Ji buvo atlikta kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos užsakymu. Tyrimo metu apklausti 1002 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai, su kuriais buvo vykdomi interviu namuose. Tyrimas vyko 23 miestuose ir 31 kaime.
Į atvirą klausimą „ko labiausiai Lietuvai trūksta, kad ji taptų gerovės valstybe?“, dauguma žmonių atsakė, kad mūsų šaliai labiausiai trūksta geros valdžios – teisingų, sąžiningų, nekorumpuotų politikų, kurie būtų geri vadovai. Anot apklaustųjų, taip pat turėtų būti mažinamas politikų skaičius ir atsirasti daugiau jaunosios kartos atstovų valdžioje.
Kad Lietuvai labiausiai trūksta geros valdžios mano 26,8 proc. apklaustųjų. 16,3 proc. respondentų mano, kad mūsų šaliai labiausiai trūksta teisingumo ir sąžiningumo, t. y. teisybės, teisingų įstatymų. Žmonių pajamos atsidūrė trečiojoje vietoje – 13,1 proc. mano, kad Lietuvai trūksta didesnių žmonių pajamų. 7,1 proc. mano, kad labiausiai Lietuvai tam, kad ji taptų gerovės valstybe, trūksta vieningos pilietinės visuomenės, pozityvumo, švietimo.
Panašūs rezultatai išryškėjo ir atsakant į klausimą „kas labiausiai padėtų sukurti gerovės valstybę?“. Čia keli atsakymų variantai tiesiog susikeitė vietomis, pavyzdžiui, vieninga pilietinė visuomenė (14,2 proc.) respondentams pasirodė svarbesnė už žmonių pajamas (7,6 proc.).
Žmonių taip pat paprašyta įvertinti, kokias kitas Europos valstybes jie laikytų gerovės valstybėmis. Beveik pusė apklaustųjų nurodė Vokietiją ir Norvegiją (atitinkamai 49,5 proc. ir 43,9 proc.), taip pat Švediją (38,3 proc.), Jungtinę Karalystę (25,1 proc.) ir Daniją (23,8 proc.).
Gerovei reikia kooperuotis
„Vilmorus“ vadovas, sociologas Vladas Gaidys DELFI sakė, kad akivaizdu, jog apklaustieji į klausimus pažiūrėjo plačiau, apimant perspektyvą, o ne tik konkrečius trūkumus.
„Galiu pateikti tokią analogiją: jeigu paklausi, ko jums trūksta, kad būtumėte sveikas, tai žmonės sakytų: trūksta valios, sveikos gyvensenos, kovos su blogais įpročiais, bet nesakytų, kad trūksta trijų dantų. (…) Čia atsakoma kaip padaryti, kad Lietuva būtų gerovės valstybė. Ne tai, kad trūksta kažkokio elemento, tarkime, milijono dolerių ar trigubų pensijų, klausimas buvo suprastas, ką reikia padaryti.
Vienintelis būdas viską padaryti, tai yra suprasti, kad pats nesukursi valstybės, reikia kooperuotis, deleguoti funkcijas. Iš čia ir atsakymas, kad reikalinga valdžia ir valdžios institucijos, kurios būtų teisingos, kad politikai būtų sąžiningi, nekorumpuoti“, – sako sociologas.
Kalbėdamas apie neteisingumo jausmą, apie kurį Lietuvoje užsimenama vis dažniau, V. Gaidys sako manantis, kad žmogus tuos negerumus mato savo artimiausioje aplinkoje.
„Neteisinga, kad jis negauna darbo, o kažkas kažkam per pažįstamus duoda darbą. Tas žmogus žino, kad tai yra neteisinga, kad turi kažkokią kvalifikaciją ir jam darbo neduoda. Neteisinga tai, kad atlyginimas prilygsta bedarbio pašalpai. Neteisinga tai, kad jis netgi sukūręs šeimą negali sukurti savo namų, paskolos išsimokėti, o kažkas tą gali padaryti. Neteisinga tai, kad kažkas milijonus vagia ir toliau per televiziją šypsosi. Matyt, taip atrodo tas bendras neteisingumo jausmas. Tai yra bazė žmogaus, kuris yra ant ribos išvažiuoti iš čia ir viską palikti, kadangi jis čia negali niekaip pragyventi, neturi darbo, o jeigu turi darbą, jis negali išlaikyti šeimos. Tada atsiranda tos nuoskaudos, žiūrėjimas, kad visa tai neteisinga, o barikadose gi visi stovėjome kartu“, – įvertino sociologas.
Jis taip išskyrė vieną socialinę grupę, kuriai yra itin būdingos nuoskaudos ir nusivylimas.
„Tai priešpensijinio amžiaus žmogus. Tai yra viena iš jautriausių grupių. Pensininkai yra pakankamai patenkinti ir turi socialines garantijas, o priešpensijinio amžiaus žmogus praradęs darbą jo neberas. Argi tai teisinga? Jis atidavęs savo Tėvynei savo žinias ir laiką, o dabar bet kas jį gali išvaryti, išspirti, ateis jaunas žmogus“, – sako V. Gaidys.
Sociologas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje neteisingumo jausmas nėra radikalizuotas, skirtingai nei, tarkime, Prancūzijoje, kurioje vyksta masiniai protestai. Anot jo, net 90–aisiais, kai šalyje siautė reketai ir praradimai, žmonės savo nepasitenkinimą išreikšdavo ne gatvėse, o per rinkimus – išrinkdavo ką nors neva „antielitinį“.
„Bet faktiškai mažėja tas socialinės vendetos reiškinys, kai norima atkeršyti, išrinkti tą, kuris nepatinka elitui“, – mano V. Gaidys.
Rodo pozityvią tendenciją
Tai, kad žmonės, kalbėdami apie tai, ko labiausiai trūksta Lietuvai, išskiria ne ekonominius dalykus nenustebino ir psichologo Antano Kairio. Pasak jo, tokie atsakymai rodo gerą tendenciją ir sąmoningumo didėjimą.
„Bet, tiesą sakant, aš manau, kad už dalies atsakymų apie „pinigus“ lygiai taip pat stovi tas pats atsakymas, kad trūksta teisingumo, sąžiningumo ir panašių dalykų. Manau, kad galutiniame variante tai susiveda į vieną – priežastis yra paprasta, nes pinigai savaime nieko nereiškia. Jeigu man trūksta pinigų ir pats pinigas, nominalas, būtų vertybė, tai tokiu atveju laimingiausiai jaustųsi žmonės šalyse, kur duonos kepaliukas kainuoja šimtą tūkstančių kažkokios valiutos vienetų“, – sako psichologas.
Jo manymu, neteisingumo jausmas atsiranda tada, kai mes stebime savo aplinkos – artimos ir tolimos – žmones ir bandome nustatyti, ar jų gyvenimo lygis, turimi daiktai, išlaidos ir visa kita yra „teisingos“.
„Tai yra, ar su mano gebėjimais, įdedamomis pastangomis ir visu kitu aš esu teisingai atlyginamas. Ir jeigu žmogus stebėdamas mato kažkokią ryškią nelygybę, neteisingumą ar kad vienos gyventojų grupės dėl vienų ar kitų priežasčių neproporcingai gerai gyvena, tuo metu kitos negali palaikyti to gyvenimo lygio, kuris tarsi atrodytų teisingas joms, tai ir susiveda į atsakymą, kad trūksta pinigų. Bet trūksta iš tiesų ne pinigų, o galimybės gyventi orų gyvenimo būdą“, – įsitikinęs A. Kairys.
Paklaustas, ar „geros valdžios“ troškimas nėra susijęs su tais atvejais, kai žmonės kreipiasi į valstybines institucijas ir tarsi atsimuša į sieną, pasijaučia bejėgiai ir nerūpintys valstybei, A. Kairys teigė, kad tai taip pat galėtų prisidėti prie nusivylimo jausmo.
„Jeigu aš negaunu šitos paslaugos ir vienintelė galimybė ją gauti yra kažkokia institucija, tuo tarpu kiti ją gauna, nes turi pinigų, tai irgi bus neteisybės suvokimas. Apklausoje minimas teisingumas, kova su korupcija, gera valdžia. Susidaro įspūdis, kad tai yra labiau ne apie paslaugų kokybę, o apie paslaugų teisingumą. Tai labiau apie tai, ar aš suvokiu, kad su manimi elgiamasi teisingai, ar nėra taip, kad kiti gauna kitas sąlygas, tuo tarpu aš gaunu prastesnes sąlygas. Panašu, būtent tai visuomenė jaučia. Tai yra visa kolekcija – mes turime teisingumo stoką, korupciją ir tą nelygybę, taigi tris pagrindinius dalykus, kurie ir kelia tą jausmą, kad nėra viskas gerai mūsų valstybėje. Jeigu aš matau, kad kažkas per pinigus ar pažintis sugeba gauti geriau, tai yra stiprus žlugdantis jausmas“, – sako psichologas.
A. Kairys taip pat atkreipė dėmesį, kad neteisingumo yra ne tik valdžioje, bet ir pačioje visuomenėje. Pavyzdžiui, kai kurie piliečiai vis dar vengia mokėti mokesčius ir nesupranta, kad tokiu būdu skurdina valstybę, o kartu ir save.
„Iš vienos pusės yra valdžia ar tos institucijos, kurios gali pakeisti mokesčių sistemą, efektyvinti mokesčių surinkimą, stipriau kovoti su korupcija. Bet spėčiau, kad jos nebus suinteresuotos tol, kol nebus spaudimo iš pilietinės visuomenės. Manau, kad vienintelis kelias yra visuomenės sąmoningėjimas. (…) Kai mes pažiūrime į kairę, į dešinę, į viršų ir į apačią, tai matome, kad dalis visuomenės nemoka mokesčių ir to neslepia, ir vos ne kas antrą dieną mes su tuo susiduriame. Ir kai tik po truputį atsiras jausmas, kad tai yra negerai, o tas gali ateiti iš esmės per suvokimą, kas yra mokesčiai, kur jie nukeliauja ir tą jausmą, kad aš iš mokesčių gaunu viešąsias paslaugas, tada ir bus kažkoks pokytis“, – įsitikinęs A. Kairys.
Nepaisant to, anot jo, tai, kad žmonių įvardinti trūkumai nesusiveda vien tik į pinigus, o yra mąstoma apie platesnį kontekstą, kaip tik ir rodo minėtą visuomenės sąmoningumą. A. Kairys įsitikinęs, kad pokyčiams reikia laiko, todėl jeigu visuomenė ir toliau sąmoningės, darys spaudimą politikams, Lietuvoje bus galima tikėtis teigiamų pasikeitimų.
