Oficialiai jis tituluojamas tiesiog buvusiu ministru pirmininku, tačiau, kaip teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius, tai buvo vienas įtakingiausių žmonių visoje Rusijoje, kuris savo rankomis sukūrė Vladimiro Putino Rusiją tokią, kokia ji yra šiandien.
Artimuosiuose Rytuose vykstančius procesus itin gerai išmanęs ir įvairiose šio regiono šalyse dirbęs J. Primakovas po nepasisekusio pučo Maskvoje buvo paskirtas KGB vado pavaduotoju, SSRS virtus Rusija – tapo Užsienio žvalgybos tarnybos direktoriumi. 1996-1998 m. jis tapo užsienio reikalų ministru, 1998-1999 m. ėjo premjero pareigas prezidentaujant Borisui Jelcinui.
Tikroji J. Primakovo pavardė – Finkelšteinas.
J. Primakovas buvo vienas aktyviausių NATO plėtros priešininkų, kai Lietuva ir kitos iš SSRS ar komunistinio bloko išsivadavusios šalys tokį norą pareiškė.
„Jis iki pat mirties buvo vienas įtakingiausių žmonių Rusijoje, kuris netgi dabartinėje situacijoje, kai visi kalbėjo, esą prieš V. Putiną niekas nedrįsta tarti žodžio, ne vieną kartą viešai pasisakė apie karą Ukrainoje ir apie ekonominius aspektus: tiesiai, dalyvaujant V. Putinui. Tai rodo jo įtaką ir galią Rusijoje“, - sako M. Laurinavičius.
Pasak analitiko, J. Primakovo galia radosi iš to, kad jis stovėjo prie V. Putino Rusijos gimimo ištakų. „Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie aktyviausiai įgyvendino Jurijaus Andropovo planą (nors jis buvo jau mutavęs). Tas planas yra dabartinės V. Putino Rusijos pagrindas“, - teigia M. Laurinavičius.
J. Andropovas 1982-1984 m. buvo SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius, prieš tai ilgus metus vadovavo KGB. J. Andropovo planu vadinama visa M. Gormačiovo vykdyta perestroika, kurią, kaip manoma, suorganizavo KGB, mat esą suvokė katastrofišką ekonominę SSRS padėtį.
„Vienas iš tų žmonių, kurie labai daug prisidėjo, pavyzdžiui, prie Michailo Gorbačiovo paskyrimo generaliniu sekretoriumi buvo irgi J. Primakovas. Jis nuo pat pradžių buvo vienas iš tų žmonių, kurie kūrė režimą, kai dar niekas apie tai nekalbėjo, kai visi galvojo, kad demokratija Rusijoje laimėjo. Ir tik kai V. Putinas atėjo į valdžią, tada pasaulis jau kažką pamatė, nors ir tada dar niekas labai nesirūpino. Bet tai prasidėjo nuo pat SSRS žlugimo, jis visur labai aktyviai visur dalyvavo bei užėmė aukščiausius postus“, - sako M. Laurinavičius.
Jis teigia, kad iš esmės likimas galėjo pasisukti ir taip, jog Rusijos prezidentų galėjo tapti ir J. Primakovas, tik „tuo metu toje įvairių klanų ir grupuočių kovoje dėl to, kas taps prezidentu, laimėjo tos grupuotės, kurios rėmė ne J. Primakovą, o V. Putiną“.
„Bet sistema nebūtų pasikeitusi – ar prezidentu būtų buvęs J. Primakovas, ar, kaip dabar, V. Putinas, ar Sergejus Stepašinas“, - teigia politologas.
Klausiamas apie J. Primakovo klano likimą mirus pačiam J. Primakovui, M. Laurinavičius svarstė, kad paties klano viduje galbūt didelės kovos dėl įtakos ir nebus, bet šio klano įtaka Rusijoje gali susilpnėti.
„Arba gali būti, kad klanas išsiskaidys į kelias dalis ir tuomet jau akivaizdžiai susilpnės, nes kol tie keli klanai įgis tokią galią, kokia buvo, praeis laiko. Įtakos persidalinimas po J. Primakovo mirties yra visiškai įmanomas“, - sako M. Laurinavičius.
JAV analitikas J. Michaelis Walleris dar 1997 m. yra rašęs, kad užsienio reikalų ministru tapus J. Primakovui Rusijos užsienio politika tapo nuoseklesnė ir labiau prognozuojama, tačiau bėda ta, kad J. Primakovas siekė atkurti Rusijos hegemoniją buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, ėmė stiprinti ryšius su šalimis, kurios JAV buvo traktuojamos kaip remiančios terorizmą, įnirtingai priešinosi NATO plėtrai ir mesdavo iššūkius JAV interesams ten, kur leido ekonominės Rusijos pajėgos.
„Rusijos užsienio politikos analizė pirmaisiais J. Primakovo buvimo užsienio reikalų ministru metais atskleidė neįtikėtiną kontrastą optimistinei, į reformas orientuotai Rusijos diplomatijai 1991-1992 m.“, - anuomet rašė J.M. Walleris.