Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Petras Baniulis apie šiandien švenčiamą penkiasdešimtąjį gimtadienį kalba nenoriai. Jam maloniau pasakoti, kaip ir kodėl tapo kunigu, kaip sekasi dirbti ir kaip sutaria su parapijiečiais. „Kas tie 50 metų? Pajunti, kad gyvenimo saulė jau vakarop. Tai kiek gi čia to džiaugsmo?“, – skėstelėjęs rankas ramiai kalbėjo klebonas.
Žmogus meldžiasi
© UPPA/Scanpix
Neatpažino kunigo

Panevėžio vyskupijos Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, dar kitaip panevėžiečių vadinamos Raudonosios, klebonas Petras Baniulis nesigina, kodėl jam ne kartą ir ne vienoje parapijoje, kur teko tarnauti, parapijiečiai yra sakę, kad jis nepanašus į kunigą.

„O kas čia blogo, jei taip sako. Prisimenu, berods, Truskavoje, apsivilkęs vatinuku, kroviau kieme malkas. Ateina žmogelis ir sako: man kunigo reikia. Aš jam – klausau. O jis kartoja: kunigo reikia. Pakviesti reikalauja. Nusivalęs rankas į vatinuko šonus, paaiškinau, kad esu tas ieškomas kunigas. Žmogelis raustelėjo. Atsiprašinėti pradėjo, kad nepatikėjo manimi. Gyvenimo visko pasitaiko. Nesu pasipūtęs ir neįsižeidžiau neatpažintas“, – šypsodamasis prisimena klebonas.

Apima liūdesys

„Geriau apie 50–ąjį gimtadienį nekalbėkime, – prisipažino dvasininkas. – Smagu apie gimtadienius šnekėti, kai tau 20 ar 30 metų. O dabar penkiasdešimt. Tik liūdesys apima, nes gyvenimas jau pasuka vakarop. Be to, smagiau švęsti vardadienius, nes Lietuvoje būtent tokios tradicijos. Kadangi mano vardas Petras, įsivaizduokite, kaip smagu, kad esu Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas. Bažnyčia švenčia vardadienį, ir aš tuo pat metu.“

Neprivertė tapti komjaunuoliu

Penkiasdešimtmetis kunigas nuoširdžiai prisimena pragyventus metus ir įvykius. „Gimiau ir užaugau Krinčine, Pasvalio rajone. Šeima buvo gausi. Tėvai augino 9 vaikus. Gyvi dabar aštuoni. Mokslus pradėjau krimsti Krinčine, bet vidurinę mokyklą baigiau Panevėžyje. Taip jau atsitiko. Po mokslų – tarnyba armijoje. Ją atlikau Sankt Peterburge“, – pasakoja P.Baniulis.

Kalbėdamas apie tarnybą sovietinėje armijoje, klebonas staiga linksmai nusikvatojęs sako: „Nepatikėsite, nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis. Pavyko išvengti, nors spaudimas buvo didelis. Net ir armijoje bandė mane įveikti, kad tapčiau komjaunuoliu. Nepavyko. Be to, ir tuometinis saugumas domėjosi manimi. Gal todėl, kad devyneriais metais vyresnis brolis Algis buvo kunigas. O gal todėl, jog vieną kartą paklaustas, kokią duoną valgome, pasakiau, kad kanadietišką. Taip atsakydamas nė kiek nesumelavau. Sovietmečiu vienu metu tikrai valdžia pirko grūdus iš Kanados. Tai ir pasakiau tiesą. Ir užkliuvau saugumiečiams.“

Žinojo, ką studijuos

Pasak klebono, į kunigų seminariją stoti buvo nusprendęs dar prieš tarnybą armijoje. „Atitarnavau dvejus metus ir iškart grįžęs pabandžiau stoti. Po stojamųjų paaiškėjo, kad neįstojau, nes priimdavo labai mažai jaunuolių. Niekam nesakiau, kad taip atsitiko. Jau buvau įsidarbinęs Panevėžyje ir labai apsidžiaugiau, kai spalio mėnesį gavau kvietimą atvykti į Kauną. Atsirado vieta kunigų seminarijoje, ir pakvietė. Todėl mokslus seminarijoje pradėjau dviem mėnesiais vėliau nei kiti seminaristai“, – prisiminė mokslų pradžią kunigas.

Kitaip būti negalėjo

Išgirdęs klausimą, kodėl pasirinko nelengvą kunigo kelią ir kokią kitą profesiją galėjęs pasirinkti, jeigu nepavykę būtų įstoti į kunigų seminariją, Raudonosios bažnyčios dvasios tėvas aiškino: „Kitaip ir negalėjo būti. Taip buvau augintas tėvų. Pamenu, vaikystėje į Krinčino bažnyčią kartu su tėvais traukdavome broliai ir seserys net nesvarstydami. Tėvai nevertė to daryti, į dvasios namus eidavau sąmoningai. Tokios gilios tradicijos šeimoje, kad jokių abejonių nebuvo: eiti ar ne. Meilė bažnyčiai susiformavo vaikystėje. Ta meilė ir išliko visam gyvenimui. Savaime suprantama, stoti į kunigų seminariją pastūmėjo ir tai, kad brolis Algis buvo kunigas. Apie kitą profesiją tikrai negalvojau. Būčiau stojęs tol, kol įstočiau. Jeigu nebūčiau kunigu, vis tiek būčiau kunigas. Taip jau buvo matyti surėdyta iš aukščiau.“

Nesigaili

„Tikrai nesigailiu, kas esu kunigas, – pamąstęs kalbėjo toliau. – Ko besigailėti? Jau 50 metų. Nėra ko gailėtis. Džiaugiuosi, kad esu kunigas. Nesvarstau taip: kas būtų buvę, jeigu būtų. Be to, nėra kada gailėtis, galvoti, kas ir kaip. Kai jaunas buvau, į viską reaguodavau emocionaliau, kaip ir visi jauni žmonės. Dabar esu ramus ir į aplinką žvelgiu kitomis, gyvenimo patirties turinčio žmogaus akimis. Dirbu savo darbą. Į priekį einu mažesniais žingsniais, apgalvodamas kiekvieną ėjimą. Vadovaujuosi išmintimi. Nors kartais pratrūkstu, kai susiduriu su melagystėmis, sakoma netiesa. Esu toks pat žmogus. Galiu ir pabarti, jeigu neklauso. Juolab kad esu ne tik kunigas, bet ir administratorius, kuriam rūpi ir statybos, ir kiti ūkio darbai.“

Išgirsta ir grasinimų

Į klausimą, ar kunigas šiais laikais – autoritetas, klebonas ramiai aiškino: „Visko būna, nes į bažnyčią ateinama ne tik melstis. Ateina tokių, kurie įsitikinę, kad jų prašymai turi būti vykdomi besąlygiškai. Išgirdę atsakymą, kad nebus taip, kaip jie nori, ir mes sulaukiame ne visai malonių žodžių. Net ir pagrasina, kad apskųs aukštesniems asmenims. Tokiems kunigai – ne autoritetas. Nestebina tokie dalykai. Stengiuosi išlikti ramus ir į tokius grasinimus neatsakau tuo pačiu“.

Ypatingų dovanų nelaukia

Pasiteiravus, kokių dovanų tikisi sulaukti iš artimų žmonių, parapijiečių, o gal norėtų ypatingų dovanų, kad galėtų papildyti savo kolekcijas, Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas nepasidavė provokacijai: „Jau sakiau, kad gimtadienis – ne šventė. Maži vaikai laukia dovanų. Tai jiems ir priklauso daryti. Suprantu, kad būsiu pasveikintas. Neužmirš artimi giminės. Žinau, kad ir parapijiečiai prisimins. Ypatingų dovanų nelaukiu. Paprastas žodis – pati geriausia dovana.

Anksčiau kolekcionavau knygas, smagu būdavo gauti jų dovanų. Dabar pasilikau tik tas knygas, kurios man brangios ir reikalingos darbui. Kitas padovanojau parapijos namų bibliotekai. Be to, rimtoms kolekcijoms reikia laiko, o aš jo neturiu. Esu kunigas. Bet kada galiu būti vyskupo parėdimu iškeltas į kitą parapiją. Kuo mažiau turi daiktų, tuo patogiau keliauti iš vienos vietos į kitą. Svarbu nepriprasti prie daiktų ir jais neapsikrauti.“

Šeima – visa parapija

Pokalbio pabaigoje kunigas vis dažniau žvilgčiojo į laikrodį ir, nudžiugęs dėl klausimo, kas džiugina ir liūdina, tarė: „Sudėtingas klausimas. Džiaugiuosi, kai į bažnyčią susirenka daug žmonių, ir liūdžiu, kai matau ją tuščią. Be to, džiaugsmus visada lydi liūdesys. Keistas laikmetis dabar. Žmonės į bažnyčią ateina dažniausiai prispausti bėdų. Tada prisimena Dievą, prašo jo malonių. Priekaištauja Jam, kad ištiko bėdos. Su Dievu reikia būti ir džiaugsme, ir liūdesy.“

Tačiau knieti dar paklausti, ar neliūdi, jog neturi šeimos, ar nepasigenda moters artumo. Klausimas nesutrikdo klebono ir pasigirsta atsakymas: „Žinojau, kad taip bus. Pats rinkausi tokį kelią. Mano parapija – mano šeima. Turiu suprasti ir didelius, ir mažus, ir senus. Privalau juos guosti, raminti, mokėti atleisti. Priimti visus tokius, kokie jie yra. Negaliu sakyti, kad neturiu šeimos...“

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

JAV Europoje žarstysis pinigais: kam atiteks šimtai milijonų dolerių? (99)

Baltijos šalims iš kitų metų biudžeto jau skyrusios 100 milijonų dolerių, JAV skirs antra tiek...

Tūkstančiams grės nemalonumai, jeigu pamirš susimokėti per sausį (135)

Turbūt vienas iš nemaloniausių dalykų yra susirgti ir tik apsilankius pas gydytoją sužinoti, kad...

Atviras Jakilaičio interviu: mane gali pulti visi, man net ūpas pakilęs (13)

Kai kuriems žmonėms per visą gyvenimą nenutinka tiek, kiek Edmundui Jakilaičiui nutiko per...

Dėl dvylikamečio susikibo JAV ir Sovietų Sąjunga: berniukas atsisakė grįžti namo  „tėvas tik prieš mirtį pripažino, kad padarė klaidą“ (279)

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje apie Vladimirą Polovčaką skelbė beveik visos...

Rimvydas Valatka. Pinigingas kryžiuotis iš Naisių (135)

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą mūsų žemelę, miškus ir upelius. Prieš...

Vieni bankrutuoja, kiti bėga svetur (136)

Nors praėjusiais metais ne viename regione daugėjo darbuotojų, Darbo birža pranešė apie...

Net geriausieji prisipažįsta: mokytojų trūksta taip, kad tenka susimąstyti apie išlikimą (92)

„Ieškodami mokytojų, verčiamės sunkiai. Privalome išlaikyti savo licėjaus lygį, todėl...

Buvusi Jasaičio žmona Vaida prabilo apie jo santykius su Oksana: neįleidžia į namus, keičia spynas (742)

Vaidos Klizaitės-Jasaitienės ir Simo Jasaičio santykiai truko septynerius metus, tačiau, anot jos,...

Interjero dizaino pasaka Amsterdame: viešnagė čia prilygsta nuotykiui stebuklų šalyje (2)

Yra vietų, kur menas tampa gyvenimu, o gyvenimas – menu. Viena iš tokių stebuklingų vietų –...

„Lietuvos ryto“ jaunimas triumfavo Eurolygos jaunimo atrankos turnyre jaunieji žalgiriečiai – treti (22)

Vilniaus „Lietuvos rytas“ turi daug žadančią pamainą. Sostinės ekipos talentai laimėjo Kaune...