Ketvirtąją karo Ukrainoje dieną Vokietijos kancleris Olafas Scholzas parlamente pasakė kalbą, kurią vėliau kai kurie apžvalgininkai pavadino istorine.
Joje Vokietijos kancleris į visiškai kitą pusę pasuko ligtolinę Berlyno, mezgusio artimus ryšius su Maskva, politiką. Jis pasisakė už sankcijas Rusijai, ginkluotės Ukrainai tiekimą, pažadėjo ženkliai didinti gynybai skiriamas lėšas.
Tai teigiamai sutiko ne tik Europos sostinės, bet ir patys vokiečiai: „Deutsche Welle“ kovo pradžioje skelbtais apklausos duomenimis, 53 proc. vokiečių manė, kad griežtas Vokietijos atsakas į karą yra tinkamas.
„Nepaisant tarptautinių apžvalgininkų ir pačios Vokietijos ministrų kritikos, Vokietijos Vyriausybės pagalba Ukrainai juda lėtu žingsniu“, – praėjus kuriam laikui po O. Scholzo kalbos konstatavo „Los Angeles Times“.
„Vokietija žengia plona linija nuo pat karo Ukrainoje pradžios. Nors ji prisijungė prie Vakarų sankcijų ir nusiuntė į Kijevą ginklų, jos atsakas buvo daug silpnesnis nei kitų sąjungininkų“, – neseniai rašė „Deutsche Welle“.
Spaudimas iš visų pusių
Didžiausiai Europos ekonomikai Vokietijai sunku vien dėl to, kad ji yra itin priklausoma nuo iš Rusijos atkeliaujančių energetinių išteklių.
Iš Rusijos atkeliauja 45 proc. Vokietijos importuojamų anglių, trečdalis suvartojamos naftos, kurios Berlynas planuoja atsisakyti iki metų galo, ir daugiau kaip pusė suvartojamo kiekio dujų.
Kritikos balsų Vokietija sulaukia nuo pat karo pradžios. Kad per mažai daro, jai nuolat primena Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, nemažą spaudimą valdžia patiria ir iš Vokietijos visuomenės.
Kritikos balsai tapo garsesni „Bild“ prieš kurį laiką paskelbus, kad Vokietijos Vyriausybė iš sąrašo, kuriame karo pramonė detalizavo, kokią ginkluotę šalis galėtų perduoti Kijevui, pašalino tankus ir šarvuotąsias mašinas.
Interviu „Der Spiegel“ O. Scholzas tuomet aiškino, kad NATO turi vengti tiesioginės konfrontacijos su Maskva, nes tai esą gali lemti Trečiąjį pasaulinį karą, branduolinio ginklo panaudojimą.
Tačiau paklaustas, kodėl būtent tankų tiekimas turėtų tokias baisias pasekmes Vokietijos kancleris teigė, kad tokie dalykai vadovėliuose neparašyti ir „ši knyga kasdien rašoma iš naujo“, o kai kurios pamokos dar laukia ateityje.
Balandžio pabaigoje paaiškėjo, kad Vokietijos Gynybos ministerija išbraukė visus sunkiuosius ginklus iš Ukrainos siunčiamų ginklų sąrašo. Tuo metu visai neseniai „Welt“, remdamasis šaltiniais, paskelbė, kad, nepaisant pažadų, paskutines devynias savaites Vokietija beveik netiekė Ukrainai ginklų – nuo kovo mėnesio užpultą šalį pasiekė vos dvi ginkluotės siuntos.
Praėjus kelioms dienoms po šio pranešimo O. Scholzas interviu ARD naujienų programai „Tagesthemen“ aiškino, kad nesileis įbauginamas Vladimiro Putino: „Štai kodėl mes tęsime tai, ką pradėjome“.
Grįžtama į pradžią
Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorius G. Česnakas Delfi sakė, kad nereikėtų tikėtis labai staigaus posūkio Vokietijos politikoje, koks buvo pademonstruotas I. Scholzui paskelbus apie išlaidų gynybai stiprinimą.
„Matosi, kad dabar sugrįžtama prie buvusių pozicijų, – teigė politologas. – Vokietijos laivą pasukti kita kryptimi yra pakankamai sudėtinga. Vokietijos socialdemokratai, iš kurių yra ir O. Scholzas, ilgą laiką garsėjo gerais santykiais su Rusija. Koalicijos partneriai spaudžia keistis, bet tų pokyčių nėra“.
G. Česnako teigimu, jei Vokietijos laikyseną lygintume su ta, kuri buvo kanclerės pareigas ėjus Angelai Merkel, galima būtų sakyti, kad ji pagerėjo, tačiau apskritai paėmus ji yra nuvilianti.
„Atrodė, kad Vokietijos įsipareigojimai taikai, žmonių apsaugai nuo karo nusikaltimų po to, ką ji pati patyrė savo istorijoje, yra stiprūs, bet pasirodo, kad jos pragmatiškumas išlieka“, – apgailestavo jis.
Pasipiktino, kad Vokietija tapo atpirkimo ožiu
Nors Vokietijos vyriausybė turi atlaikyti nemažą kritikos laviną, jos žiniasklaidoje kartais matyti pasipiktinimo iš visų pusių lekiančiais antausiais ir klausiama, ar tikrai jie pelnyti.
Neseniai „Deutche Welle“ paskelbtame straipsnyje konstatuojama, kad Vokietija tapo atpirkimo ožiu: esą darydama daugiau, nei dauguma šalių, ji nuolat kritikuojama, kad daro per mažai.
Straipsnio autorius pabrėžia, kad nuo 2014 metų Vokietija yra didžiausia Ukrainos donorė, remia ją ginklais, yra viena iš daugiausiai ukrainiečių pabėgėlių priglaudusių šalių.
„Žmonės linkę pamiršti, kad Vokietija padarė precedento neturintį posūkį“, – rašoma straipsnyje ir primenama, kad sustabdytas „Nord stream 2“, pranešta apie papildomus 100 milijardų eurų šalies gynybai, kad Vokietija moka už ginklų tiekimą į karo zoną, nutraukinėja ryšius su Rusija, kad ekonomikos ministras vyko į Artimuosius Rytus tartis dėl naftos ir dujų ir viešai pasvarstė, kad anglies ir atominės elektrinės galėtų veikti ilgiau, nei planuota.
„Visa tai yra labai dideli pokyčiai per neįtikėtinai trumpą laiką. Kuri kita Europos šalis tiek pakeitė savo politiką taip drastiškai ir dar brangiai?“, – klausiama straipsnyje.
Jame piktinamasi ne tik erzinančiai nedraugiška Kijevo ir kitų Europos šalių laikysena, bet ir tuo, kad į kritikuojančiųjų chorą neva įstojo ir nemažai Vokietijos žurnalistų, kurie vos ne kasdien klausia valdžios atstovų, kada Vokietija atsisakys rusiškos naftos ir dujų ir kodėl ji netiekia Ukrainai ginklų, kokių ši prašo.
Gal iš tiesų Vokietija tokios kritikos nenusipelnė?
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala Delfi sakė, kad kritiką Berlynui galima sieti su tuo, kad iš Vokietijos nėra aiškios komunikacijos, ypač klausimais, susijusiais su ginkluotės tiekimu.
Pasak jo, dėl šios priežasties atsiranda dviprasmybių, vienas kitam prieštaraujančių pasisakymų, dėl kurių ima atrodyti, kad Vokietijos parama yra miglota, dėl jos yra daug vidinių nesutarimų.
Politologas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vokietija nuo 2014 metų yra viena iš labiausiai Ukrainą remiančių valstybių.
„Bet ginkluotės ir sankcijų, susijusių su energetika, klausimai neabejotinai išbalansuoja Vokietijos vertinimą tarptautinėje bendruomenėje“, – tvirtino jis.
Kiek kitoks pasaulio suvokimas
G. Česnakas teigia, kad tai, kas vyksta Vokietijos politikoje, mes vertiname iš savo vertybinio taško.
„Pas juos pasaulio suvokimas yra kiek kitoks, – pabrėžė pašnekovas. – Konceptualiems pokyčiams ne tik Vokietijoje, bet, pavyzdžiui, ir Prancūzijoje, reikia daug laiko. Be to, nedera pamiršti, kad yra daug ekonominių ryšių, interesų, lobistų, kurie norėtų matyti Rusijos atvirą. Vokietijos Rytų politika tęsiasi nuo Šaltojo karo laikų, tačiau pamirštama, kad Rytų politika gali būti efektyvi, kai valstybė, kuri ją vykdo, yra stipri.“
Pašnekovo teigimu, pati Rusija negerbia tokių, kurie elgiasi pragmatiškai ar silpnai.
G. Česnakas atkreipė dėmesį, kad Vokietijoje stipriai įsigalėjusi pacifistinė mąstysena – ji gaji ne tik valdžios viršūnėse, bet ir visuomenėje.
„Vokietijoje gatvėse dažniausiai nepamatysite uniformuotų karių. Jie bijo būti apšaukti palaikantys karines priemones – ilgą laiką ir biudžetas gynybai buvo skiriamas gana mažas. Vokietijoje yra tos traumos, galima sakyti, dar sustiprintos kairiųjų vyriausybių. Bet, kita vertus, kai reikia pardavinėti ginklus ar tiekti tankus Saudo Arabijai, Vokietijai dėl to nekyla klausimų, nes tai suvokiama per ekonominį aspektą“, – teigė G. Česnakas.
Jis linkęs sutikti su vertinimu, kad visuomenė keičiasi greičiau, nei Vokietijos valdžios viršūnės – valdantieji pastaruoju metu iš visuomenės jaučia didelį spaudimą labiau stengtis dėl Ukrainos.
„Visuomenė ir šiaip yra labai inertiška – kai mato karo nusikaltimus, žiaurumus, bombardavimus, reikalauja greitai reaguoti. Visuomenė spaudžia, bet spaudimui reikia laiko transformuotis. Reikia nepamiršti, kad Vokietijoje labai didelės biurokratinės struktūros, todėl užtrunka laiko apsukti ir pakeisti tas pozicijas“, – sakė jis.
Bandymai ieškoti dialogo nedavė rezultato
L. Kojalos teigimu, pacifistinio vokiečių mąstymo aspektas tikrai egzistuoja ir tokie dalykai per naktį nedingsta, tačiau, kita vertus, Vokietijos reakcija į tai, kas nutiko vasario 24 dieną, buvo tokia, kokios buvo galima tikėtis.
„Yra stipri parama Ukrainai, matėme šimtatūkstantines minias Berlyne prie Brandenburgo vartų, parama sprendimams, susijusiems su didesnėmis investicijomis į gynybą, kalbant apie Vokietijos vaidmenį NATO rytiniame sparne“, – teigė jis.
Pasak pašnekovo, kai kalbame apie energetikos žaliavų importo iš Rusijos stabdymą, vokiečių nuomonė skyla į apylyges dalis.
Tačiau jis atkreipė dėmesį, jog tai labiau susiję su įgyvendinimo klausimais, pavyzdžiui, pereinamojo laikotarpio, bet dėl paties priklausomybės nuo Rusijos mažinimo principo klausimų nekyla.
„Prieš keletą mėnesių būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad taip galėtų Vokietijoje mąstyti didžioji dalis gyventojų ir kad Vokietijos politiniai lyderiai siūlytų tokius sprendimus“, – kalbėjo jis.
L. Kojala nemano, kad pokyčiai, vykstantys Vokietijoje, iškart sustos, kai tik rusai nutrauks ugnį Ukrainoje – tokių pesimistinių nuomonių ne per seniausiai radosi JAV žiniasklaidoje.
„Nemanau, kad galėtų viskas taip staiga paimti ir nutrūkti“, – patikino jis.
Politologo teigimu, svarbu yra stebėti ir stengtis, kad bendri sprendimai, priimami Europos Sąjungoje, nebūtų niekaip susieti su tuo, kaip klostysis geopolitinė situacija.
„Priklausomybė nuo rusiškų energetinių žaliavų yra pažeidžiamumas, kurio Europa negali turėti nepaisant to, kaip keisis padėtis“, – sakė jis.
L. Kojalos teigimu, tokie sprendimai kaip Europos Komisijos planas dviem trečdaliais sumažinti dujų importą iš Rusijos dar šiemet, Vokietijos siekis šiemet atsisakyti naftos importo, per artimiausius kelerius metus visiškai atsisakyti rusiškų dujų, bus įgyvendinami nepaisant aplinkybių ir konteksto.
„Yra akivaizdu, kad ilgamečiai bandymai ieškoti abipusiai naudingo dialogo su Rusija, nedavė rezultato. Reiškia, šiandien būtina būti visose srityse kiek įmanoma labiau nepriklausomiems nuo bet kokių Rusijos įtakos mechanizmų“, – pabrėžė jis.
