aA
„Prisimenu jį kaip žmogų su geru humoro jausmu. Jis buvo pripratęs bendrauti su mokiniais, tai su jaunesniais bendražygiais irgi elgdavosi kaip su mokiniais. Jis mokėjo greitai rasti bendrą kalbą su žmonėmis. Užeidavom pas žmones ir jie labai greitai pamildavo Vanagą“, – taip Adolfą Ramanauską–Vanagą prisimena jo bendražygis, paskutinis Pietų Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis–Tigras.

Pokalbis su Lietuvos partizanu, politiniu kaliniu, Adolfo Ramanausko–Vanago bendražygiu Juozu Jakavoniu–Tigru –„DELFI dėmesio centre“.

Pone Juozai, gal galėtumėte prisiminti savo pirmąją pažintį su Ramanausku–Vanagu. Kur ir kokiomis aplinkybėmis susipažinot?

Pirmasis mūsų susitikimas buvo, kai jau keliese buvome neblogai organizuoti. Vanagas mus atrado miške iš merginų nupasakojimų. Buvo užsukęs į kaimą ir sutiktos merginos nupasakojo, kur gali mus rasti. Jis atvyko ir su mumis susitiko.

Vanagas atvyko jau būdamas savo būrio vadu? Atvyko iš Nemunaičio. Kur?

Atvyko į Kasčiūnų kaimą, prie Lankininkų. Mes jau turėjome bunkerį, kai kurie turėjom ir ginklą, nes jau buvo susišaudymų.

Jūs jau buvot prisiekęs?

Taip, buvau prisiekęs 1942 m. pab. ar 1943 m. pradžioje. Jau artėjo frontas, aplink Oršą jau buvo frontas, daugiausiai mus krašte organizavo Merkinės klebonas, kunigas Celiešus ir Merkinės gimnazijos dėstytojas, generolas Teodoras Daukantas.

Tai Vanagas jus randa jau organizuotus. Kas toliau? Jūs jį priimat iš karto kaip viršesnį?

Taip. Jis prisistatė, pasakė kaip ir kas. Net savo knygoje Vanagas rašo, kad „pirma susitiko Siaubą ir Tigrą, dar gan jaunus vyriokus“. Tai aš buvau vienas iš pirmųjų sutiktų. Mes susipažinom, jis kuriam laikui liko, po to vėl buvo grįžęs su reikalais. Ramanauskas–Vanagas klausė ir apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį. Buvo girdėjęs, kad mūsų kraštuose yra toks vadas, bet tuo metu Kazimieraitis jau slapstėsi, nes žinojo, kad jį jau seka, kad gali areštuoti.

Tai kaip vėliau viskas klostėsi, kad po pažinties jūs atsidūrėte Vanago pavaldume?

Ramanauskas–Vanagas norėjo susitikti su Kazimieraičiu. Aš perdaviau Kazimieraičiui, kad Vanagas buvo atvykęs ir jo teiravosi, Kazimieraitis mums pasakė, kad būtume atsargūs, niekam nieko nesakytume ir kad nebūtų kas apsimetęs Vanagu. Bet mes viską papasakojome, ką mums pasakojo Vanagas, viską išaiškinome, tai įtikinome vadą. Jis kiek vėliau susitiko su Vanagu. Miške buvome dar kartą prisaikdinti, jau Ramanausko–Vanago.

Bet jūs prisiekėte ne Nemunaityje, ne vienuolyne kaip didžioji dalis Vanago būrio, o kažkur miške?

Taip, miške, netoli Klepočių kaimo.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, kokį jūs prisimenat Adolfą Ramanauską–Vanagą: ir kaip žmogų, ir kaip vadą?

Prisimenu jį kaip žmogų su geru humoro jausmu. Buvo linksmas, jaunesnius ir už plaukų švelniai patampydavo. Jis buvo pripratęs bendrauti su mokiniais, tai su jaunesniais bendražygiais irgi elgdavosi kaip su mokiniais. Jis mokėjo greitai rasti bendrą kalbą su žmonėmis. Kai jau partizanavom, užeidavom pas žmones ir jie labai greitai pamildavo Vanagą.

Ar esate dalyvavęs ilgesniuose žygiuose su Vanagu? Kažkokiuose perėjimuose miškais ar net susišaudymuose? Kokį jį prisimenat kaip vadą?

Vyko susišaudymas Trasnykų kaime. Vanagas lankėsi netoli Druskininkų kaip tik tuo metu, kai aš mokiausi puskarininkių laipsniui, jis pasiėmė mane ir keturiese ėjom į žygį. Atėjom į Trasnykų kaimą, nusileidom nuo šlaito ir ten buvo rusai, apsupę kaimus. 100 mašinų buvo išsidėstę ant plento nuo Alytaus pusės.

O jūs tik keturiese?

Penkiese buvome su Vanagu. Aš likau sargyboje, o kiti partizanai užėjo į namus pas kažkokią merginą. Baisu buvo sargyboje, nes atrodė, kad kažkas slenka mišku. Atrodo, kad tikrai kažkas yra, bet smegenys dar nesuprato, kad tai pavojus. Kai vyrai grįžo, sakiau Vanagui, kad jaučiu kažką negerą. Jis mane nuramino, kad viskas gerai, esą šeimininkas namų jam sakė, jog viskas ramu. Bet vis tiek iš kaimo išėjom atsargiai, dešiniu flangu išsirikiavę per mišką. Priėjom tokį naujai pastatytą kluonelį ir per kokius dešimt metrų nuo jo pamačiau kaip nukrito kažkas juodas, kaip rąstas. Ir iškart pasileido kulkosvaidžio šūviai, ėjo tiesiai mums virš galvų. Turėjau užtaisęs granatą, bet bijojau mesti - o gal ten savi? Nedrįsau jos mesti. Tada jie pradėjo trauktis, peršoko per tvorą. Iš namo išbėgo mergina vien baltais marškiniais, aš ją greitai nustūmiau atgal į vidų. Aš greitai prisijungiau prie Vanago su kitais vyrais ir visi penki pradėjo atsitraukinėti per pelkę. Darėme kokių 5-6 km lanką per miškus, kad išvengtume gyvenviečių. Pasiekėme Merkį ir, radę jo nelabai gilią vietą, persikėlėme. Trise parėjome į savą palapinę, o Vanagas su Albertu Perminu– Jūrininku nuėjo į slėptuvę prie kito žmogaus.

Teko skaityti kitų jūsų interviu, kuriuose prisimenate daug ir linksmų nutikimų su Adolfu Ramanausku–Vanagu. Sakote, kad jis turėjo gerą humoro jausmą, mėgdavo, kaip jūs sakote, pašposyti.

Taip, jis įkūrė tokią „kultbrigadėlę“, savotišką klojimo teatrą, ir buvome numatę apeiti visus partizanų būrius nuo Druskininkų, pagal dabartinį Baltarusijos Rubežių, link Valkininkų. Ėjome tuo maršrutu apie mėnesį–pusantro, lankydami kiekvieną partizanų būrį. Būdavo Vanagas muilu ant rankos kokiam vyrui papiešia, tada pabarsto pelenų ir sako, kad tuoj sužinos, ar žmona jam ištikima. Nupučia tuos pelenus ir lieka žodis „ne“. Būdavo net kas patikėdavo, kad čia kažkokie burtai, ir jau puldavo keliauti pas žmoną. Tada Vanagas sakydavo, kad juokauja ir tą „ne“ su muilu ir parašė. Buvo dar kitas juokas. Aš laikydavau uždegtą žvakę, Vanagas iš parabelio išėmęs kulką šaudavo į tą žvakę. Visi nuo garso kiek prisimerkdavo, aš tada pirštu užgesindavau liepsną, o atrodė, kad čia Vanagas pataikė. Visi stebėdavosi, koks taiklumas.

Pone Jakavoni, jūs pats buvote suimtas 1946 m. NKVD’istų savo gimtajame kaime. Buvote tardomas ir Varėnoje, ir Vilniuje KGB rūmuose, buvote kankintas. Kaip viskas vyko?

Kai buvome netoli Valkininkų, aš kiek atsiskyriau, nes turėjome susitikti su Jūrininku. Apeinant visus tuos būrelius (vienoje vietoje buvo atvažiavę NKVD’istai) žmonės prašė, kad apsaugotume juos, surengtume kokią pasalą. Nors rusai turėjo šarvuotą mašiną, mūsų buvo apie septyniasdešimt vyrų. Vanagas vadovavo. Mane pasiuntė su pora vokiečių kadangi šiek tiek mokėjau vokiškai. Leidžiantis prie kelio vokiečiai dar man priekaištavo, kad ir juos pačius apsups, ar net nušaus. Bet jie kažkokiu būdu sužinojo, NKVD’istai išsiskirstė, su visa šarvuota mašina išvažiavo iš mūsų apsupties. Kai jie dingo iš tos mūsų apsupties, Vanagas pasakė, kad dabar gali būti telkiamos didelės pajėgos. Man liepė grįžti namo ir iš štabe rasti paketą, skirtą Valučiui. Mes su Daugirdu grįžome, o Vanagas išėjo į Nedzingę. Mes per porą dienų su Daugirdu įrengėme dar vieną bunkerį, kurį vėliau ir Vanagas aprašė. Į jį pernešėme daiktus, ginklus, nes supratome, kad gali tekti palikti senąjį, nes Nedzingėje jau buvo neramu. Kitą dieną aš turėjau nunešti paketą Valučiui. Persirengiau į civilius drabužius, nuėjau į šeimininkų, kur turėjau susitikti su Daugirdu, kad jis mane palydėtų. Man tada šeimininkė per langą pasakė, kad pilnas kiemas NKVD’istų. Pamačiau priešais ateinantį saugumo viršininką Daunorą, norėjau šauti, bet mano parabelis buvo su defektu.

Jus tuomet suėmė, išsivežė ir tardė. Vienas iš įdomesnių dalykų, kad jūsų nenuteisė sušaudymui, nes jūs turėjote sovietinį pasą, kuriame jūsų gimimo data buvo ne 1925 m., kaip yra iš tikrųjų, o 1929 m. Ir pagal to meto įstatymus, nepilnamečių mirties bausme neteisė. Taigi jums davė 10 metų Sibire. 1959 m. grįžote į Lietuvą.

Taip, po 10 m. aš grįžau.

Pone Juozai, ar jūs kada nors gyvenime tikėjotės, kad ateis laikas ir jūsų vadas, Adolfas Ramanauskas–Vanagas, bus laidojamas kaip Prezidentas.

Ne, netikėjau. Ačiū Dievui, kad jis rastas ir bus tinkamai palaidotas. Mūsų krašte žuvo apie 2200 partizanų. Dabar istorija minės ir mus, ir vadą Vanagą.

Vanago vertos laidotuvės jums - šventė?

Taip, didžiulė šventė. Kaip tik lankiausi Amerikoje, kai sužinojau, kad rasti Adolfo Ramanausko–Vanago palaikai. Visi buvome kupini džiaugsmo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti eksperto vertinimas (79)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Gyvai / Dvigubos Eurolygos savaitės pradžia: „Anadolu Efes“ – „Žalgiris“ (62)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieško pirmosios...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (39)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Antrąją „Neregėtą Lietuvą“ išleidęs Jovaiša: pirmasis albumas buvo naudojamas ne pagal paskirtį (10)

Fotografas Marius Jovaiša prieš 10 m. pristatęs jau dabar bene žymiausią Lietuvos fotografijų...

Liberalai panaikino Šimašiui palankų sprendimą narystė partijoje gali būti sustabdyta (100)

Remigijui Šimašiui paskelbus, kad antrosios kadencijos Vilniaus miesto mero kėdėje jis sieks su...

Vieną tritaškį per rungtynes pataikęs „Rytas“ namie nusileido vokiečiams (109)

Vilniaus „Ryto“ (1/2) komanda Europos taurės turnyre patyrė antrą pralaimėjimą iš eilės....

Gydytoja papasakojo apie negydomos pienligės pasekmes: kodėl tai aktualu abiems partneriams (4)

Nuo pienligės gydant tik vieną partnerį, norimo rezultato galima taip ir nepasiekti, o liga nuolat...

Nieko nepirko, todėl palaikė vagimi – apsauginių atsiprašymo taip ir nesulaukė

Istorija paprasta, susijusi su apsaugos darbuotojų elgesiu, kai tikrina, ieško kas kaltas, kas ne,...

Apsilankė nykstančiame Lenkijos mieste: čia puiki vieta ieškoti žmonos (30)

Sykį savo brolio, viešėjusio Lodzėje, užklausiau kas tai per miestas ir ar verta ten vykti....

Karbauskis skelbia karą Urbšiui ir VTEK: paviešins įrašus, kurie paaiškins viską (364)

Paviešinus informaciją apie Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ( VTEK ) darbo užkulisius,...