„Užsparniai, su*a! Vade, krentame!“, – tokie buvo paskutiniai lėktuvo Tu-154 kapitono padėjėjo Aleksandro Rovenskio žodžiai, kuriuos įrašė savirašis prietaisas MARS BM. Tokių nukritusiame lėktuve, kuris gruodžio 25 dieną pražudė 92 žmones, buvo trys. Savirašio prietaisą iš Juodosios jūros dugno ištraukę tyrėjai duomenis analizuoja jau daugiau kaip savaitę.

Paprastai, kai į lėktuvai nukrenta į jūrą, nustatyti katastrofos priežastis būna ypač sunku. Mat nors savirašiai prietaisai, dar kitaip vadinami juodosiomis dėžėmis, pagaminti taip, kad atlaikytų ypač stiprius smūgius katastrofų metu, juos aptikti jūros dugne neretai būna ypač sunku. O ištraukti nepažeistus – dar sunkiau.

Vis dėlto Rusijos narai ne tik ištraukė tik kiek aplamdytą savirašį MARS BM prietaisą, bet ir atidarę apsauginę kapsulę viduje rado nepažeistą magnetofoną. Jis, kaip ir pats lėktuvas pagamintas gūdžiais Sovietų sąjungos laikais, dar praėjusio amžiaus 9-jame dešimtmetyje.

Slapta gamykla Vilniuje

Tačiau nedaugelis šiandien žino, kad tais laikais tokius juostinius bei kasetinius magnetofonus, dedamus į ryškia oranžine arba raudona spalva nudažytas kapsules, gamino tiktai Vilniuje. Čia SSRS okupacijos laikais veikė milžiniška gamykla „Vilma“.

(Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykla). Oficialiai „Vilma“ garsėjo, kaip tuomet patikimais laikytų magnetofonų „Vilma“, „Rūta“, „Tonika“, „Skif“ ir kitų gamintoja. Tačiau dauguma iš maždaug 7 tūkst. darbuotojų žinojo, jog uždarose ir sovietinio saugumo KGB kruopščiai prižiūrimose patalpose gaminamos ir karinės, „ypatingos“ paskirties prekės.

Sovietiniais laikais „Vilmoje“ dirbęs dabartinis socialdemokratų partijos politikas Algirdas Sysas pasakojo žinojęs, jog kituose skyriuose gaminami prietaisai ir lėktuvams, ir kitai karinei technikai.

„Tai buvo aukštos kokybės aparatai, maksimaliai primityvūs, bet užtikrinantys galimybę gauti informaciją. Tiesa, aš dirbau ne „specialiame“, o tiesiog realizavimo skyriuje, tad pačių magnetofonų nesurinkinėjau ir tiesiogiai susidurti su gamyba neteko. Nors, žinoma, saugumiečiais teko susidurti, juk jie buvo viršininkai“, – pasakojo A. Sysas. Pradėjęs dirbti kaip kasetinių magnetofonų derintojas jis vėliau tapo realizacijos skyriaus bei cecho vadovo pavaduotoju.

MARS BM2 savirašiai prietaisai

Jis neslėpė žinojęs, kad dirbo slaptame adrese, kuris buvo žinomas įvairiais pavadinimais, pavyzdžiui, „Pašto dėžutė 4151“ bei „Pašto dėžutė 52“.

Pirmasis Sovietų kariuomenės reikmėms skirtas vielinis magnetofonas „MN-61“ pradėtas gaminti būtent „Vilmoje“ dar 1961 m. Anot kito gamykloje dirbusio lietuvio, Romualdo Beniušio, vėliau pradėti gaminti ir magnetofonai prietaisams MARS BM, kuriuos kruopščiai tikrindavo saugumiečiai.

Įrašuose - lemtingi pilotų žodžiai

„Labai daug išbrokuodavo, nes mes darėme taip, kad būtų įvykdyti planai, o jiems reikėjo kokybės“, – pasakojo R. Beniušis. Jo teigimu, kaip ir kiti panašūs savirašiai prietaisai, MARS BM įrašinėdavo 30 minučių pokalbių pilotų kabinoje. Po to buvo įrašinėjama iš naujo.

„Nėra prasmės įrašinėti daugiau, nes jei kas atsitinka, tai nutinka greitai ir svarbiausios būna minutės ar net sekundės“, – teigė buvęs „Vilmos“ darbuotojas.

Išties, Tu-154 katastrofą tiriantys ekspertai dėmesį atkreipė į paskutines dešimt pilotų pokalbių sekundžių – iki tol kilęs lėktuvas nepatyrė jokių gedimų, o apie „ypatingą situaciją“ lėktuve tyrėjams užuominas suteikė būtent pilotų pokalbiai. Įrašuose esą negirdėti jokių pašalinių garsų, kurie galėtų reikšti bombos sprogimą arba lėktuvo užgrobimą.

MARS BM garsą užtikrina trys įtaisyti mikrofonai. Ir nors pilotų kabinos įrašuose, anot jų klausiusių ekspertų, gausu pašalinio triukšmo, jis įprastas triukšmingam Tu-154, kuris negarsėja puikia izoliacija. Bet kokiu atveju trijų MARS BM mikrofonų užtenka, mat, anot R. Beniušio, „Vilma“ gamino itin jautrią įrangą – tokios troško ir pasiklausymo aparatūrą naudojęs KGB. Tiesa, paklausūs buvo ir įprasti magnetofonai, kuriuos „Vilma“ gamina iki 1994 m.

Sovietinių laikų magnetofonų "Vilma" reklama

Ir nors oficialios „Tu-154“ tragedijos priežastys iki šiol neįvardytos, realiausia versija laikoma pilotų klaida. Remiantis pirminiais duomenimis, tinkamai nesuveikė užsparniai – juos į skirtingas puses pakreipę pilotai galėjo tiesiog supainioti svirtis, o tai padaryti sudėtingai valdomame Tu-154 nėra sudėtinga net patyrusiems pilotams – aviacijos istorijoje jau yra nesyk pasitaikę atvejų, kai viena nedidelė klaida ar jų virtinė lėmė siaubingas katastrofas.