Apskritai karas Ukrainoje baltarusiams, pirmiausia, kelia nerimą, pasakojo politologas. Jiems griūna dar vienas iš kertinių įsitikinimų apie saugumą pasaulyje.
„Suprantama, kad Ukraina yra artima valstybė, ir kad ilgą laiką gyvenus su teze, „kad tik nebūtų karo“, ar kai kurie net matydami, kas vyksta regione, visada save ramino, kad „gal Lukašenka nėra taip blogai, nes pas mus bent jau nėra karo“, tai dabar visa tai griūna. Jeigu 2020 m. vasarą griuvo tas visas stabilumo dalykas, tai dabar mušama ir kita korta, „kad tik nebūtų karo“, ir žmonės yra labai sumišę.
Kartu teroras tęsiasi. Tiesiog esame pripratę prie to, kad tarkime „Baltarusijoje suimtas žmogus“, „Baltarusijoje kankinamas žmogus“. O tai nėra normalu. Bet, aišku, tas, kas vyksta, kad krenta bombos (Ukrainoje) ant civilių gyventojų, tai visi tokie dalykai kaip žmogaus teisės ir demokratija nueina į antrą planą'', – sakė V. Jurkonis.
Pasak politologo, kai kurie žmonės Baltarusijoje yra pervargę dėl to, kad jie dvejus metus taikiu būdu siekia, kad situacija pasikeistų, kad Vakarai išgirstų, ką reikia daryti. Kartu jis pabrėžė, kad ir tarp šios šalies žmonių daug padedančių ukrainiečiams.
„Vieni jungiasi prie Ukrainos kariuomenės (buvo būriai baltarusių, kurie jau po 2014 m. buvo pradėti formuoti. Dabar tas yra daug gausiau. Tą galima pamatyti ir ukrainiečių „Telegram“ kanaluose, formuojasi papildomos nepriklausomų baltarusių pajėgos), kartu yra savanoriai, kurie padeda pasienyje.
Yra tų, kurie padeda finansiškai, yra net ir čia įsikūrę keli fondai, kurie veža ten liemenes, maistą, vaistus, automobilius siunčia, ir padeda ukrainiečiams tuo, kuo gali. Informacinėje erdvėje – kiberpartizanai, kurie stengiasi dalintis duomenimis, kaip juda kroviniai, stabdyti infrastruktūrą Baltarusijoje. Tos pagalbos yra daug“, – pasakojo V. Jurkonis.
Kartu jis iš baltarusių girdi, kad jiems vis atrodo, kad tai, ką jie daro, yra nepakankamai.
„Yra ir nuovargis, ir kaltės, ir sumišimo darinys, kai žmonėms atrodo, kad „viskas, aš važiuoju į Kijevą, ir darysiu ten. Nes kova ten, veiksmas ten“. Nebūtinai tai yra pats protingiausias dalykas bent ta prasme, kad ypač civiliai žmonės, kurie neturi patirties karo lauke, jie kartais gali būti kliuvinys. Jie gali būti papildoma našta kariaujantiems. Žmogiškai supranti tas emocijas – nuovargį, desperaciją, bet kartu reikia visiems labai susikaupti ir nebūti paralyžiuotais, ir apsieiti be isterijos“, – komentavo V. Jurkonis.
Gandas išgąsdino
Tęsdamas mintį jis priminė apie tai, kad regione buvo paskleistas gandas, kad vyks visuotinė mobilizacija tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje, „kad nieko nebeišleis“.
„Mes tą su Baltarusija matėme jau ir anksčiau (2020 m.), kad neva sienos užsidaro, ir kad nieko neišleis. Mūsų ambasada, diplomatai, taip pat kitų valstybių diplomatai tiesiog dūsta nuo prašymų dėl vizų, tarpininkauti.
Žmonės vėl bėgte bėga per sieną, ir tai labai stabdo ir sprendimų priėmimą. Galite įsivaizduoti, kaip vyksta, kai mūsų diplomatai turi spręsti ir vieną, ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą klausimą, o srautas vizų prašymų (nesibaigia – „Delfi“), ir paruoštų netvarkingai, visiškai chaotiškai, kai kurie jų yra be pagrindo, tiesiog: „aš bijau, aš noriu išvykti“, o tai nėra pakankamas pagrindas vizai gauti. Bet žmogiškai supranti, kad žmonės yra išgąsdinti“, – sakė V. Jurkonis.
Pasak pašnekovo, tada jau kyla klausimas žmogaus teisių gynėjams, nepriklausomos žiniasklaidos atstovams, kaip nuraminti žmones, „nes jie taip ne savo noru dalyvauja masinėje psichologinėje operacijoje, keliant masinę isteriją, kada apkraunamos kaimyninės valstybės, kada sukuriama dar viena netikrumo ir neramumo banga“.
„O kartu su banga gali praslysti ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių bando išvykti. Visi puikiai supranta, kad pateks po sankcijomis. Tas buvo labai aišku, kad bankai bus uždaromi. Ką aš girdžiu iš valdininkų, verslininkų, kurie yra artimi režimui aplinkos, kad ten isterijos yra labai daug, siekiant perkelti turtą į kitus bankus, sąskaitas, į kitas šalis.
Aš matyčiau ryšį tarp psichologinės operacijos, kur bandoma sukelti bangą, kad reikia masiškai evakuotis, nes toje minioje bus ir tokių žmonių, kurie nėra jokie demokratai, laisvės, žmogaus teisių gynėjai. Dėl to ir mūsų tarnybos, diplomatai, aš manau, kad patiria milžiniškas perkrovas šitame kontekste“, – komentavo V. Jurkonis.
Baltarusijos vaidmuo karo kontekste
Aliaksandras Lukašenka oficialiai vis kartoja, kad Baltarusijos pajėgos įsiveržime į Ukrainą nedalyvauja. Realiai, pasak politologo, akivaizdu tai, kad Baltarusijos teritorija yra leista pasinaudoti.
„Akivaizdu, kad užeina iš Baltarusijos teritorijos. Tai jau yra peržengta riba. Jie yra dalyvaujanti pusė. Dabar kartais net ir iš ukrainiečių atstovų girdžiu tą sakymą, kad Lukašenka neva buvo priverstas, kad jis to nenori. Bet čia vėl ta įprasta daina, toks įtikėjimas, kad neva Lukašenka priešinasi“, – komentavo V. Jurkonis.
Jis neabejoja, kad Baltarusijos valdžios struktūrose yra žmonių, kuriems šita situacija nepatinka.
„Yra nemaža dalis, kurie sako, kad Baltarusijoje yra okupacinės pajėgos, ir, kad Baltarusija jau nebėra savarankiška priimdama sprendimus. Čia priklauso nuo to, į ką žiūri. Jeigu žiūri į tai, kas yra suvereniteto pagrindas, tai yra į žmones, tai žmonės neturėjo jokios galimybės pritarti arba nepritarti, jie neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Tiesiog už juos buvo nuspręsta, tai padarė Baltarusijos režimas. Jis neabejotinai gavo iš to kažkokią naudą, visų pirma, finansinę“, – konstatavo V. Jurkonis.
Kalbant apie tai, ar pačios Baltarusijos pajėgos yra įsitraukę į karą Ukrainoje, ne viskas taip aišku.
„Buvo keli epizodai, kur lyg tai buvo baltarusiškos vėliavos ant tankų, bet tai buvo epizodai. Matome „Telegram“ kanaluose informaciją, kaip iš Baltarusijos oro uostų kyla lėktuvai, naikintuvai ir Baltarusijos pajėgos, bet nelabai aišku, ar jie kerta sieną. Nėra aiškiai užfiksuoto dalyko kaip numušto lėktuvo, suimto Baltarusijos kario.
Bet kariniai veiksmai, puolant Ukrainą, yra vykdomi. Raketos irgi yra leidžiamos“, – dėstė V. Jurkonis.
Jis aiškino, kad Baltarusijos teritorija Rusijos karinei operacijai yra labai svarbi dėl to, kad iš jos galima pakirsti kai kuriuos logistinius kelius.
„Žiūrint retrospektyviai, Kijevas matyt nesitikėjo, kad tas antras frontas atsidarys. Tai buvo tam tikras netikėtumo faktorius, su kuriuo susidorota ir vis dar dorojamasi, bet susidaro įspūdis, kad planuojant gynybą ir pasiruošimą galimai Kremliaus atakai vis dėl to tikimybė, kad Rusijos kariuomenė ateis iš Baltarusijos pusės, buvo vertinama nepakankamai rimtai“, – sakė V. Jurkonis.
Kiek sąvarankiška Baltarusija ?
Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Valdemaras Rupšys yra sakęs, kad nemato skirtumo kariuomenė Baltarusijos ar Rusijos, tai yra tos pačios jungtinės pajėgos.
Politologas V. Jurkonis teigė, kad Baltarusijos savarankiškumo praradimas nėra naujas dalykas.
„Pamenu, kad jau po 2014 m. Krymo okupacijos papiktinau kai kuriuos savo baltarusius draugus, tai yra baltarusių ekspertus, kai pasakiau, kad Baltarusija jau yra „de facto„okupuota. Aš manau, kad tuos ženklus mes galėjome matyti jau anksčiau.
Jeigu žiūri į ekonominę, energetinę priklausomybę (tą pačią Astravo atominę elektrinę), bendrą oro erdvę, nuolatines bendras pratybas ir apsikeitimą duomenimis, karinius objektus, kurie buvo Baltarusijos teritorijoje jau ne vienerius metus, tai visa tai buvo jau anksčiau“, – sakė V. Jurkonis.
Pasak eksperto, vienintelis klausimas, kuris buvo likęs iki šių metų, ką galvoja, ir kaip elgsis Baltarusijos karininkai?
„Mano pozicija buvo, kad jokio pasipriešinimo Kremliui nebus. Kiti galvojo, kad baltarusiai yra tam tikras buferis, kuris sulaikytų arba bent jau garantuotų tam tikrą Rusijos pajėgų užlaikymą.
Kaip mes matome iš pastarųjų metų, žiūrint bent jau į vadovybę, retorika yra labai ryški, kad NATO yra grėsmė. Dar iki 2020 m. rinkimų lyg buvo bandoma žaisti balansavimą, žaidžiant „Wagner“ karių istoriją, bandant kalbėti apie neva Kremliaus opozicijoje esančius kandidatus. Bet dabar akivaizdu net tiems, kurie tuo netikėjo pastaruosius dešimt metų, kad Lukašenka yra Kremliaus kandidatas nr. 1“, – sakė V. Jurkonis.
Pasak politologo, tai nereiškia, kad Kremlius ilgainiui nenorės jo pakeisti, bet tai yra jų žmogus.
„Jo režimas laikosi tik ant Kremliaus adatos. Ir visa šitas Baltarusijos režimo įsitraukimas ir teritorijos davimas atrodo kaip logiška ir nuosekli tąsa to, kas buvo vykdoma Lukašenkos politikos per pastarąjį dešimtmetį“, – teigė V. Jurkonis.
Jis sutiko, kad Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse institucijose Baltarusija turi balso teisę.
„Bet mes matėme, kaip balsavo Generalinėje Asamblėjoje, kartu su Eritrėja, Šiaurės Korėja, Sirija, ten buvo penketukas valstybių. Tai daug ką pasako. Mažų mažiausia tai yra pats artimiausias Kremliaus sąjungininkas, jeigu ne marionetė. Balsuota taip, kaip nori Kremlius, leidžia naudotis savo teritorija taip, kaip nori Kremlius, tai, kokio dar reikia įrodymo klausiant apie suverenitetą?“, – teigė V. Jurkonis.
Tačiau, jo nuomone, yra vienas dalykas, ko Kremlius neįvertina, tai yra žmonių faktoriaus.
„Juos gal 2020 m. rudenį buvo išgąsdinę masiniai protestai Baltarusijoje, bet dabar, po visų masinių teroro akcijų, masiškai uždaromų nevyriausybinių organizacijų, jiems atrodo, kad visuomenė nebesipriešins. Aš manau, kad čia yra pagrindinis neapsiskaičiavimas. Tas pats apsiskaičiavimas, kuris buvo ir Ukrainoje. Tik Ukrainoje tas spyruoklės efektas suveikė daug labiau. Tu gali užimti pastatą. Tu net gali išsikelti tam pastate vėliavą, bet pavergti žmogų, jo protą, mąstymą, jo norą laisvei, teisybei, teisingumai yra gerokai sunkiau“, – kalbėjo V. Jurkonis.
Pykstantiems, kad mažai protestuojančių
Pasak politologo, dabar rizikos laipsnis kiekvienam Baltarusijos, Rusijos piliečiui išaugo labai daug.
„Jis nėra palyginamas su tais žmonėmis, kurie dabar gyvena Charkive. Bet, kaip mes baltarusiams ar rusams drąsiai sakome, „o vat žiūrėkite, kaip drąsiai elgiasi žmonės Charkive“, tai negalima lyginti, kaip aš išeinu Vilniuje į solidarumo akciją, ir drąsiai pasiunčiu laivelį, su tuo, jeigu reikėtų baltarusiui išeiti į centrinę aikštę, ir tiesiog pasakyti „karui ne“. Tai nelyginami dalykai.
Kai sakai, kad „o Vilniuje išėjo 10 tūkst. , o Maskvoje išėjo panašiai, bet proporciškai atrodo, kad daug mažiau“, tai nėra palyginami dalykai, nes rizikos laipsnis yra visiškai kitoks“, – aiškino V. Jurkonis.
Jis supranta tuos, kurie sako, kad turi pats už savo laisvę kovoti, kentėti.
„Ne Baltarusija nėra konclageris, kaip kai kurie bando pasakyti, tai yra įžeidimas Holokausto aukoms, ukrainiečių piliečiams, kurie kovoja karo akivaizdoje. Bet tuo pačiu būti tokiais nejautriais ir ciniškais, suprantant kuo žmonės rizikuoja, man atrodo, irgi nėra gerai“, – sakė V. Jurkonis.
Referendumas – niekinis
Baltarusijoje neva įvyko referendumas dėl Konstitucijos pataisų.
„Visi supranta, kad jis yra niekinis. Visi supranta, kad ten nebuvo jokios piliečių valios kaip tokios. Supranta, kodėl jis buvo organizuojamas, nes taip Lukašenka nori susidėti tam tikrus saugiklius ateičiai“, – kalbėjo V. Jurkonis.
Politologo manymu, ir čia A. Lukašenka apsiskaičiuoja manydamas, kad taip formalistiškai gali kažką išspręsti.
„Jis pats yra geriausias įsikūnijimas to, kad formalūs dalykai neveikia. Baltarusijos Konstitucija neleidžia kai kurių dalykų daryti, kuriuos jis daro. Žmogaus teisių pažeidimai, falsifikuojami rinkimai, kankinimai – gausybė dalykų, kurie Konstitucijai prieštarauja. Vis tiek jis tą daro. Nežinau, kodėl jis galvoja, kad jis kažkokiu suklastotu referendumu galės užsitikrinti savo saugumą“, – sakė V. Jurkonis.
Pasak politologo, tą dieną būta akcijų, susirinko apie dešimt tūkstančių žmonių.
„Šimtais buvo suimti, ir dar iki dabar nėra pakankamai daug informacijos apie tų žmonių likimą. Jie negauna siuntinių, negali susitikti su advokatais. Žinome, kad dalis jų buvo sumušti.
Daug žmogaus teisių gynėjų laukia kovo vidurio, nes Ženevoje turėtų būti daroma Jungtinių Tautų ataskaita apie situaciją, kankinimus Baltarusijoje. Tai yra svarbus, gerokai užtrukęs dalykas. Bet mes suprantame, kad karo Ukrainoje informaciniame lauke visas šitas dalykas tiesiog paskęs. Kaip paskendo ir tie tebūnie ir ne patys ženkliausi, bet vis dėl to protestai prieš karą Ukrainoje“, – sakė V. Jurkonis.
