Išlaiko ne tik save, bet ir vaikų šeimas
Pasak Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentės Grasildos Makaravičienės, prasidėjus finansinėms reformoms, kurių metu apkarpytos ir pensijos, pensininkai ėmė aktyviau jungtis į klubus, asociacijas bei kitas nevyriausybines organizacijas.
„Prasidėjus reformoms, žmonėms pasidarė sunku viską ištverti patiems – jiems reikia emocinės paramos, todėl ir buriasi. Jie ieško bendravimo ir žinių. Pas mus ateinantys žmonės jaučiasi labai nuskriausti, nes visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, labai norėjo nepriklausomos Lietuvos ir ją statė, iš griuvėsių kėlė, o dabar jie niekam nereikalingi.
Mūsų asociacijoje renkasi inteligentai, kurie turi išsilavinimą, patirties ir galėtų valstybei pagelbėti, tačiau valstybė sau konsultantus samdo už milijonus, bet nepanaudoja šių žmonių, kurie padėtį šalyje ir kaip joje tvarkytis žino net geriau, kadangi turi gyvenimo patirties“, - tikino pašnekovė.
Savo padalinius asociacija turi daugeli Lietuvos miestų. Žmonės buriasi apie skyrių vadovus, susitinka su žymiais žmonėmis, pažymi visas šventes, švenčia gimtadienius, lanko ligonius, dirba su mokyklomis, sportuoja.
„Yra sporto veteranų klubas, kurio nariai moko vaikus plaukti ir patys sportuoja. Vienas mūsų 92 metų senjoras savo amžiaus grupėje gavo aukso medalį, - gyrėsi G. Makaravičienė. - Mums trūksta tik lėšų. Juk veiklai reikia patalpų, todėl kol kas tenka susimesti patiems už salės nuomą – po 3-5 litus“.
Paklausta, ką mananti apie mūsų visuomenėje įsivyravusį pensininko stereotipą, kuris gerokai skiriasi nuo besišypsančio vakariečio senuko, pašnekovė atsakė klausimu. „O kaip jie gali šypsotis, kai neturi nei už ką pavalgyti, nei už ką vaistų įsigyti bei dar turi 2-3 bedarbius išlaikyti. Pavyzdžiui, iš tos pačios pensijos gyvena dar dukra su žentu ir du jų vaikai. Man pasakojo tokių istorijų. Užsienyje senjorų pajamos kitokios, todėl jie gali gyventi sau. Mūsiškiai ne gyvena, o išgyvena.
Mes galime juos tik palaikyti šioje išgyvenimo kovoje. Būna visokių kritinių atvejų – žmonės nebenori gyventi, niekuo nepasitiki, todėl mes turime karjerą baigusių psichologų, medikų, teisininkų, kurie jiems skaito paskaitas, konsultuoja. Vien teisinės pagalbos per metus suteikėme daugiau nei tūkstančiui žmonių. Juk tuos žmones apgaudinėja ne tik valstybė, bet ir artimieji, giminės, vaikai“, - tikino pagyvenusių žmonių atstovė.
Trečiojo amžiaus universitetas – prieš nužmogėjimą
Tuo tarpu Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorė dr. Vanda Brimienė įsitikinusi, kad pagyvenę žmonės patys turi rodyti daugiau iniciatyvos.
„Pensininkai nori, kad juos kažkas ant rankų nešiotų, kitaip tariant, dėmesio. Pati suprantate – mes pasenome, vaikai užimti, gyvenimo tempas greitėja ir niekam nėra kada su tais seniais „cackintis“. Todėl susitinkame, kad tą bendrystę ir dėmesį pajustume. Juk visi esame panašaus amžiaus, panašaus mąstymo ir poreikių. Mylime vienas kitą ir gerbiame. Universitetas žmonėms suteikia užimtumą. Lektorius mes gauname labai gerus. Tai jau pensinio amžiaus žmonės, kurie turi žinių ir patirties ir nori ką nors veikti, kaip ir mes visi.
Tiesa, didžioji dauguma, apie 60 proc. klausytojų ateina tik pasėdėti, aktyviai dirbančiųjų mažiau. Bet ir tai gerai. Pavyzdžiui, ateina moterys – susitvarkiusios, pasipuošusios, susišukavusios. Juk jos išėjo į žmones. Taip gražu žiūrėti, kad net iki ašarų graudu. Mūsų lektoriai organizuoja įvairias ekskursijas, žmonės vaikšto po parodas, rašo knygas, dainuoja chore. Nesijaučia to „nužmogėjimo“ - žmonės nuolat gauna naujų įspūdžių, todėl ir yra apie ką su jais kalbėti. Jie net nebejaučia, kad yra seni. Žinoma, joks čia stebuklas – tiesiog žmonės stengiasi kabintis į gyvenimą“, - atviravo pašnekovė.
Šiuo metu ši pagyvenusiems žmonėms skirta mokymo įstaiga turi 22 filialus Lietuvoje, steigiasi dar du. Anot V. Brimienės, klausytojų skaičius auga kaip ant mielių, nors mokslo metai seniai prasidėję. Jų amžius prasideda jau nuo 40-ties, o didžiausia masė – 60-80-mečiai. Tiesa, jauno amžiaus klausytojų daugėjimas pašnekovei kelia nerimą. „Gal tai susiję su krize, nes tokio amžiaus žmogus dar turėtų visu pajėgumu dirbti“, - įsitikinusi Trečiojo amžiaus universiteto lektorė.
Tarp 11 universiteto fakultetų populiariausios paskaitos – apie sveikatą, dvasinį tobulėjimą, istoriją ir politologiją.
„Politologiją, aišku, lanko beveik vieni vyrai, bet kiek jie žino! Turbūt dieną naktį klausosi radijo ir skaito, naršo po internetą, išsiverčia iš užsienio kalbų, nes tai, apie ką jie kalba, neišgirsi kasdien per žinias. Taip pat labai populiarus kultūros pažinimo fakultetas, kadangi žmonės visur vedžiojami. Jiems reikia tik už bilietą į parodą ar muziejų susimokėti.
Dalis žmonių lanko net kelis fakultetus. Ne visi fakultetai jau gali patenkinti susidomėjimo poreikį. Pavyzdžiui, tautodailės kursuose klausytojų skaičius ribotas, nes viena dėstytoja negali mokyti didelės grupės žmonių. Beje, per juos išugdėme vieną liaudies meistrę“, - pasakojo pašnekovė.
Auditorijas paskaitoms pati V. Brimienė bei jos bendramintės, buvusios dėstytojos, kaulija iš buvusių darboviečių. Valdžia šios iniciatyvos neremia, tad pagyvenusių žmonių užimtumo organizatoriams tenka viltis, kad vis dar turės draugų aukštosiose mokyklose ar kad patys greitai neišmirs, kaip pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažino V. Brimienė. Lygiai taip pat, naudojantis žmonių geranoriškumu, pasaulį išvysta universitetą lankančių senjorų rašomos knygos. Per 15 universiteto gyvenimo metų tokių spaudinių pasirodė net 40.
Išsilavinimą turintys žmonės prie pensijos prisitaiko geriau
Pasak psichologės Genovaitės Petronienės, tyrimai rodo, kad senatvėje pasitenkinimą gyvenimu tiek užsienyje, tiek pas mus žmonės labiausiai sieja su sveikata, pinigais ir gerais artimais santykiais. Kuo žmogus vyresnis, tuo jam sunkiau keisti gyvenimo būdą, todėl finansų sumažėjimas, nebegalėjimas sau leisti to, ką anksčiau galėdavo, skaudina.
Be to, senatvėje daugiau pinigų reikia ir sveikatos priežiūrai – operacijoms, procedūroms, vaistams. Vis dėlto, visko suvesti į pinigus, anot psichologės, tikrai negalima. Beje, senukai, daugiau lako praleidžiantys us vaikais, besirūpinantys anūkais ar kitais žmonėmis, užsiimantys savo mėgiama veikla, pinigus sureikšmina kur kas mažiau – jie turi kuo užsiimti, jaučiasi reikalingi.
„Štai čia prieiname prie esminio senatvės psichologijos aspekto – labai svarbu, kad senatvėje žmogus jaustųsi psichologiškai gyvas, t. y. judėtų, koks tas judėjimas bebūtų. Jeigu sveikata ir finansinė padėtis leidžia keliauti – puiku, jei jam patinka sodas – irgi gerai. Tinka viskas: spręsti kryžiažodžius, skaityti knygas, mokytis trečiojo amžiaus universitete, rašyti memuarus, užsiimti religinėmis praktikomis.
Žmogus pats turi pasirinkti pagal pomėgius, o pinigai šiuo atveju toli gražu ne visada yra svarbūs. Pavyzdžiui, prancūzai atliko tyrimus ir nustatė, kad nuo vėžio greičiau miršta žmonės, laikantys tarnus, t. y. gyvenantys geriau“, - teigė pašnekovė.
Anot jos, daugeliui žmonių sunkiausias yra pereinamasis etapas, kuris būna vos tik išėjus į pensiją. Dauguma ima sirgti ir kaip į darbą pradeda lankytis poliklinikoje. Sugalvoti, ką veikti, senatvėje gali būti nebe taip lengva kaip jaunystėje, todėl tokiems dalykams reikėtų ruoštis iš anksto.
„Beje, stebėdama pensininkus mokslininkus, ministrus, menininkus, matau, kad jiems kur kas geriau sekasi išlikti gyvybingiems nei buvusiems darbininkams. Kitaip tariant, geriau sekasi valingiems, plačių pažiūrų žmonėms – jie ir sugalvoja ką veikti, ir sugeba prisiversti tai daryti. Ką jie dažniausiai veikia? Kelionės nėra populiarios.
Dažniausiai džiaugiamasi anūkais, daugelis šių pensininkų dabar leidžia laiką skaitydami ir bendraudami internete, kai kas vis dar triūsia sode, išeina į kultūrinius renginius. Stebiuosi, bet daugelis šių žmonių jaučiasi taip gerai, kad net būdami 80-ties atrodo 10 metų jaunesni ir dar vairuoja automobilį“, - pasakojo Antakalnio universitetinės ligoninės ir Naujininkų poliklinikose dirbanti psichologė.