Trumpiausios nakties siautuliui įsibėgėjus šukėmis pažirs į asfaltą sudužę buteliai, ir policininkams netrūks darbo tramdant įsismarkavusius paauglius. Tai – ne būrėjos pranašystės: žinant lietuvių šventimo ypatumus, įvykių seką nesunku nuspėti. Kaip sakoma vienoje alaus reklamoje, vyrai susirenka, kartais pasimuša.
Tokie Joninių ir Rasų kontrastai. Vadinamieji romuviečiai pabrėžia, kad Rasos yra apeiginė šventė, menanti pagonybės laikus, o per Jonines liejasi ne tik alus, bet ir degtinė.
Atkūrus Nepriklausomybę, Joninės pradėtos švęsti labai plačiai, tačiau esą dėl to jos ir neteko sakralumo. Girdi, komercija į Jonines įžirgliojo visomis keturiomis.
Apeigų ansamblio „Kūlgrinda“ vadovė vaidilė Inija Trinkūnienė aiškino, kad kartu švęsti Rasas gali ne tik romuviečiai, bet visi norintieji. Jos teigimu, kasmet į Kernavę atkeliauja vis daugiau smalsumo ar naujų potyrių noro genamo jaunimo.
„Kernavė jau beveik negali atsiginti žmonių antplūdžio, tačiau atvykėliams labai trūksta papročių ir tradicijų išmanymo. Poreikis lyg ir yra, o supratimo – ne. Žmonės nori vainikėlio, tačiau stovi ir laukia, kol jiems kas nors žolynų priskins. Viską reikia paduoti, už juos padaryti. Kita vertus, ko čia stebėtis – mokyklose stinga etnografinio švietimo, auklėjimo, kaip švęsti ne tik Rasas, bet ir kitas šventes. Deja, iki šiol tai yra tik pavienių entuziastų ir liaudies ansamblių reikalas“, – kalbėjo I. Trinkūnienė.
Štai kaimyninėje Latvijoje Ligo (Lygiadienio, Joninių) šventė yra itin populiari. Anot I. Trinkūnienės, netgi labiau paplitusi nei Lietuvoje.
„Latviai ir sovietiniais laikais šventė Rasas, turėjo laisvą dieną, todėl jų tradicijos gilesnės nei lietuvių. Ten kupoliaujama, pinami vainikai, dainuojama, šokama, deginami laužai. Ypač populiaru švęsti su šeimomis, – pasakojo vaidilė. – Ir sąmoningumo Latvijoje daugiau. Galbūt dėl to, kad jų buvusi prezidentė yra folkloristė.
Ji puikiai išmano etnografinius dalykus, kitaip nei mūsų prezidentas Valdas Adamkus. Žinoma, ką galima išmanyti apie lietuvių etninę kultūrą tiek laiko pragyvenus Amerikoje“.
I. Trinkūnienė įsitikinusi, kad dar mokykloje vaikai ir jaunimas turėtų gauti tautinės ir etninės kultūros pagrindus: žinių apie protėvių folklorą, papročius, šokius.
„Plaukai šiaušiasi išgirdus kalbas, kad mus vienija alus ir krepšinis. Kuo čia dėtas krepšinis, kai turime unikaliausias pasaulyje sutartines arba ikikrikščionišką žalvarinę puošybą sudėtinga simbolika? Suvienijimo ir dalijimosi apeigos yra pagrindas, be kurio esame tarsi vėjo papučiami.
Jei lietuviai išmanytų savo istoriją, nesvarbu, kur gyventų – čia ar emigracijoje – jie suvoktų tapatybę, nes iki šiol nežinome, ko norime, ko ieškome. Esame pasimetę, neįvertiname, kokia didinga mūsų praeitis. Valdžia to irgi nesupranta“, – aiškino I. Trinkūnienė.
2003 metais ta pati valdžia Jonines paskelbė nedarbo diena. Galbūt tai pirmas žingsnis supratimo link?
„Šiemet Lietuvoje švenčiamas Rasų jubiliejus: sukanka lygiai 40 metų nuo to, kai 1967 metais Kernavėje buvo surengta senovinė Rasos šventė, sovietinės priespaudos metais tapusi vienu svarbiausių Lietuvos dvasinio atgimimo ženklų.
Anuomet šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas atsiribodami nuo sovietinių festivalių ir stilizuoto folkloro. Ilgai siekėme, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia vieną svarbiausių tradicinių baltų švenčių paskelbtų nedarbo diena. Tačiau pastangos buvo bevaisės, kol prie jų neprisidėjo įtakingos alaus gamybos įmonės“, – piktinosi vaidila Jonas Vaiškūnas.
Jo manymu, tai dar aiškiau parodė, kas iš tikrųjų valdo Seimą ir Lietuvą.
„Ne šviesuomenė, ne žmonių nuomonė ir siekiai, o stambus, įtakingas ir pinigingas kapitalas. Nesu prieš alų ir aludarius. Priešingai, dėkoju, kad, nors ir siekdami asmeninių tikslų, jie palaikė lietuviškas tradicijas. Liūdna dėl to, kad Seimas dirba tik komerciniais pagrindais – kaip lobistinių grupių tarnas. Nesistebėkime, kad Rasos šventė dažniausiai tampa „piknikišku“ lėbavimu, kai visi Jonai „stato“, – kalbėjo J. Vaiškūnas.