, kad, tarkime, į Lietuvos gynybos pramonę investavę vokiečiai atvyktų saugoti ne tik mūsų šalį, bet ir savo pačių investicijas“, – sako V. Sabaliauskas.
Lietuviški ginklai jau kariauja
Lietuvių sukurta ginkluotė jau dalyvauja kariniuose veiksmuose, tai kitoms šalims rodo, kad turime patikimų inovatorių ir pajėgią gynybos pramonę. Pasak I. Beiliūnienės, lietuviški dronai, naktinio stebėjimo sistemos jau yra naudojamos, pavyzdžiui, Ukrainoje. Taip pat atskira kosmoso technologijas kuriančių įmonių produkcija, pavyzdžiui, palydovai, iškeliauja į užsienio šalis: „Manau, kad turime visas galimybes plačiau vystyti lazerių, biotechnologijų sprendimus gynyboje, saugume ir savo inovacijomis sudominti kitas šalis“.
V. Sabaliauskas pridūrė, kad karas Ukrainoje suteikė išskirtinę galimybę Lietuvai tuo pasinaudoti, pritraukti užsienio gynybos pramonę su visomis savo technologijomis į Lietuvą ir susikurti ne tik stiprią gynybos pramonę, bet ir ekonomiką: „Nors daug kam atrodo, kad karo Lietuvoje nebus, reikia jam ruoštis. Tai yra – būti nepriklausomiems nuo išorės tiekėjų. Kaip rodo pandemijos patirtis, krizės metu nei Vokietijos, nei Izraelio specialistai nevažiavo į Lietuvą padėti dėl pavojaus ir geopolitinės situacijos. Karo atveju situacija būtų panaši ir dar blogesnė. Todėl būtina turėti galimybes patiems gaminti, prižiūrėti ir remontuoti techniką.
Šiuo metu išgyvename gynybos pramonės pakilimą. Žiūrėdami į Ukrainą ir stebėdami, ko realiai reikia ir trūksta, gamintojai kuria ir tobulina savo produktus. Labai daug eksportuojama į karo lauką ir tuo pat metu daug produktų išbandoma būtent karo sąlygomis. Kalbu ne tik apie žudančius ginklus, bet ir kitą būtinąją įrangą, pavyzdžiui, antidronus, dronus, skirtus žvalgybai ar ugnies koregavimui, šarvines liemenes, stebėjimo ir taikymo optinius prietaisus ir panašiai. Šių priemonių gaminimo apimtys sparčiai auga, kuriami nauji modeliai, esanti įranga tobulinama“.
Lietuva apsiginklavusi nepakankamai
Nors pramonė išgyvena pakilimą, specialistai įsitikinę, kad patys savo šalies dar nesame apginklavę pakankamai ir tai užtruks ne vienerius metus. D. Antanaitis sako, kad turime įvertinti dabartines ir ateities grėsmes bei pagal jas nustatyti poreikį. Net kalbėdami apie 2 ar daugiau proc. BVP, kalbame praktiškai apie nieką. Kuo didesnė rizika kyla mūsų valstybei, tuo greitesnis ir didesnis finansavimas turi būti skiriamas gynybai.
„Mūsų valstybės problema ta, kad ilgą laiką nekreipėme dėmesio į savo pačių saugumą ir gynybą, todėl dabar reikalingos didelės ir staigios investicijos, kurios ateityje gali sumažėti. Taip yra dėl būtinos brangios įrangos. Pavyzdžiui, vien įsigyti tanką reikia apie 1,5 mlrd. eurų. Vėliau jo išlaikymui reikės gerokai mažiau lėšų. Lygiai tas pats taikoma ir oro ar jūrų pajėgoms. Pradinės investicijos – visada didelės, bet jos užtikrina, kad Lietuvos žmonės, verslas, darbuotojai galėtų ramiai gyventi ir kurti bendrą vidaus produktą“, – aiškino karybos ekspertas.
LGSPA vadovas pridėjo, kad karinės technikos nepakanka tiesiog įsigyti: „Nemanau, kad visi Lietuvos gynybos poreikiai ir pajėgumai bus patenkinti per artimiausią dešimtmetį. Net įsigijus viską, ko reikia, nuolat bus reikalingos investicijos, nes technika genda ir sensta, atsiranda naujos technologijos“.
Jis mano, kad šiuo metu labai svarbu investuoti ne tik į karinę techniką bei ir į jos remontą bei techninį aptarnavimą. Bendradarbiaujant su verslu būtų ne tik sutaupoma, bet ir išvystytos vietinėss kompetencijos. Įsigyjame daug sunkiosios karinės technikos. Kol ji nauja, pakanka tik aptarnauti, bet ilgainiui reikės ją rimtai remontuoti. „Jeigu prasidėtų kariniai veiksmai, reikėtų ir kapitalinio remonto, todėl būtina tam pasirengti, nesukoncentruoti pajėgumų viename taške, užsitikrinti resursus. Ilgalaikėje perspektyvoje, manyčiau, reikėtų investuoti plačiai ir kompleksiškai, į didelio nuotolio ginkluotę – kas apimtų platų spektra įvairių ginklų ir įrangos, įskaitant haubicas, „Himars“, įvairius dronus, radarus, net aviaciją ir jų sąveikavimo bei palaikymo sistemas“, – kalbėjo V. Sabaliauskas.
Jam pritarė ir D. Antanaitis apibendrindamas trumpalaikės ir ilgalaikės Lietuvos gynybos poreikius: „Kalbant apie trumpalaikius poreikius, mums šiuo metu labiausiai reikėtų amunicijos ginkluotei, kurią jau turime. Tam, kad būtume pasirengę kovoti jau dabar. Ilgalaikėje perspektyvoje mums reikėtų šiuolaikinių kovos sistemų, technologijų oro gynybai. Taip pat būtina stiprinti sausumos pajėgas. Karyba nėra vieno kario pasirodymas, tai yra visų, visoje valstybėje esančių, priemonių tinkamas parengimas. Tačiau kariuomenė yra pagrindas, kuris turi užtikrinti valstybės saugumą“.
Ilgiausiai šalims užtrunka įsigyti šarvuotąją karinę techniką ir kitą sunkiąją ginkluotę. Šiuo metu šalys laukia eilėje net po 10 metų, ginkluotės nespėjama gaminti, trūksta komponentų, resursų. Prasidėjus karui Ukrainoje, Europos šalių sandėliai ištuštėjo, tad reikia pildyti atsargas, todėl pradėta masiškai pirkti techniką.
