Už transporto priemonę 19 tūkstančių eurų sumokėjęs pirkėjas iš karto susisiekė su pardavėju, bet šis nė nesileido į kalbas – automobilį tu nusipirkai prieš mėnesį, jeigu jis sugedo, tai – jau tavo problemos ir jas spręsk pats, kaip tik nori ar išmanai.
Ir naujasis automobilio savininkas šią problemą nusprendė spręsti teisiniu keliu – kreipėsi į teismą, prašydamas ne tik priteisti padarytą žalą ir atlyginti nuostolius, bet ir sumažinti automobilio pirkimo ir pardavimo sutartyje nurodytą kainą bei dalį sutarties, kurioje buvo nurodyta netikra kaina, pripažinti apsimestine.
Vyro kova prieš nesąžiningą pardavėją nenuėjo perniek – Vilniaus regiono apylinkės teismas konstatavo, kad pardavėjas pardavė netinkamos kokybės automobilį, todėl atsako už šios transporto priemonės trūkumus, ir pirkėjui iš pardavėjo priteisė daugiau kaip 7 tūkst. Eur bei bylinėjimosi išlaidas. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti, nutarė vėliau pardavėjo apeliacinį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas.
Tiesa, automobilį nusipirkęs vyras siekė prisiteisti gerokai didesnę sumą – daugiau kaip 9 tūkst. Eur patirtų nuostolių, taip pat norėjo, kad automobilio kaina būtų sumažinta nuo 19 iki 11 tūkst. Eur.
Bylą teisme iškėlęs vyras savo ieškinyje nurodė, kad dar 2018 m. vasario mėnesį viename internete esančiame skelbimų portale surado skelbimą apie už 19 tūkst. Eur parduodamą automobilį „Audi A7“. Jis buvo pagamintas 2011 m.
„Automobilio skelbime jokie automobilio trūkumai nebuvo paminėti, tebuvo nurodyta, kad automobilis yra iš Italijos, Lietuvoje neeksploatuotas, jo būklė puiki, variklis dirba gražiai“, – teigė ieškovas.
Susidomėjęs šiuo skelbimu vyras susitiko su pardavėju ir apžiūrėjo automobilį, taip pat jį išbandė, kaip pats sakė, „pavažiavęs keliasdešimt metrų“.
„Jokių defektų nepastebėjau, o pardavėjas man pasakojo, kad šį automobilį įsigijo Kauno automobilių turguje nuo autovežio“, – ieškovas teigė, kad nusprendė įsigyti automobilį, sutarė, kad už jį sumokės pardavėjo prašomą 19 tūkst. Eur sumą.
„Aš neturėjau tiek pinigų, todėl kreipiausi dėl paskolos į lizingo bendrovę, – teismui nurodė pirkėjas. – Prieš suteikiant lizingo paslaugas automobilis turėjo būti apžiūrėtas autoservise bei surašytas automobilio defektų aktas. Iš lizingo bendrovės pateikto autoservisų sąrašo pasirinkau bendrovės „Martonas“ autoservisą, kuriame automobilis buvo patikrintas vizualiai. Šis servisas galimybės patikrinti, ar automobilio rida atsukta, neturėjo. O tada buvo surašytas automobilio defektų aktas – defektų nebuvo nustatyta.“
Jo teigimu, automobilio pardavėjas sudarytoje sutartyje prašė nenurodyti galutinės automobilio kainos, nes esą tuomet jam reikėtų mokėti papildomų mokesčių: „Sutikau nurodyti mažesnę kainą, o likusią sumą sumokėti grynais pinigais, dėl to sutartyje automobilio pardavimo kaina yra nurodyta 15 tūkst. 500 Eur, nors iš viso už automobilį sumokėjau 19 tūkst. Eur.“
„Perkamo automobilio rida buvo nurodyta 221 tūkst. 905 km pagal techninio paso duomenis“, – pirkėjas sakė, kad jau nusipirkęs automobilį jis sužinojo, kad transporto priemonės rida yra atsukta, jis dar 2016 m. buvo nuvažiavęs 420 tūkst. km.
„Per metus automobilis vidutiniškai nuvažiuoja apie 84 tūkst. km, todėl tuo metu, kai įsigijau „Audi A7“, jo rida buvo daugiau kaip 600 tūkst. km – net tris kartus didesnė nei man nurodė pardavėjas, – aiškino vyras. – Dėl šios apgaulės kreipiausi į pardavėją, bet šis atsakė, kad tai yra mano problemos. Bet kai praėjus mėnesiui po automobilio įsigijimo sugedo variklis, o serviso meistrai konstatavo, kad variklis neprasisuka (užkalęs), ir automobilio nebuvo galima eksploatuoti, patyriau didelį šoką – supratau, kad esu apgautas.“
Pasak ieškovo, atlikus automobilio patikrinimą buvo nustatyta, kad automobilio variklis sugedo, serviso darbuotojai pateikė išvadą, jog automobilio variklio nebebuvo galima pataisyti.
„Tada parašiau pretenziją ir kreipiausi į man automobilį pardavusį asmenį, prašiau atlyginti nuostolius, tačiau šis nurodė, kad man niekuo negali padėti, nes jis pats nusipirko tokį automobilį“, – teismui aiškino pirkėjas.
Jis teigė, kad į sugedusio automobilio remontą buvo priverstas investuoti savo asmenines lėšas.
„Kai pirkau automobilį, jis jau buvo nuvažiavęs beveik 600 tūkst. km, nors man buvo teigiama, kad tris kartus mažiau, o esant didelei automobilio ridai, reikia keisti transporto priemonės detales, jos juk natūraliai susidėvi, – aiškino pirkėjas. – Todėl buvo pakeisti automobilio katalizatoriai, buvo daroma viskas, kad automobilį būtų galima eksploatuoti toliau – teko keisti ir variklį, servise reikėjo mokėti ir už visus darbus.“
Vyras taip pat pažymėjo, kad tuo metu, kai autoserviso darbuotojai remontavo jam priklausantį automobilį, jis šiuo negalėjo naudotis, tačiau vis tiek turėjo mokėti lizingo bei KASKO draudimo įmokas.
„Jeigu man būtų pardavę kokybišką automobilį, kaip buvo sakoma, jis nebūtų praradęs savo vertės“, – pabrėžė į nemalonią situaciją patekęs vyras.
Tuo metu jam automobilį pardavęs atsakovas teismui nurodė, kad ir jis „Audi A7“ nusipirko susiradęs skelbimą viename skelbimų portale. Tai įvyko 2017 m.
Vyras teigė, kad „Audi A7“ kaina buvo patraukli, todėl jis nutarė investuoti į šios transporto priemonės remontą.
„Skelbimų portale susiradau kitą naudotą automobilio variklį ir jį nusipirkau maždaug už 3 tūkst. Eur, pardavėjas minėjo, kad šio automobilio variklio rida buvo 62 tūkst. km, o tada Eišiškių (Šalčininkų r.) autoservise man pakeitė variklį, automobilį „Audi A7“ ketinau pasilikti sau, – sakė jis. – Kai automobilis buvo sutaisytas, juo naudojausi apie dvi savaites. Bet kadangi tuo metu turėjau problemų dėl sveikatos, nutariau automobilį parduoti.“
Vyro teigimu, tuo metu „Audi A7“ kainavo nuo 14 iki 20 tūkst. Eur, o kai pirkėjas atsirado, jam pardavė už 19 tūkst. Eur. Tiesa, jis pripažino, kad nuo pirkėjo nuslėpė informaciją apie pakeistą variklį.
„Pirkėjui neminėjau, kad yra pakeistas variklis, nes jis manęs to neklausė, tik domėjosi, ar yra defektų, – sakė pardavėjas. – Defektų nebuvo, perkant automobilį dar galiojo Italijos techninė apžiūra, o Lietuvoje ji buvo atlikta, kai apsilankėme „Martono“ autoservise. Šiame autoservise pirkėjas dalyvavo apžiūrint automobilį, kai klausiau, ar reikia daryti geometriją – nustatyti ar automobilis daužtas, jis atsakė, kad nereikia. Automobilis veikė gerai, jokių defektų nustatyta nebuvo.“
„Noriu pažymėti, kad „Audi A7“ pirkau su tokia pačia rida, kuri buvo nurodyta automobilio prietaisų skydelyje, o pirkimo ir pardavimo sutartyje rida apskritai nebuvo įrašyta“, – pardavėjui nekilo įtarimų, jog rida gali būti suklastota, nes transporto priemonės „salonas buvo šviesus, nenutrintas, o automobilis puikiai važiavo.“
Pardavėjas taip pat pabrėžė, kad pirkėjui automobilį pardavė už 15 tūkst. 500 Eur, kaip ir buvo nurodyta sutartyje, o ne už didesnę kainą. Tiesa, jis pripažino, kad skelbimo tekste buvo nurodyta kita kaina – 19 tūkst. Eur.
„Pirkėjas man pasiūlė sumokėti 15 tūkst. 500 Eur, sutikau už šią sumą parduoti, nes, kaip minėjau, tuo metu turėjau rimtų problemų su sveikata“, – pažymėjo jis.
Tuo metu bylą išnagrinėję teisėjai konstatavo, kad tarp šalių įvykęs sandoris buvo teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti sutartyje nurodytų ir sumokėtų sumų.
Vis dėlto, teisėjai pažymėjo, kad nors „Audi A7“ pardavęs vyras nurodė, jog buvo pakeitęs automobilio variklį, tačiau duomenų apie tai nepatekė.
„Ieškovas, kaip automobilio pirkėjas, įrodė, jog automobilio trūkumas – variklio gedimas atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki šio automobilio perdavimo ieškovui, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, šalinančių jo atsakomybę dėl ieškovui parduoto netinkamos kokybės automobilio“, – pabrėžė bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija.
Kaip pažymėjo teisėjų kolegijai vadovavusi teisėja Alma Urbanavičienė, Civiliniame kodekse yra nustatyti pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei keliami reikalavimai: „Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o, jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y., kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį.“
Be to, taip pat turi būti nustatyta, „ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.“
Pasak teisėjų, atsakomybė automobilį pardavusiam asmeniui gali būti taikoma tuomet, jeigu yra įrodyta, kad parduodama transporto priemonė neatitiko įprastų kokybės reikalavimų bei kad parduoto automobilio nebuvo galima naudoti pagal paskirtį pardavimo metu ar tam tikrą laiką po to ir, kad automobilio trūkumas negali būti siejamas su natūraliu automobilio nusidėvėjimu.
Remdamasis teismų praktika apeliacinės instancijos teismas, kurio sprendimas įsiteisėjo iš karto nuo paskelbimo, pabrėžė, kad pardavėjui kyla pareiga garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti arba, – dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.
„Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, – teisėjų kolegija pažymėjo, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. – Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti.“
Bet, teismo teigimu, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos.
„Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas; pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe, jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą“, – pabrėžė teismas.
„Pardavėjas atsako už minėtus trūkumus, jeigu neįrodo, kad jie atsirado po daikto perdavimo dėl pirkėjo ar trečiųjų asmenų kaltės arba dėl nenugalimos jėgos“, – teismo teigimu, tokios sutarties sąlygos reiškia, kad ginčo atveju pardavėjas garantavo, jog parduodamo daikto kokybė atitinka jam keliamus reikalavimus.
Byloje surinktus duomenis išanalizavę teisėjai mano, kad pardavėjas, neatskleisdamas pirkėjui tikslios informacijos apie automobilio būklę, neatskleidė tikrojo parduodamo automobilio stovio, o tai galėjo lemti pirkėjo apsisprendimą įsigyti automobilį, ar mokėti už jį tokią kainą.
„Informacija apie variklio, kaip pagrindinio varomojo automobilio agregato, defektą yra esminė ir turėjo būti atskleista pirkėjui, o kadangi atskleista nebuvo, vertintina, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais trūkumais“, – teisėjai pabrėžė, kad pardavėjas, jeigu ir iš tikrųjų buvo pakeitęs automobilio variklį, taip pat privalėjo apie tai informuoti pirkėją, nes tai sudaro reikšmingą pagrindą susidaryti nuomonei apie įsigyjamą automobilį.
„Pardavėjas šios pareigos nevykdė, dėl to jis turi prisiimti iš to kylančias neigiamas pasekmes“, – mano teismas.
Anot teisėjų, parduoto automobilio trūkumų faktas yra įrodytas, nes variklis sugedo praėjus nedaug laiko po jo įsigijimo: „Automobilio nebuvo galima naudoti pagal paskirtį praėjus nedaug laiko po jo įsigijimo. Tai, kad automobilis jo įsigijimo metu ir mėnesį po to važiavo, taip pat nešalina pardavėjo atsakomybės, kadangi parduotą naudotą daiktą turi būti galima naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to.“
Teisėjai mano, kad automobilio variklis sugedo dėl paslėpto variklio defekto, o ne dėl netinkamo ar pernelyg intensyvaus jo naudojimo, kaip teisme bandė įrodinėti pardavėjas, nepateikęs jokių tai pagrindžiančių įrodymų.
„Mažai tikėtina, kad septynerių metų naudotas automobilio variklis galėtų nepataisomai sugesti ir dėl natūralaus jo nusidėvėjimo, kadangi toks variklis paprastai nėra kvalifikuotinas kaip išeikvojęs daug savo resursų“, – nurodė teisėjos A. Urbanavičienės vadovaujama kolegija.
Be to, teismo sprendime pažymima, kad byloje nebuvo gauta įrodymų, kad automobilio rida buvo atsukta būtent dėl pardavėjo veiksmų, tačiau byloje nustatyta, kad ši transporto priemonė buvo pirkta Italijoje nevažiuojanti, su variklio defektu.
Teismas nutarė priteisti pirkėjo patirtus nuostolius, susijusius su automobilio variklio remontu.
