Pikčiausias nacių medžiotojas konstatavo: įsižiebė viltis, kad situacija Lietuvoje pasikeis

Daugelis iš jų – lietuviai. Jei anksčiau kas nors būtų tvirtinęs, kad toks dėmesys ir pagarba Holokausto temai yra įmanomas, būtų galima tik patarti nepuoselėti tuščių iliuzijų. Visgi prieš kelias dienas Molėtuose įvykusio renginio mastas privertė kardinaliai pakeisti įsisenėjusias nuostatas, „The Jerusalem Post“ rašo pikčiausiu nacių medžiotoju vadinamas Efraimas Zuroffas.

Net 3 tūkst. žmonių, kurių dauguma – ne žydų tautybės, susirinko į miesto centre prasidėjusias eitynes ir maždaug pustrečio kilometro pražygiavo iki pagrindinės masinių žudynių vietos, kurioje lygiai prieš 75-erius metus buvo atimta gyvybė 2 tūkst. Molėtuose gyvenusių žydų tautybės žmonių.

Molėtuose gyvenusiems žydams teko išgyventi panašų likimą, kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose gyvenusioms žydų bendruomenėms. Čia gyveno maždaug 100 tūkst. žydų ir 1941-ųjų metų vasarą bei rudenį beveik visi jie buvo nužudyti nacių. Naciams aktyviai talkino nemažai vietinių pareigūnų ir eilinių žmonių iš įvairiausių Lietuvos visuomenės sluoksnių.

Dar visai neseniai pastarasis faktas būdavo retai pripažįstamas net valstybės vadovų ir, žinoma, niekada nėra susilaukęs deramo dėmesio: kad naciams padėjo lietuviai nebuvo akcentuojama nei mokyklų programose, nei per Holokausto aukoms skirtus minėjimus.

Efraimas Zuroffas

© DELFI / Andrius Ufartas

Lietuvoje buvo juntama gaji tendencija lyginti nacių ir komunistų padarytus nusikaltimus. Valstybės finansuojamose mokslinės institucijose daugiausia dėmesio buvo skiriama komunistų piktadarybėms.

Nacių veiklos padariniai buvo, galima sakyti, ignoruojami. Be to, daug pastangų buvo dėta siekiant gauti Europos paramą, susijusią su bendru visų totalitarinių režimų aukų paminėjimu, todėl Holokausto išskirtinumas gali nublankti, o tada taps neaiškus ir Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos likimas.

Visgi nepaisant visų istorinę tiesą apie Holokaustą dangsčiusių aplinkybių, gausus Lietuvos jaunimo dalyvavimas Molėtuose surengtame Atminties marše rodo, kad didžiausioje iš Baltijos šalių jau galima tikėtis teigiamų pokyčių.

Norint suprasti, kas šiuos pokyčius paskatino, reikia prisiminti ir panagrinėti porą per pastaruosius šešis mėnesius įvykusių reikšmingų įvykių. Pirmasis iš jų – tai žinomos lietuvių autorės Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pasirodymas. Pati autorė tik visiškai neseniai sužinojo, kad ir jos senelis, ir dėdė prisidėjo prie Holokausto nusikaltimų. Ji apsilankė net 35-iose masinių žydų žudynių vietose Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Lengvai suprantamu neįmantriu stiliumi parašytoje knygoje aiškiai atskleidžiama, kokį didelį vaidmenį vykdant mirtinus nusikaltimus suvaidino lietuviai. Autorė atvirai priekaištauja Lietuvos valdantiesiems, nuo pat atkurtos nepriklausomybės laikų nesugebėjusiems pripažinti viso šių nusikaltimų masto.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, knyga pasirodė nepaprastai populiari – akimirksniu tapo bestseleriu. Vis dėlto visų svarbiausia tai, kad jį paskatino atvirai diskutuoti apie lietuvių bendradarbiavimą vykdant Holokausto nusikaltimus.

Antrasis reikšmingas įvykis – tai maždaug prieš savaitę iki Atminties maršo pagrindiniame ir įtakingiausiame Lietuvos naujienų portale DELFI publikuotas Lietuvos dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus straipsnis „Aš – ne žydas“.

Molėtuose užaugęs M. Ivaškevičius nuoširdžiai kreipėsi į Lietuvos žmones kviesdamas juos dalyvauti Molėtuose rengiamame Atminties marše ir pagaliau žengti žingsnį susitaikant su žydų tautybės žmonėmis bei suvokti, kad Holokausto aukos – tai nužudyti visiškai šalia mūsų gyvenę žmonės.

Žinoma, Lietuvoje dar daug su Holokaustu susijusių klausimų, kurie iki šiol neišspręsti. Reikia pamąstyti, kaip vertinti prie Holokausto prisidėjusius asmenis, kurie laikomi didvyriais dėl pasipriešinimo sovietų režimui, kaip kovoti su vis dar propaguojama dvigubo genocido teorija, ką daryti su daugybe apleistų žudynių vietų ir kaip reaguoti į VII Kauno forte vykstančius renginius.

Po Molėtuose vykusio Atminties maršo tapo aišku, kad tikrai nemažai Lietuvos piliečių, ypač jaunimo, suvokia, kaip svarbu ir būtina keisti požiūrį į Holokaustą.

Šie žmonės supranta, kad vienintelis būdas nuvyti dėl bendradarbiavimo vykdant nusikaltimus ant Lietuvos krentantį šešėlį – atskleisti istorinę tiesą, o ne stengtis nuslėpti faktus. Tikėkimės, kad naujas požiūris, kuriuo gavome įsitikinti per Atminties maršą Molėtuose, ženklina naujos eros Lietuvoje pradžią.