„Gyvojo vandens“ skelbime internete skelbiama, kad 30 savaičių trunkančioje programoje, susitinkant kartą per savaitę, per šlovinimą, mokymą, maldą ir pasidalijimą mažose konfidencialiose grupelėse siekiama padėti žmogui, turinčiam bendravimo problemų, atstatyti pilnavertį santykį su kitais žmonėmis, formuoti sveiką krikščionišką požiūrį į savo lytiškumą, įveikti su tuo susijusias problemas. Aiškinama, kad tai programa, apjungianti Dievo Žodžio išmintį ir psichologijos įžvalgas.
Susipažinti su siūloma programa nusprendė ir DELFI žurnalistas.
„Sveiki, sužinojau apie „Gyvojo vandens“ programą, labai norėčiau joje dalyvauti, ar dar būtų man vietos?“. Tokį elektroninį laišką nusiunčiau programos organizatoriams.
Po paros gaunu atsakymą, kad dar yra vietų vyrams ir kad pradžiai kuo skubiau turėčiau užpildyti prašymą-anketą.
Anketoje – klausimai apie tikėjimą, atsivertimą į Jėzų Kristų. Organizatoriams rūpi, ar priklausau nekrikščioniškiems judėjimams, ar dar turiu kitokių, ne seksualinių priklausomybių (persivalgymas, alkoholis, nikotinas, narkotikai, vaistai, azartiniai žaidimai, TV, internetas), ar kada turėjau rimtų savižudiškų ketinimų, ar reguliariai vartoju kokius nors vaistus, ar esu gydęsis pas psichiatrą, ar šiuo metu palaikau lytiškai artimus santykius su kitu žmogumi.
Taip pat prašoma apibūdinti sunkumus, susijusius su tarpasmeniniais santykiais ir/ar lytiškumu, domimasi, su kokiais lūkesčiais einu į „Gyvojo vandens“ programą ir ar įsipareigoju laikytis konfidencialumo.
Anketoje nurodau turįs polinkį į homoseksualumą.
Kainuos tik vadovėlis
Dar po paros su manimi susisiekia ir susitikti pasiūlo programos organizatoriai. Numatytą dieną, penktą popiet, prie Vilniaus katedros laukiu „gydytojų“. Šiek tiek pavėlavę atskuba du vyrai.
Žvarbią pavakarę pasiūlę sušilti, programos kuratoriai pakviečia į Vilniaus arkikatedros bazilikos vidų. Kad susitikimas būtų vaisingas, pradžioje pasiūloma pasimelsti. Jie domisi, kodėl norėčiau dalyvauti programoje, ar esu tam pasiryžęs, kokių problemų patiriu.
Atsakinėdami į mano užduodamus klausimus vyrai aiškina patys sėkmingai praėję programą. Man aiškina, kad susitikimuose, kuriuos ves katalikų kunigas ir kiti programoje dalyvavę asmenys, dalyvauja ir vyrai, ir moterys. Užsiėmimų pradžia vyksta bendrai, po kurio laiko vyrai moterys išsiskirsto į atskiras patalpas. Programos dalyviai įsipareigoja laikytis konfidencialumo ir niekam nepasakoti, kokias kitų dalyvių patirtis išgirs.
„O ar galiu tikėtis atsikratyti polinkio į homoseksualumą?“, - klausiu. Man atsako, kad tai įmanoma - priklausys nuo mano tikėjimo, noro, pasiryžimo. Kitų programos dalyvių patirtis esą rodo, kad „išgyjama“.
Organizatoriai patikina, kad „gydymas“ nemokamas, tik 50 Lt atsieis vadovėlis ir kartais bus prašoma programą savanoriškai paremti.
Vyrai domisi, ar atsiras žmogus, kuris „gydymo“ metu už mane melsis. Išsiskiriant man patariama įsiklausyti į Dievo balsą ir apsispręsti. Ar tvirtai apsisprendžiau dalyvauti programoje, pažadu pranešti per savaitę. Kaip suprantu iš pokalbio, „išgyti“ turėčiau per maldas.
Psichologas: tokios programos gali būti netgi žalingos
„Visų pirma, homoseksualumas nėra liga, todėl jo nereikia gydyti. Atsivertę Tarptautinės ligų klasifikacijos 10 versiją (kuri yra naudojama ir psichikos sveikatos sistemoje Lietuvoje), homoseksualumo tarp ligų nerasime. Šiuolaikinėje psichologijoje homoseksualumas yra suprantamas kaip viena iš visiškai normalių seksualumo formų“, - klausiamas, ką mano apie „gydymus“ nuo homoseksualumo, aiškina Lietuvos psichologų sąjungos psichikos sveikatos komiteto pirmininkas dr. Paulius Skruibis.
Pasak psichologo, Amerikos psichologų asociacija, atlikusi išsamią įvairių bandymų keisti žmogaus seksualinę orientaciją analizę, padarė nedviprasmišką išvadą -- nėra jokių patikimų įrodymų, jog seksualinę orientaciją būtų įmanoma pakeisti. „Maža to, perspėjama, kad įvairios tokios programos gali būti netgi žalingos, kadangi gali padidinti jose dalyvaujančių žmonių kančią. Žmogui, besiviliančiam, jog jo seksualinė orientacija gali būti pakeista, gali tekti skaudžiai nusivilti ir išgyventi problemas, susijusias su neigiamu savęs vertinimu“, - kalbėjo P. Skruibis.
P.Skruibio teigimu, homoseksualios ar biseksualios orientacijos žmonės mūsų šalyje susiduria su milžinišku spaudimu ir priešiškumu, todėl natūralu, jog jie ieško įvairios pagalbos. Tad, pasak jo, profesionali psichologinė pagalba tokioje situacijoje gali padėti žmonėms priimti savo orientaciją ir spręsti adaptacijos visuomenėje problemas.
„Gydo“ ir Vilniuje, ir Kaune
Teisingumo ministerijos duomenimis, „Gyvojo vandens“ programą Lietuvoje vykdo kelios bendruomenės: Kaune - Katalikų evangelizacijos centras (Katalikų bažnyčios Kauno arkivyskupijos padalinys), Vilniuje tai daro joanitų bendruomenė (katalikų vienuolinis judėjimas), Vynuogyno protestantiška charizminė bendruomenė.
„Šią programą galima apibūdinti kaip krikščionišką dvasingumo ugdymo ir psichoterapinės pagalbos programą (kas kartais vadinama „vidiniu išgydymu“ tarp evangeliškųjų krikščionių ir į tą pusę linkusių katalikų), skirtą padėti krikščionims, turintiems bendravimo problemų. Šioje programoje konfesiniai skirtumai nevaidina jokio vaidmens, programa krikščioniška plačiąja prasme“, - teigiama Teisingumo ministerijos komentare.
Patys judėjimo atstovai aiškina, kad „Gyvasis vanduo“ skirtas visiems, tačiau šioje programoje ypač kreipiamasi į tuos, kurie kovoja su homoseksualumu, priklausomybėmis ir seksualiniu chaosu, seksualinio smurto padariniais, tarpusavio priklausomybe, neapykanta sau, negebėjimu pagarbiai mylėti kitų. „Dievo dėka Kristaus gebėjimas mus paliesti, atkurti mus gėdos ir sužeistumo gelmėse yra skirtas visiems, nepriklausomai nuo padėties“, - rašoma programos pristatyme.
„Gyvojo vandens“ ištakos siekia 1980 m. Jis gimė Andy Comiskey nuėjus gydymosi nuo homoseksualumo ir savo tikrojo tapatumo Jėzuje Kristuje pripažinimo kelią. Pastoriaus paraginti A. Comiskey su žmona Annette Vakarų Holivude subūrė paramos ir gydymo Biblijos studijų grupę vyrams ir moterims, kurie ieškojo Jėzaus kovodami su homoseksualumu. Esą pirmoji grupelė greitai išaugo į kelias grupes, A. Comiskey pradėjo plėtoti tai, kas dabar vadinama „Gyvojo vandens“ programa.