Nuo „valstybė atsimena“ iki „žudikas“
„Patria Memor“ („Valstybė atsimena“) skelbia užrašas ant įspūdingos bronzinės Belgijos karaliaus Leopoldo II, sėdinčio ant žirgo, skulptūros postamento. Beveik prieš šimtą metų (1926 m.) iš dalies pačių belgų suaukotomis lėšomis pastatytas paminklas yra Briuselio centre, keletą šimtų metrų nuo Europos kvartalo, karališkųjų rūmų kairėje. Ant žirgo sėdintis Leopoldas II atsukęs nugarą į karališkųjų rūmų vidinį sodą, kurio įėjimą saugo dviejų didžiulių liūtų skulptūros, ir susimąstęs žvelgi, į vieną pagrindinių miesto gatvių, už kurios bankų pastatai, už kurių – Matonge kvartalas, kuriame dauguma gyventojų atvykėliai iš Kongo.
Pats Matonge kvartalas atsirado Briuselyje gerokai vėliau nei paminklas. Čia išeiviai iš Afrikos, didžioji dauguma iš Kongo, pradėjo kurtis 6-tame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Bet būtent Leopoldo II veikla Konge dabar ir kelia daugiausia diskusijų dėl šio ir kitų jo paminklų likimo.
Sekmadienį ant paminklo lipo, degino ar net šlapinosi minios siautėjančių jaunuolių. Dabar bronzinio Leopoldo II akys ir rankos išpurkštos raudonai, ant krūtinės baltai grafiti išterliota „Pardon“ („Atsiprašau“), ant žirgo – „F..racist“, ant postamento – „Fu..k“, „Žudikas“, „BLM“, „Šis žmogus nužudė 15 mln. žmonių“.
Greitai neliks?
Tai ne vienintelis paminklas Leopoldui II, prieš kurį pastarosiomis savaitėmis, įsisiūbavus „Black Lives Matter“ protestams pasaulyje, surengti vandalizmo išpuoliai. Viename Briuselio parkų Leopoldo II biustas pakeistas Nelsono Mandelos biustu, Ostendėje nukirsta karaliaus skulptūrai ranka, dažais aptaškyti paminklai Ekerene, Gente, Antverpene ir t.t.
Dar prieš sekmadienio protestus grupė, pasivadinusi „Reparons l'Histoire“ („Pataisykime istoriją“), pradėjo rinkti parašus dėl Leopoldo II paminklų Briuselyje nukėlimo.
„Žinomas kaip „karalius statytojas“ ir ne kaip „karalius naikintojas“. Didvyris kai kam, bet kartu daugelio žmonių budelis. Per 23 metus šis žmogus nužudė daugiau nei 10 mln. kongiečių, net nei karto nepadėjęs kojos Konge“, – teigia iniciatoriai peticijos, kurią šį ketvirtadienį buvo pasirašę 73 tūkst. žmonių.
Briuselio miestas jau ėmėsi svarstyti šį pasiūlymą ir tikėtina, kad esant dideliam spaudimui viešojoje erdvėje bei Kongo Demokratinei Respublikai šiemet švenčiant savo nepriklausomybės 60-metį, nuspręs „pataisyti“ istoriją. Panašiai gali pasielgti ir kiti Belgijos miestai, kur įamžintas Leopoldo II atminimas.
Monso universitetas jau nutarė pašalinti Leopoldo II skulptūrą. Jo pavyzdžiu pasekė Leveno katalikiškasis universitetas – patraukė karaliaus biustą iš bibliotekos. Antrasis pagal dydį Belgijos miestas Antverpenas irgi nuėmė Leopoldo II paminklą, kuris buvo seniausias šalyje, statytas dar 1873 m.
„Jo nebėra? Aš sukrėsta. Aš tokia laiminga!“ – „Deutsche Welle“ žurnalistei Antverpene teigė pabėgėlė iš Ruandos, pridūrusi, kad ta proga atsidarys šampano atšvęsti.
ISIS pramintu keliu
Tiesa, kol kas teigiama, kad skulptūra pašalinta laikinai – kol ji bus sutvarkyta, nes ją taip pat nusiaubė vandalai.
„Neištrinsite istorijos taip darydami (nuimdamas paminklus – red. past.). Neatsuksite laikrodžio atgal, taip darydami“, – „Deutsche Welle“ teigė Antverpeno rajono, kuriame stovėjo paminklas, meras Koenas Palinckxas bei pridūrė, kad prie paminklo buvo pakabinta lenta, kurioje paminėti Leopoldo II nusikaltimai Konge.
Yra ir daugiau balsų, raginančių atvėsti nuo paminklų griovimo vajaus. Dešiniosios pakraipos žurnalistas Marco Gombacci viename didžiausių Belgijos dienraščių „La Libre“ priminė, kad istorinių paminklų griovimu visai neseniai išgarsėjo Islamo valstybės (ISIS arba „Daesh“) radikalai. Jis taip pat pažymėjo, kad daugelį istorinių asmenybių galima apkaltinti tuo, kas šiais laikais laikoma amoralu, o įsitraukę į diskusiją su BLM aktyvistais netrukus gali būti apkaltinti rasizmu.
„Nors daug belgų remia paminklų pašalinimo idėją, taip pat yra daug tų, kurie supranta, kad Belgijos statusas Europos valstybių šeimoje, ekonominiai pasiekimai kyla iš jos kolonialinės patirties. Būtina įvardinti praeities klaidas, o ne nubraukti visą tautos istoriją“, – rašė jis „Le Libre“ nuomonių skiltyje.
Įdomu, kad pačioje Kongo Demokratinės Respublikos sostinėje Kinšasoje vis dar stovi tokia pat kaip ir Briuselyje karaliaus Leopoldo II ant žirgo skulptūra.
Ir didvyris, ir monstras
Viena vertus, Leopoldas II (valdė 1865-1909 m.) nebuvo labai mėgstamas dėl to, kad sunkiai kalbėjo flamandiškai, o būdamas 65-erių įsimylėjo 16-metę prancūzę prostitutę, su kuria išgyveno dešimtmetį iki savo mirties. Bet, kaip jau minėta, daugiausia kritikos Leopoldas II susilaukia dėl savo veiksmų Konge. 1885-1908 m. jam asmeniškai priklausė dabartinė Kongo Demokratinės Respublikos teritorija, kurioje buvo ypač žiauriai elgiamasi su vietiniais gyventojais: nuo sunkaus prievartinio darbo iki rankų kapojimo, žudynių. Istorikų teigimu, per tą laikotarpį žuvo ar buvo nužudyta apie pusė vietos gyventojų – nuo 5 mln. iki 15 mln.
Kita vertus, Leopoldo II era laikoma Belgijos sužydėjimu. Jis sugebėjo išlaikyti Belgijos neutralitetą ir tvirtinti šalies nepriklausomybę Vokietijos susivienijimo karų laikotarpiu. Leopoldas II iki šiol dar buvo vadinamas „karaliu statytoju“, nes su jo vardu siejami tokie dabartiniai Briuselio istoriniai statiniai kaip Teisingumo rūmai ar 50-mečio parkas ir jo triumfo arka. Jis taip pat sugebėjo prastumti gynybos reformą ir jo dėka pastatyti kariniai fortai, pravertę Pirmojo pasaulinio karo metu. Leopoldo II valdymą žymi didesnių teisių piliečiams suteikimas bei pirmieji Belgijos žingsniai socialinės gerovės valstybės link.
Nenuostabu, kad vien Briuselyje yra keliolika vietų, pavadintų karaliaus Leopoldo II vardu. Be to, gausybė įžymių vietų ar paminklų asmenims, kurie taip pat vienaip ar kitaip siejami su negražia kolonialistine Belgijos praeitimi. Bet tai yra Belgijos praeitis, be kurios Belgija nebūtų tokia, kokia yra dabar, arba jos išvis nebūtų.
2019 m. Belgija atsiprašė Kongo, Burundžio ir Ruandos už mišrios rasės vaikų grobimus ir segregaciją. Tais pačiais metais Briuselyje po renovacijos atidarytas Afrikos muziejus, kuriame pateikiama informacija apie Belgijos kolonialistinę praktiką Afrikoje. Vis dėlto, netyla kalbos, kad švietimo sistema per mažai skiria dėmesio šiai temai ir po pastarųjų savaičių protestų žadama keisti mokymo programas moksleiviams.