aA
Alina Sinicė po širdimi dabar nešioja dar vieną savo atžalą. Išvysti šį pasaulį nauja šeimos narė turėtų vasarą, tačiau, vos pasitikusi mus šypsosi Alina, mergaitė skuba, nori gimti anksčiau. Būtent dėlto, aiškina pašnekovė, prieš pat pokalbį teko apsilankyti ligoninėje pas medikus.
© DELFI / Andrius Ufartas

„Liepė gulėti lovoje“, – sako moteris ir nužingsniuoja į virtuvę kaisti arbatos.

„Aš tris paskutinius sūnus per anksti pagimdžiau ir va dabar per anksti prašosi vaikas į pasaulį, tai tenka truputį nusiraminti, kai kurias veiklas atidėti į šoną, tada ir to nerimo būna į pabaigą, kad tik išnešiočiau, kad gimtų išnešiotas, sveikas“, – atvirauja ji.

Alina Sinicė
Alina Sinicė
© DELFI / Andrius Ufartas

Su Alina susitikome jos ir vyro Vaido namuose, kuriuose pora augina penkias atžalas. Tiesa, mums atvykus vaikai dar buvo negrįžę iš mokyklų bei darželių, todėl erdvioje ir šviesioje svetainėje, kurioje ir prisėdome pokalbiui, buvo itin tylu.

„Man nėštumas yra toks stebuklingas metas. Kadangi aš esu labai linkusi į lietuviškąją kultūrą, man visos besilaukiančios ir bemaitinančios moterys yra kaip deivės. Bet tai nereiškia, kad jos būtinai yra ramios ir harmoningos, – nusijuokia daugiavaikė mama. – Iš tikrųjų viduje, bent jau manyje, yra įvairiausių jausmų ir potyrių audros. Aš joms nesipriešinu. Leidžiu sau būti visokia, išgyventi visokias emocijas – tiek džiaugsmo, tiek ramybės, tiek harmonijos, tiek kokio nors piktumo ar panašiai. Nesu aš tokia, kad visą laiką būčiau rami ir harmoninga, tuo labiau, kai yra daug vaikų namuose. Bet šiaip pats nėštumo laikotarpis man yra stebuklingas, aš jaučiuosi kūrėja.“

Pirmąjį vaiką pagimdė būdama 23 metų

Pirmąjį kartą, pamena Alina, pastojo būdama 23 metų. Tuo metu dar studijavo universitete, o baiginėjant mokslus, juokiasi ji, į paskaitas keliaudavo jau su kūdikiu ant rankų. Paklausta, ar kaskart nėštumas jai atneša vis naujus potyrius, moteris linkteli galva.

„Kai aš laukiausi pirmą kartą, man buvo tik 23 metai, dabar yra jau beveik 35 m. Tai yra visiškai kitoks požiūris į nėštumą ir jo išgyvenimas, išbuvimas. Tada viskas buvo labai nauja, viskas labai gąsdino arba stebino, ta prasme tie visi pirmi pojūčiai. Kiti nėštumai, iš vienos pusės, yra ramesni tuo, kad tu jau žinai, kaip turi būti, kaip neturi būti. Iš kitos pusės, yra jau net ir nekantriau, nes supranti, kas po to nėštumo bus, koks bus tas džiaugsmas susilaukus vaiko“, – mintimis dalinasi pašnekovė.

O dabar, sako moteris, savijauta dar kitokia, nes pirmą kartą laukiasi mergaitės. „Pirma, tai emociškai, nes aš vis dar netikiu, kad gali būti mergaitė. Tiesiog įpratau, kad jeigu laukiuosi, jeigu pagimdau, tai berniukai ir berniukai“, – juokiasi Alina. Be to, šypsosi ji, pasakymai, kad laukiantis berniuko ir mergaitės organizmas siunčia skirtingus signalus, ne visiškai laužti iš piršto.

Alina Sinicė
Alina Sinicė
© DELFI / Andrius Ufartas

„Nėštumas yra šiek tiek kitoks – pilvas kitoks, visokie organizmo pojūčiai, įgeidžiai kitokie, kažko kitaip norisi valgyti, kažką kitaip norisi veikti arba neveikti“, – sako ji.

Daugiavaikė mama pasakoja, kad pirmą kartą pastojo dar iki vestuvių su vyru. Nėštumas buvo neplanuotas, o iki sužinant apie užsimezgusią gyvybę, pamena ji, planas buvo visai kitoks – susituokti ir bent kelis metus pabūti su vyru dviese, pakeliauti.

„Vis dėlto mes studijavome labai toli vienas nuo kito – vyras mokslus baigė Amerikoje, aš Lietuvoje, tai ketverius metus mes draugavome per Atlantą. Tikrai norėjosi po tų vestuvių pabūti kartu ir pakeliauti, bet kai aš sužinojau, kad laukiuosi dar netgi nebaigusi studijų (aš pradėjau lauktis pavasarį, o vasarą jau abudu apgynėme savo diplomus), neatsimenu tokio jausmo kaip nusivylimas – va, nepavyko mūsų planas dvejus metus pagyventi tik sau. Nė sekundę. Aš labai džiaugiausi, buvau labai laiminga, nes aš jau kurį laiką, gal nuo kokių 21-erių metų varvindavau seilę žiūrėdama į nėščias moteris ar su tais ką tik išsiritusiais lėliukais.

Paskesnių vaikų tiesiog norėjosi – dar vieno ir dar vieno, ir dabar tiesiog mes galvojame, kad spėsime pabūti dviese. Ateis tas laikas, kai vaikai išeis iš namų arba jie paaugs ir bus kažkokio amžiaus, kad mes galėsime juos ar vienus palikti, ar kur nors pas senelius palikti ir sau dviese pakeliauti“, – planuoja moteris.

Antrasis nėštumas baigėsi netektimi

Tiesa, Alina neslepia, kad ne visų vaikų atėjimas į pasaulį buvo sklandus. Antrąjį kartą moteris laukėsi dvynukų, tačiau, kaip pati sako, jų neteko.

„Praėjo kažkiek laiko po tos netekties ir mums jau leido gydytojai vėl bandyti, nes mes labai norėjome susilaukti antro vaiko. Mums niekaip nesigavo jo susilaukti ir aš nežinau, kas dėl to buvo kaltas. Galbūt ir tas stresas po netekties, ir tas nerimas, ir ta įtampa, nes kai netenki ir vėl bandai susilaukti, tikriausiai, atsiranda vidinė baimė, kad tu vėl gali netekti. Buvo tokie jausmai, kurie, tikriausiai, mums ir neleido pradėti lauktis“, – išgyventas emocijas pamena pašnekovė.

Alina Sinicė
Alina Sinicė
© DELFI / Andrius Ufartas

Būtent tada, sako ji, atėjo mintis, kad vaikai į šeimą gali atkeliauti ir kitu, nebūtinai biologiniu keliu.

„Kilo tokia mintis, nežinau, iš kur ji atsirado, bet tiesiog, jeigu mums daugiau nesigaus susilaukti biologiniu keliu vaikų, tai yra kitas kelias – vaikas gali ateiti į šeimą kitokiu būdu. Tuo labiau, kad mes Lietuvoje turime tą problemą, kad daug vaikų yra netekę šeimų, ir tokiu būdu mes galėtume ir savo šeimą pagausinti, ir išspręsti kito vaiko tą netekties bėdą. Matyt, šita mintis mus labai nuramino ir atradę kitokį būdą susilaukti vaikų mes atsipalaidavome, ir susilaukėme ir antro sūnaus, ir trečio sūnaus, ir ta mintis buvo kaip ir pastumta į šoną, padėta, bet galiausiai neužmiršta.“

Dabar šeimoje jau beveik ketverius metus auga ir Vaido bei Alinos dukra, kurią šeima įsivaikino. Tiesa, apsispręsti dėl įvaikinimo, teigia pašnekovė, jai buvo kur kas lengviau nei vyrui, būtent ji esą šią mintį ir sugrąžino į namus.

„Kai jau turint tris sūnus atėjo noras turėti dar vaikų, aš susigrąžinau tą mintį. Gal dėl to, kad mes iš tikrųjų ir dukros norėjome, ir tuo metu visuomenėje vėl buvo iškeltas klausimas, kad pas mus Lietuvoje yra tikrai labai daug vaikų, kurie neturi šeimų, gyvena vaikų namuose ar pas globėjus. Aš tada vyrui vėl užsiminiau, o kodėl tokiu būdu pas mus į šeimą dabar ir neatėjus tam vaikui, juo labiau, kad mes jau ir taip buvome nusprendę, kad tas kelias, tas būdas yra labai nuostabus“, – pamena daugiavaikė mama.

Dukrai gyvenimą padeda statyti ant klibančių pamatų

Sprendimas įsivaikinti, pasakoja moteris, tebuvo vienas žingsnis. Po to, sako ji, dar reikėjo įsivertinti ir savo sugebėjimus, įgūdžius bei pasiruošimą.

„Nes ne tai, kad tuos įtėvius kažkas turi įvertinti iš šono, bet tu ir pats turi įsivertinti, ar tu tikrai tam esi pasiruošęs, ar turi įgūdžių, supratimo, kad vaiką pagimdyti ir užauginti šeimoje, iš karto sveikoje aplinkoje yra viena, o priimti vaiką į šeimą, kuris patyrė ne vieną ir ne dvi traumas, yra visai kas kita. Tam reikia ir pasiruošti, ir nusiteikti, ir tiesiog su tuo paskui reikės gyventi visą gyvenimą“, – sau keltus klausimus prisimena moteris.

Dukra į Sinicių šeimą atkeliavo būdama trejų. Paklausta, kaip sekėsi su ja užmegzti ryšius, Alina atvirauja, kad procesas tęsiasi iki šiol. Ir, matyt, sako ji, truks visą gyvenimą.

„Ta pradžia buvo nelengva tuo, kad gal ne tiek tą ryšį buvo sunku užmegzti, kad tas vaikas taptų savu ir tapo savu, bet ten buvo labai daug ir iki šiol atsiranda kliūčių. Atrodo, bandai tą ryšį megzti, aš vaizdingai mėgstu sakyti, kad lyg kokius siūlus tempi tempi ir kokia nors iš praeities patirta jos trauma keletą tų siūlų vis nukerpa. Tada vėl tiesi tiesi tas gijas. Tas kažkada patirtas nesaugumo, atstūmimo, netekties jausmas labai veikia iki šiol tų tvarių santykių, ryšių kūrimą, kurie labai paprastai, net neįdedant labai daug pastangų susikuria su biologiniu vaiku“, – pasakoja Alina.

Alina Sinicė
Alina Sinicė
© DELFI / Andrius Ufartas

Moteris jau ir dabar teigia suprantanti, kai ateis tas laikotarpis, kai namuose zujanti maža besišypsanti mergytė taps paaugle ir norės iš naujo tyrinėti savo tėvus, savo gimtį, suprasti, iš kur atsirado ir kodėl tapo tokia, kokia yra.

„Įvairių sričių specialistai labai akcentuoja pirmuosius ar net pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus, kokie jie yra svarbūs patiesiant tuos gyvenimo pamatus. Jos pamatai yra tokie, kokie jie yra, ir va kaip dabar tą namą pastatyti ant tokių pamatų? Juos reikia vis tvarkyti, taisyti, kad iš tikrųjų ant tų pamatų, ant viršaus susikūręs gyvenimas būtų tvarus. Aš įsivaizduoju, kad nereikia tos praeities iš vaiko trinti ar kažkaip bandyti neigti, kad jos nebuvo, ir kažkaip užslėpti. Kaip tik tai reikia iškelti, priimti, pripažinti ir tam vaikui parodyti, kad jis su ja po truputį išgytų, išgyventų ir toliau su tuo gyventų vidinėje ramybėje – taip, aš taip patyriau, su manim taip atsitiko, bet aš iš to išėjau ir išlipau, ir susikūriau tokį save ir savo gyvenimą, kad man būtų gera šiam pasaulyje“, – savo kaip mamos tikslą įvardija pašnekovė.

Nieko neatsisakė ir nieko neaukoja

Tiesa, Alina sako neskirianti viso savo laiko tik vaikams ar namams. Ji yra įkūrusi du privačius darželius, o ateities planuose – ir privati pradinė mokykla. Alinos vyras – pilotas. Kalbėdami apie pareigas šeimoje, pašnekovė ne kartą pokalbio metu pabrėžė, kad pora viską daro kartu, dalinasi ir vaikų priežiūra, auklėjimu, ir buities darbais, o stereotipas, kad vyras yra šeimos maitintojas, o moteris vaikų augintoja esą ne jiems.

„Pirmiausiai, jeigu žiūrime, kad karjera yra atskiras dalykas, šeima atskiras dalykas ir dar koks laisvalaikis atskiras dalykas, tada ir gaunasi, kad mes turime kažką aukoti, atsisakyti ar bandyti derinti. Aš nieko neatsisakau, nieko neaukoju ir net nežinau, ar labai derinu. Aš tiesiog viską turiu. Aš viską turiu kaip vientisą. Mano darbas, mano šeima ir mano laisvalaikis yra taip susipynę tarpusavyje, kad aš net nesugebėčiau atskirti, jeigu reikėtų aprašyti.

Aš tą supratau gana anksti, kai tik pradėjau kurti šeimą ir mums gimė sūnus. Man net nebuvo tokio klausimo, kad aš dabar kažką turiu rinktis“, – sako moteris.

Alina Sinicė
Alina Sinicė
© DELFI / Andrius Ufartas

O kai vyras išskrenda ne dienai ir ne dviems, nesunku atlaikyti visus keturis namų kampus? – klausiu pašnekovės.

„Taip, tai yra šioks toks iššūkis, kaip aš susidėliosiu dieną, ir ta diena galbūt bus ilgesnė, nei kai esame dviese namuose. Man didžiausias iššūkis būna tada, kai aš savo vaikams turiu atstoti du. Ne tiek, kad suspėti jais pasirūpinti ir dar su visais pasikalbėti, bet atstoti iš tokių dviejų energijos šaltinių kaip mama ir kaip tėtis. Vis tiek tėtis vaikams įneša vienokią energiją, ir patenkina jų vienokius poreikius, o mamos kitokios.

Aišku, jis jais ir rūpinasi – prausia, pasakas seka ir valgyt daro – bet aš kalbu, kad jis tai daro savu būdu. O aš tai darau savaip kaip mama, kaip moteris ir kaip Alina, – juokiasi pašnekovė. – Kai jo nebūna ilgą laiką, kai jis išskridęs į komandiruotę, aš matau, kaip vaikams pritrūksta to santykio. Aš stengiuosi jiems tą kitokį santykį kaip nors duoti, bet žinau, kad man taip vis tiek nesigaus, kaip tai gaunasi jam. Tada man reikia ištverti tą vaikų ilgesį, tą kartais netinkamu, negatyviu elgesiu parodymą, kaip jiems trūksta tėčio.“

Svarbiausias narys šeimoje – vyras

Vaikų akivaizdoje, tikina Alina, jiedu stengiasi nesipykti, rodyti darną. Moteris aiškina, kad laikosi požiūrio, jog tėvai vaikams, kol šie yra maži, turi būti vedliais, autoritetais, o ne draugais. Būtent dėl to, tikina ji, svarbiausia išlaikyti gerus ir tvirtus tarpusavio santykius su vyru.

„Man svarbiausias narys šeimoje yra mano vyras. Pirmiausiai, mes dviese esame tie, kurie tą šeimą laiko ir kurie tą tarpusavio santykį turi išlaikyti. Tas tarpusavio santykis kinta – mes pirmiausiai tapome draugais, paskui mylimaisiais, sutuoktiniais, tėvais ir visa kita. Tuo santykis kito, bet mes visą laiką vienas į kitą žiūrėdami einame kartu. Nėra taip, kad gimsta vaikai ir mes tada pasineriame tik į tėvystę, išeiname į darbus ir pasineriame tik į darbus, mes viską darome kartu ir dirbame su tais santykiais dviese, kartu. Visa kita, ką mes turime – tai yra vaikai, namai, šunys ar dar kažkokios veiklos, darbai – tai yra laikina.

Vaikai irgi yra laikina, jie užaugs, išeis. Darbai yra laikini – mes vienus darbus pabaigsime, kitus pradėsime. Taip pat yra su namais, daiktais, su viskuo gyvenime, bet man svarbiausia, kad mes dviese būtume kaip pamatas, kuris yra nuolatinis, nekintantis. Tas požiūris laiko mus ir tą šeimą tvirtą ir tvarią, kad, kaip bebūtų, mes stengiamės vienas į kitą įsikibę laikytis ir kartu eiti į priekį“, – paprašyta pasidalinti savo šeimos sėkmės receptu, sako Alina.

Penkis vaikus auginanti ir šešto besilaukianti moteris: aš nieko neatsisakiau ir nieko neaukoju
© DELFI / Andrius Ufartas

Paklausta, kaip vertina viešojoje erdvėje prieš kelis mėnesius kilusias aršias diskusijas, ar vaikai yra tėvų nuosavybė, moteris nė nedvejodama sako, kad į šitą klausimą gali atsakyti iš karto.

„Vaikai nėra mūsų nuosavybė, jie tiesiog ateina per mus ir jie patys sau yra nuosavybė. Tiesiog, kaip ir sakiau, jie nėra per mus atėję mūsų draugai, jie iš tikrųjų už mus yra mažesni, o mes esame už juos didesni ir daugiau patyrę, ir mes jiems turime būti vedliais, tais autoritetais, kurie jiems padeda užaugti.

Mano kaip mamos tikslas yra būtent juos užauginti tais žmonėmis, kurie turi tvirtą stuburą ir saulę po širdimi. Tvirtas stuburas reiškia, kad jie tiesiog turi būti tvirti, pasitikintys savimi, gerbiantys kitus ir aplinką, ir drąsūs, ir galėtų daryti gyvenime, kas jiems patinka, ko jie nori. O saulė po širdimi tai tiesiog ta meilė, kad jie spinduliuotų tiek meile sau, tiek meile artimam ir meile aplinkai. Kad jie būtų kūrybiški, kad jie kurtų, nebūtų destruktyvūs. Noriu užauginti juos žmonėmis. Kai jie kartais netinkamai elgiasi, sakau – tai kaip čia taip, taigi žmogumi augi, ne žvėrimi, – juokiasi. – Aš tiesiog noriu, kad jie užaugtų žmonėmis, kad nesužvėrėtų“, – mintimis dalijasi daugiavaikė mama.

Klausia – kada pabaiga

Pasiteiravus, ar pati įsivaizdavo, kad jos namuose augs penkios atžalos, moteris sako, kad pradėjusi draugauti su savo vyru vis pajuokaudavo, jog augins krepšinio ar futbolo komandą. Kadangi pora trečio sūnaus susilaukė, kai Alinai buvo 28 m., moteris pripažįsta jautusi aplinkinių nustebimą.

„Mes galbūt buvome ne tai, kad aukos tokio požiūrio, kad čia kažkas su mumis negerai, bet galbūt buvo tokia nuostaba – kodėl. Ta prasme, kodėl taip greitai, taip anksti, tokie jauni ir kodėl jums reikia tiek vaikų.

Dabar aš pastebiu, kad daugėja tų šeimų, kurios turi tris vaikus. Ir jau trys vaikai Lietuvoje tampa daugiau mažiau standartas, o ne vienas arba du. Ir tai labai džiugu. Dabar, kai pas mus jau kelerius metus yra penki vaikai ir bus šeštas, tai apskritai jokios negatyvios nuomonės ar požiūrio nesusilaukiu, tik nuostabą arba dar kartais klausimų – tai kada pabaiga, kiek jų dar bus“, – juokiasi Alina.

Penkis vaikus auginanti ir šešto besilaukianti moteris: aš nieko neatsisakiau ir nieko neaukoju
© DELFI / Andrius Ufartas

Jų šeima, sako pašnekovė, niekada nesitikėjo didelės pagalbos ar paramos iš valstybės. Visada esą žinojo, kad patys turės pasirūpinti savimi ir savo vaikais, todėl kalbėti apie valstybės požiūrį į daugiavaikes šeimas moteriai, tikina ji, šiandien sunku. Vaiko pinigai ir kitos socialinės garantijos jai esą atrodo tarsi dovana, nes šeima pati aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje ir gerbūvį stengiasi kurti, kaip sako pašnekovė, ne tik sau, bet ir kitiems.

„Kai duodi netgi nesitikėdamas, kad kažkas grįš, bet kai galiausiai gauni tą grąžą per visokius įstatyminius dalykus kaip vaiko pinigai arba kaip kažkokios socialinės garantijos, ar iš verslo pusės kokios nuolaidos, tai gauni tai kaip kokią dovaną, kaip kokią staigmeną, o ne tai, ko tu vis tikiesi, vis lauki, vis reikalauji ar panašiai“, – teigia penkių vaikų mama.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(208 žmonės įvertino)
4.6058

Top naujienos

Kodėl Šimonytei nepadėjo nei feisbukas, nei garsenybės: ekspertai vardina tokio rezultato priežastis (383)

Ingrida Šimonytė savo prezidentinėje kampanijoje pasirinko autentiškumą prieš populiarumą,...

EP rinkimų rezultatai: kas važiuoja atstovauti Lietuvai, o kas lieka be darbo papildyta 06:30 (421)

Iš karto po vidurnakčio VRK paskelbė pirmuosius Europos Parlamento rinkimų rezultatus. O netrukus...

Nausėda laimi rinkimus dideliu atotrūkiu: noriu padėkoti visiems konkurentams papildyta 06:14  (2758)

Sekmadienį, gegužės 26 d., Lietuvos prezidento rinkimus dideliu atotrūkiu laimi Gitanas Nausėda.

Europoje baigėsi EP rinkimai: pergales švenčia ir euroskeptikai, Le Pen laimėjo prieš Macrono judėjimą atnaujinta 08:14 (55)

Praėjus sekmadienį vykusiems EP rinkimams, rezultatai rodo, kad daugumoje valstybių į Europos...

Rimvydas Valatka. Nausėda – pirmasis prezidentas be politinio užnugario (167)

Nausėda pasiėmė tai, kas buvo padėta. Lietuva turi pirmą prezidentą – politikos...

Bloomberg vedamasis: kokia Europai nauda iš migracijos? (22)

Pradėsime nuo geros naujienos: praėjusiais metais maždaug 150 000 migrantų bandė neteisėtai...

Paradoksas: baudžiame vaikus už tai, kad jie – žmonės (2)

Vaikai turi išmokti gerai elgtis, o suaugusieji turi tapti jiems pavyzdžiu. Būtent mes,...

Gabrielius Landsbergis: kviesiu Šimonytę vesti TS-LKD sąrašą 2020 Seimo rinkimuose (186)

Savo „Facebook“ paskyroje Gabrielius Landsbergis parašė, kad pasveikino telefonu Gitaną...

Jei norite būti žvalūs, sveiki bei gyvybingi, šių maisto medžiagų turite suvalgyti dvigubai daugiau nei iki šiol (1)

Kas yra s kaidulinės medžiagos ? Ar vartojame jų pakankamai? Kaip jomis praturtinti savo racioną?...