Lietuvoje reikia keisti politinę santvarką. Tokia būtų išvada, jei pasiremtume vyraujančiu gyventojų požiūriu į mūsų demokratiją. Lietuviai politiškai yra panašūs į ukrainiečius ir rusus: kitaip nei Vakarų europiečiams ar net kaimynams lenkams, jiems daug svarbesnė ekonominė gerovė nei demokratinė valdymo sistema.
Vagystė
© Corbis/Scanpix

Šiemet gyventojų nepasitenkinimas tuo, kaip šalyje veikia demokratija, pasiekė neregėtas aukštumas – gegužės pabaigoje nepatenkintų demokratijos veikimu buvo 72 proc.

Tai rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu vykdomos apklausos, kurias atlieka kompanija „Baltijos tyrimai“. Tiesa, lietuvių nepasitenkinimas demokratijos veikimu ir prieš ekonomikos krizę būdavo gana didelis – svyruodavo apie 50 proc.

Dešra svarbiau už laisvę

Keistas reiškinys: dvidešimt metų gyvename politinėje santvarkoje, kuria esame nepatenkinti. Akademiškai galima ištirti ir paaiškinti, kodėl lietuviai nesidžiaugia demokratija. Politologai pabrėžia, kad dauguma lietuvių labai savitai supranta, kas yra demokratija. Demokratija daugumai lietuvių yra gera tuomet, kai valdžia rūpinasi žmonėmis, auga ekonomika ir socialinė gerovė. Tokie demokratijos elementai kaip daugiapartiniai rinkimai, žodžio ir spaudos laisvė ar valdžios kontrolė rūpi gerokai mažiau.

2009 m. tarptautinė visuomenės nuomonės tyrimų organizacija „A Pew Research Center Project“ atliko JAV ir 13 Europos šalių gyventojų apklausą, o rezultatus palygino su 1991 m. tyrimu. 1991 m. net 75 proc. lietuvių pritarė perėjimui prie daugiapartinės demokratijos – tuomet tai atrodė vienas esminių pokyčių atsikratant autoritarizmo. Bet 2009 m. jau tik 55 proc. pritarė daugiapartinei sistemai.

Panašūs pokyčiai įvyko ir Bulgarijoje: pritariančių daugiapartinei demokratijai sumažėjo nuo 76 proc. 1991 m. iki 52 procentų 2009 m. Tačiau kaimyninėje Lenkijoje tikinčių daugiapartine demokratija dalis net išaugo: 1991 m. 66 proc. rėmė perėjimą prie daugiapartinės sistemos, o 2009 m. – jau 70 proc. Mažiau nei pusė apklaustų lietuvių manė, kad yra svarbios tokios demokratinės vertybės kaip laisva žiniasklaida (taip teigė 49 proc.) ar žodžio laisvė (43 proc.).

Svarbiausius vertybinius prioritetus gerai atspindi pasirinkimas tarp „stiprios ekonomikos padėties“ ir „geros demokratinio valdymo sistemos“. Lietuviai, kaip ir rusai ar ukrainiečiai, akivaizdžiai mieliau rinktųsi ekonominę gerovę (78 proc.) nei demokratinę santvarką (17 proc.).

Toks įdomus ekonominio determinizmo vyravimas lietuvių sąmonėje mus daro artimesnius ne vakariečiams, o kaimynams slavams, kurie, nusivylę demokratais, mielai taikstosi su autoritariniais lyderiais. Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ar Vokietijoje aiškus prioritetas teikiamas gerai demokratinei valdymo sistemai, o ne ekonominei gerovei. Net Lenkijoje, Čekijoje ar Slovakijoje gerokai mažiau žmonių nei Lietuvoje rinkosi tvirtą ekonominę padėtį kaip dalyką, svarbesnį už demokratinę valdymo sistemą.

Šiais laikais politikams reputacija rūpi kaip niekada iki šiol. Kai prieš šimtą metų tarpusavyje rimtai kovojo partijos, atskirų politikų netinkamas elgesys buvo mažiau pastebimas. Nusmukus politinėms ideologijoms ir partijoms, žvilgsniai nukrypo į politikų asmenybes. Ši aplinkybė padidino politinių skandalų vaidmenį. Pasmerkimas tapo pagrindine demokratinio gyvenimo forma.
Prof. Alvydas Jokubaitis

Nenori parlamentarizmo

Net jei dauguma lietuvių nežino klasikinio marksizmo principų, galima būtų juokauti, kad padėtis mūsų šalyje labai palanki proletariato įpėdinių revoliucijai. Vis dėlto noras juokauti išnyktų pažvelgus į dar vieną socializmo ilgesiu dvelkiantį rezultatą. Į klausimą, ar valdžia turėtų užtikrinti, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai, ar kiekvienas žmogus turi pats rūpintis savimi, pirmąjį variantą rinkosi net 79 proc. lietuvių. Tokio pasikliovimo valdžios malone niekur daugiau Europoje nėra. Įdomu tai, kad tikėjimas savo jėgomis per bemaž du dešimtmečius sumažėjo per pusę: 1991 m. apie 40 proc. lietuvių teigė, kad žmonės individualiai turi siekti savo tikslų.

Nors ir burnodami prieš esamą tvarką ir valdžią, dauguma lietuvių pripažįsta, kad demokratija išlieka geriausia politinė sistema: taip mano 90,5 proc. apklaustųjų. Tai atskleidė 2008 m. atliktas europiečių vertybių tyrimas, vykdytas Tilburgo universiteto (Olandija) ir Leibnizo socialinių mokslų instituto (Vokietija).

Vis dėlto stipraus lyderio, kurio nevaržytų nei rinkimai, nei parlamentas, trokštų net 52 proc. apklaustų lietuvių (15,3 proc. tokią formą vertintų „labai gerai“, dar 36,7 proc. – „pakankamai gerai“). Panašiai lietuviai mano ir apie ekspertų valdžią: specialistų, o ne politikų suformuotą valdžios sistemą palaikytų 52,6 proc. apklaustųjų. Mažiausiai lietuviai norėtų karinės diktatūros – jai pritartų tik 7,3 proc. apklaustųjų.

Šie rezultatai gana smarkiai skiriasi nuo daugelio kitų ES šalių rodiklių. Pavyzdžiui, Estijoje tik 26,5 proc. pritartų „stipraus lyderio“ autoritarizmui, Lenkijoje – tik 21,1 proc., o Vokietijoje – tik 17,6 proc. Vis dėlto lietuviai nėra vieninteliai, kurie ilgisi tvirtos rankos. Latvijoje jos norėtų 62,5 proc., Bulgarijoje – 62,4 proc., o Rumunijoje – net 73,9 proc. apklaustųjų.

Valdžios turgavietė

Bene didžiausią nepasitenkinimą demokratine sistema kelia nesugebėjimas priimti reikiamų sprendimų – taip mano 62,5 proc. demokratija nepatenkintų respondentų. Ši pozicija lyg ir paaiškintų, kodėl Lietuvoje toks didelis atotrūkis tarp pasitikėjimo parlamentu ar vyriausybe ir prezidento institucija.

Daugiapartinė demokratija ir Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta mišri rinkimų sistema į valdžią leidžia patekti penkių–aštuonių aktyvesnių partijų atstovams ir geram tuzinui pavienių politikų. Toks politinių jėgų išsibarstymas po kiekvienų rinkimų užprogramuoja būtinybę ieškoti galimų partnerių, su kuriais būtų galima dalytis valdžios postus ir derinti politines programas. Koalicijų lipdymas tampa esminiu tikslu, išeikvojančiu daug energijos. Lietuvoje jau seniai įprasta, kad po rinkimų labiausiai svarstomi klausimai susiję ne su tuo, kaip bus vykdomos reformos, o su tuo, kas gaus kurį postą.

Net ir suformavus vyriausybę nuolatinis koalicijos lipdymas ir kompromisai neleidžia susitelkti ir spręsti esminių problemų. Politiniame turguje svarbesnis tampa pats procesas – stiprinti ar bent jau išlaikyti valdžią. Derybų ir kovos laukuose pamirštama ilgalaikė politinė reputacija ir propaguotos vertybės.

Todėl nestebina, kad, tarkime, Tėvynės sąjunga į koaliciją pasikviečia politinius klounus ir net suteikia „vyriausiajam klounui“ Seimo pirmininko postą. Nieko keista, kad koalicijos išlikimo vardan galima nusipirkti trijų valstiečių liaudininkų pažadą nebalsuoti už vyriausybės nuvertimą, nors tai mažai ką bendra turi su vyriausybės programa ir bendru taupymo planu. Dėl trijų balsų Seime galima suteikti išimtines privilegijas ūkininkams, nemažinti, o gal net didinti tiesiogines subsidijas žemdirbiams. Šiomis aplinkybėmis nereikėtų stebėtis, kad į valdančiąją daugumą gali pretenduoti net ir toli opozicijoje esančios frakcijos. Prisiminkime, kaip konservatoriai derėjosi su Darbo partijos atstovais, ir tik Viktorui Uspaskichui pateikus absurdiškas sąlygas buvo atsikvošėta.

Tenka pripažinti, kad tokią politinės paranojos atmosferą skatina ir dalis žiniasklaidos. Klausimas „kada žlugs koalicija?“ yra bene mėgstamiausias jos arkliukas. Seimo narių perbėgimai iš vienos frakcijos į kitą, parlamentinės daugumos „galvų“ skaičiavimas ir pastangos atskleisti galimų perversmų sąmokslus dirgina ir taip jautrius politikus. O rinkėjai, įsijungę televizorių ar pavartę spaudą, eilinį kartą įsitikina, kad politikams rūpi tik pinigai ir valdžia, bet ne paprastų žmonių gyvenimas ir tautos gerovė.

Pavogta rinkimų prasmė

Neseniai išėjusios knygos „Partinės demokratijos pabaiga?“ (sud. Ainė Ramonaitė) autoriai daro išvadą, kad Lietuvoje partinės demokratijos modelis akivaizdžiai neveikia. Vakarų Europoje atstovaujamosios daugiapartinės demokratijos logika XX a. buvo paprasta: partijos pagal ideologines vertybes formuoja tam tikrą viziją, o rinkėjai renkasi ir balsuoja už jas pagal savo nuostatas. Taip parlamentai tampa visuomenės atspindžiu, ir juo daugiau susiformuoja skirtingas ideologines nuostatas turinčių partijų, juo tiksliau visuomenei atstovaujama parlamente.

Balsavimas už partijas (pagal sąrašus), o ne už asmenybes tapo prasmingu visuomenės nuostatų ir vertybių perkėlimo į valdžios institucijas mechanizmu.

Bet Lietuvoje visuomenė kaip tik nenori balsuoti už partijas ir jų siūlomus sąrašus. Kaip teigia minėtos knygos autoriai, visuomenės apklausos liudija, kad „žmonės nevertina partijų kaip atspindinčių nuomonių įvairovę. Daugumai partinė politiko priklausomybė nėra svarbi, svarbiausios yra atstovo moralinės savybės“. Politologai aiškina, jog daugeliui rinkėjų svarbu, kad juos suprastų, atjaustų, apsaugotų, o tai yra gyvų žmonių – politikų, ne abstrakčių jėgų – partijų savybės. Todėl balsavimas už asmenybes didelei daliai rinkėjų yra patrauklesnis.

Kita vertus, studijos „Partinės demokratijos pabaiga?“ autoriai neigia plačiai paplitusią nuomonę, kad Lietuvos partijos yra neideologiškos. Tyrimais įrodoma, kad vertybinės, ideologinės pozicijos gana nuosekliai formuluojamos bent jau kelių svarbiausių partijų – Tėvynės sąjungos, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Liberalų sąjūdžio. Bėda ta, teigia autoriai, kad egzistuoja didelis atotrūkis tarp partijų ideologinių požiūrių ir už partijas balsuojančių rinkėjų nuostatų. Kitaip tariant, rinkėjai ne visada tinkamai, pagal savo nuostatas pasirenka partijas. Savo ruožtu partijos, net ir bandydamos įtikti rinkėjams, ne visada suvokia jų lūkesčius.

Toks vertybinių pozicijų prasilenkimas sukelia daug nusivylimo po rinkimų. Lietuvoje partijos vis prasčiau valdžioje atstovauja už jas balsavusiems rinkėjams, o prasčiausiai tai sekasi daryti partijai, kuri turi aiškiausią ideologinę tapatybę – Tėvynės sąjungai.

Lengvesnis kelias – bandyti įtikti visiems ir nebūti kategoriškiems užimant vieną ar kitą poziciją opiais klausimais. Todėl pastaraisiais metais susikūrusios partijos ne pabrėžia savo ideologines nuostatas, o tiesiog kuria patrauklų įvaizdį arba pasikliauja lyderių charizma. Tokia taktika leido į valdžią šoktelėti „Tautos prisikėlimo“, o anksčiau – Darbo partijai. Trumpalaikis politinis šou partijoms yra lengvesnis kelias. Anot sociologų, tereikia V. Uspakichui dažniau pašmėžuoti televizijos ekrane, ir Darbo partijos reitingas keliais punktais kilsteli.

Tokie trumpalaikės sėkmės pavyzdžiai skatina net ir vadinamąsias tradicines partijas vis labiau pataikauti vidutiniam statistiniam rinkėjui, o ne laikytis tvirtos ideologinės pozicijos. Kaip tik todėl Lietuvoje iš esmės nėra nė vienos rimtos partijos, kuri atstovautų kairiųjų pažiūrų piliečiams.

Toks pataikavimas visiems naikina atstovaujamosios demokratijos prasmę, o partijos iš esmės apgaudinėja rinkėjus. Rinkimai tampa tik varžybomis dėl valdžios. Jie baigiasi nepastebima demokratijos vagyste – vis mažiau rinkėjų jaučiasi atstovaujami, vis mažiau jų patenkinti demokratijos veikimu ir vis mažiau turi motyvų balsuoti kituose rinkimuose.

Autoritarizmo pagundos

Kai kurie lietuviai su pavydu žvelgia į Rusijos ar net Baltarusijos lyderius. Neva šie sugeba padaryti tvarką. Na ir kas, kad ten trūksta demokratinių laisvių, užtat daugiau dėmesio skiriama socialiniams žmonių poreikiams. O jei jau autoritarinis lyderis trinktels į stalą kumščiu, tai ir kokią atominę elektrinę per keletą metų pastatys, ir maisto produktų kainų niekas nedrįs didinti.

Viešosios personos, prisiminus, kad lotyniškai šis žodis reiškia „kaukę“, iš tikrųjų tapo viešomis kaukėmis – jie rūpinasi savo asmenine reputacija ir yra labai jautrūs jos pažeidimams. Tačiau dabartinis mūsų politikų susirūpinimas savo reputacija kol kas nevirto susirūpinimu tuo, kas ankstesniais laikais buvo vadinama „garbe“. Šiuo metu padaugėjo viešų išpuolių „ad hominem“ – nukreiptų prieš asmenybę, o ne prieš politinius principus. Tai teršia viešąją erdvę. Argumentas „ad hominem“ yra gėdingiausia argumento forma.
Prof. Alvydas Jokubaitis

Tačiau ar autoritarizmas gali padėti greičiau sukurti ekonominę gerovę valstybėje? Ar diktatoriai, nevaržomi kitų institucijų ir nebijantys būti neperrinkti, sparčiau vykdo struktūrines reformas?

Pasaulinė patirtis rodo, kad autoritarizmas visų pirma atskleidžia savo bjauriąją pusę. Kad išlaikytų kėdes, autoritariniai lyderiai privalo sunaikinti bet kokią grėsmę jų valdžiai. Tam būtinos didelės represinės saugumo struktūros, nuolat kurstančios baimę visuomenėje ir neleidžiančios burtis opozicijai.

Kaip tik tokie veiksmai Rusijoje per kelerius metus sunaikino opozicinę žiniasklaidą, užkirto kelią partijų plėtrai. Baltarusijoje tiesiog fiziškai buvo naikinami valdžiai nepaklusnūs žurnalistai ir politinės opozicijos lyderiai. Kariniai autoritariniai režimai masiškai įkalindavo ar žudydavo neklusniuosius. Čilės karinio diktatoriaus Augusto Pinocheto valdymo laiku (1973–1990), įvairiais vertinimais, dėl politinių priežasčių buvo nužudyta nuo 1 200 iki 3 200 žmonių, apie 80 tūkst. įkalinta, mažiausiai 30 tūkst. kankinta.

Antras ryškus šiuolaikinio autoritarizmo bruožas – ši valdymo sistema glaudžiai susijusi su kleptokratija (vagių valdžia). Autoritariniams lyderiams nėra svarbiausia tautos gerovė. Visų pirma jie siekia gerovės sau ir savo šeimos nariams. Būtent autoritarinių valstybių lyderiai neoficialiai laikomi turtingiausiais pasaulio vadovais. Remiantis pasaulio žiniasklaidos apytiksliu skaičiavimu, Vladimiro Putino turtas turėtų viršyti 40 mlrd. JAV dolerių.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka taip pat neskursta – jis ir jo šeimos nariai kontroliuoja didžiausias Baltarusijos energetikos įmones, kurios dar visai neseniai gaudavo milijardinį pelną pusvelčiui pirkdamos rusišką naftą ir dujas, o vėliau perparduodamos Vakarų Europai.

Savos valstybės apvogimas pradedant aukščiausiais valdžios postais tarsi vėžys persmelkia visą sistemą. Autoritarinėse valstybėse vagia visi, kurie tik turi kokią nors valdžią. Todėl būtent šiose valstybėse korupcija yra labiausiai įsigalėjusi. „Transparency International“ duomenimis, Rusija yra 146-oji valstybė iš 180 pagal korupcijos išplitimą, Baltarusija – 139-oji.

Tad tvirtos rankos šalininkams vertėtų susimąstyti, ar stiprus autoritarinis lyderis būtų tinkamesnė stringančios ir neefektyvios demokratijos alternatyva.

Pavogta demokratija
© A.Didžgalvio nuotr.

Politologai įsitikinę, kad bloga yra ne pati demokratinė sistema – tiesiog trūksta jos kontrolės. Todėl, anot ekspertų, demokratiją gali išgelbėti tik piliečių kontrolė kiekviename žingsnyje, išankstinis nepasitikėjimas, itin griežta atskaitomybė per rinkimus ir tarp rinkimų. Kaip teigia politologas prof. Alvydas Jokubaitis, „rinkimų demokratija tėra vienas etapas, užtikrinantis konkurenciją. Kitas etapas – išrinktų politikų kontrolė, ir kaip tik šia demokratijos dalimi Lietuvos visuomenė yra nepatenkinta“.

Anot A. Jokubaičio, visuotinis negatyvizmas politikos atžvilgiu nėra pasyvumas. Tai specifinis veikimo būdas, bet, deja, jis kol kas neduoda tinkamo rezultato. Kita vertus, egzistuoja iliuzija, kad išrinkti atstovai galėtų įsiklausyti į kiekvieną rinkėją. Taip pat neteisinga manyti, jog vienas stiprus lyderis galėtų geriau atsižvelgti į visuomenės lūkesčius. „Lietuviai turi suprasti, kad diktatūra tinka tik ypatingais atvejais ir labai trumpam laikui, kai visuomenei gresia perėjimas į visų karo prieš visus būklę. Per du dešimtmečius mes išmokome atmesti valdžią, bet kol kas mums nesiseka išmokti savivaldos“, – tvirtino A. Jokubaitis.

Tad vienintelė galimybė išgelbėti demokratiją – nuolat priminti politikams, kad jų misija yra atstovauti rinkėjams ir vertinti savo politinę reputaciją. Pati visuomenė turi ugdyti politikus kaip didelės atsakomybės reikalaujančios profesijos atstovus.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Staigmena naujausiuose kandidatų į prezidentus reitinguose: lyderių trejetuke įvyko pokyčiai (628)

Birželio 19-27 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “...

Didesnėms algoms pinigų neturi, bet verslui – milijonų vertės dovanos (75)

Patys daugelį metų už valstybės turtą nieko nemoka, o iš kitų pinigus ima. Bent jau toks...

Klaipėdoje žuvusios manekenės byloje kyla įtampa: įsikišti teko ir Generalinei prokuratūrai (4)

Klaipėdoje žuvusios manekenės Dovilės mirties tyrime šeimai atstovaujantis advokatas atkakliai...

Po pasipiktinimo bangos dėl susitikimo su Putinu – neįprastas Trumpo pareiškimas papildyta (151)

JAV vadovas Donaldas Trumpas antradienį pareiškė sutinkantis, kad Rusija siekė paveikti 2016...

Tamsioji „Tesla“ pusė: darbuotojai pasakoja apie braidžiojimą po srutas ir incidentų nuslėpimus (25)

„ Tesla Model 3 “ gamybos sunkumai pareikalavo daug nervų ir pastangų. Iki šiol ne viskas yra...

Kausto nerimas: Vilniuje tvarkomos gatvės iki kitos liūties? (14)

Praeitą penktadienį Vilnių skalavusi liūtis sulaukė didžiulio miestiečių dėmesio, ypač dėl...

Barbekiu patiekalų skonis priklauso net ir nuo naudojamų malkų (rasite ir receptą) (3)

Nors barbekiu kultūra vis labiau populiarėja, daugelis vis dar klaidingai mano, kad tai tas pats,...

Suapvalėjęs Beyonce pilvukas kursto kalbas: atlikėja laukiasi ketvirtojo vaiko?

Vienos populiariausių atlikėjų pasaulyje – Beyonce – gerbėjai plaka liežuviais, kad jų...

Europa nustebo: pernai APOEL žaidė su „Real“, šiemet neįveikė „Sūduvos“ barjero (6)

Sensacinga Marijampolės „Sūduvos“ pergalė Čempionų lygos pirmame atrankos etape prieš Kipro...

Ar Turkija verta tolesnės narystės NATO? (57)

Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas dažnai laikosi gana paviršutiniško požiūrio į...