Per karantiną maždaug vienam iš septynių trūko pinigų išlaikyti būstą: tas gali turėti ilgalaikių pasekmių ^{kas dešimtam trūko pinigų maistui}

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 585 tūkst. šalies gyventojų. Skurdo rizikos lygis 2020 metais šalyje siekė 20,9 proc. ir, palyginti su 2019 metais, padidėjo 0,3 procentinio punkto.

2017 ir 2018 metais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 procento gyventojų.

Pasak ataskaitos, lyginant su 2019-aisiais, pernai daugelio grupių skurdo rizikos lygis padidėjo arba išliko panašus. Didžiausias padidėjimas stebimas tarp bedarbių (padidėjo 2 procentiniais punktais, iki 56,4 proc.) ir senatvės pensininkų (padidėjo 4,4 procentinio punkto, iki 39,5 proc.).

2020-aisiais 2,7 procentinio punkto sumažėjo vaikų skurdo rizikos lygis – tokių vaikų pernai buvo 20 procentų.

„Pažeidžiamiausios grupės metai iš metų lieka tos pačios. Labai džiaugiamės, kad vaikų skurdo rizika sumažėjo, bet deja tai yra vienintelė grupė, kur mes matome aiškų pokytį. Tikimės, kad tas pokytis toks ir išliks teigiamas, nes skurdas, patiriamas vaikystėje, įtakoja tiek vaiko raidą, tiek ir atsiliepia labai neigiamai jo ateičiai“, - sakė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.

Skurdo rizikos riba 2020-aisiais buvo 430 eurų per mėnesį vienam asmeniui ir 904 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Asmenys, kurių pajamos nesiekia minimalių vartojimo poreikių dydžio (MVPD), laikomi gyvenančiais absoliučiame skurde. 2020 metais patvirtintas MVPD – 257 eurai.

Kas dešimtam trūko pinigų maistui, vienas iš septynių patyrė sunkumų išlaikyti būstą

Prasidėjus pandemijai, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas su Vartotojų aljansu atliko apklausą, kurios metu klausė žmonių apie tai, su kokiais iššūkiais jie susiduria.

Nuo pat pandemijos pradžios apie 11 proc. Lietuvos gyventojų teigė, kad jiems trūksta pinigų maistui,14,2 proc. teigė, kad jiems trūksta pinigų būsto nuomai ir/arba komunaliniams mokesčiams. Kaip teigė A. Adomavičienė, šis skaičius nurodo situaciją šių metų kovą.

„Tas skaičius šiek tiek pamažėjo, nes pradžioje buvo apie 19 proc.“, - sakė ji.

Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė paaiškino, kad šis skaičius juos neramina dėl to, kad, jeigu žmonės neišlaiko būsto, ir kaupiasi skolos, tai atsilieps jų ateičiai.

„Net po to, kai pajamos atsistato, jeigu žmonės lieka su skolomis, tai labai ilgam laikui apriboja jų pilnavertį dalyvavimą visuomenėje“, - teigė A. Adomavičienė.

28,8 proc. respondentų šių metų kovą teigė, kad jie patyrė ženklų pajamų sumažėjimą karantino metu.

Žmonėms trūksta informacijos

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė viena pagrindinių problemų, kurią girdi iš pačių žmonių, girdi informacijos apie socialinės apsaugos priemones trūkumą.

„Ieškosime būdų, kad informacija apie galimą socialinę pagalbą būtų prieinama ir aiški“, - teigė M. Navickienė.

Šiuo metu rekomenduoja naudotis svetaine https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/socialine-parama-kas-man-priklauso .

Dalis problemų paaštrėjo per pandemiją

Kartu ministrė konstatavo, kad dalis problemų paaštrėjo per pandemiją.

„Akivaizdu, kad skurdo rizikos atžvilgiu pažeidžiamiausi vis dar yra vieniši pagyvenę asmenys, bedarbiai, vieniši tėvai, senatvės pensininkai, žmonės su negalia“, - apibendrino M. Navickienė.

Kalbėdama apie bedarbius, ministrė išsakė nuomonę, kad ilgalaikiams bedarbiams reikėtų taikyti atvejo vadybos metodiką, o ne tiesiog juos laikyti registruotais Užimtumo tarnyboje.

„Kalbant apie bedarbius, (…) labai svarbu atkreipti dėmesį, jog Užimtumo tarnyboje turėtų registruotis tik realias paskatas ieškotis darbo turintys žmonės. Bet jokiu būdu nesakau, kad tie žmonės, kurie turi ilgalaikio bedarbio potencialą arba riziką, arba kažkokias priklausomybes, arba kitus dalykus (antstolių problemas ir pan.), - su tais žmonėmis mums reikia mokytis dirbti individualiai per ilgalaikių bedarbių integravimo programas, kurios yra savivaldybėse. Aš būčiau labiau linkusi tuos žmones matyti per atvejo vadybą, o ne sistemiškai tiesiog laikyti registruotais Užimtumo tarnyboje“, - kalbėjo M. Navickienė.

Dar viena problemų ministrė įvardino – mobilumo užtikrinimą, siekiant, kad žmonės galėtų greičiau grįžti į darbo rinką arba į ją integruotis, taip pat priklausomybių gydymą. Pasak jos, svarbi plėtra priklausomybių ligų centrų, kur galėtų paslaugas gauti asmenys, turintys šią bėdą.

„Dabartinis paslaugų prieinamumas, man atrodo, nėra pakankamas“, - sakė M. Navickienė.

Ministrė mano, kad reikėtų atskiros diskusijos dėl įsiskolinimų problemos.

„Keliaujant per savivaldybes, labai didelis kiekis nedirbančių arba atsisakančių dirbti žmonių vis gi nurodo, (…) kad vis gi tai yra įsiskolinimų ir antstolių išieškojimų iš jų pajamų didelių lėšų kiekio problema“, - sakė M. Navickienė.