aA
Naują gyvenimą Panevėžiui kūrusi pirmoji laisvuose rinkimuose išrinkta miesto Taryba įžengė į pilnametystės amžių. Aštuonioliktus politinės veiklos nepriklausomoje Lietuvoje metus skaičiuojantys pirmosios kadencijos Tarybos nariai mena tuomet buvę romantikais idealistais, kai be atlygio dirbdavo iki vidurnakčio, o deficito laikais į priėmimą atėjusiems panevėžiečiams atiduodavo paskutines iš savo kabinetų šviestuvų išsuktas elektros lemputes.
Senvagė
Senvagė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Reikalavo vežimėlių

Panevėžiečiams turbūt dabar jau būtų sunku įsivaizduoti, kaip miesto reikalus spręstų ne 31, o net 67 Tarybos nariai – tiek, kiek 1990-aisiais buvo išrinkta pirmajai net penkerių metų kadencijai. Prieš 18 metų kovo 29-ąją toks būrys atgimimo idėjomis gyvenančių politikų miesto Savivaldybės didžiojoje salėje susirinko į pirmąjį laisvuose rinkimuose išrinktos Tarybos posėdį.

„Tai buvo visiškai naujas dalykas, reikėjo dirbti visuomeniniais pagrindais, o visi Tarybos nariai turėjo apmokamus darbus. Todėl suprantama, kad daug kas tuomet atsisakė kandidatuoti į Tarybos pirmininko vietą“, – prisiminė pirmuoju Tarybos vadovu išrinktas tuometis Panevėžio Kraštotyros muziejaus direktorius, šiuo metu Seimo nario duoną kremtantis Gintaras Šileikis.

Anot jo, pirmajai Tarybai teko ne tik formuoti naują Savivaldybės struktūrą, priiminėti ir kurti teisinę bazę, išgyventi sausio 13-osios įvykius, rugpjūčio pučą, ekonominę blokadą, bet ir spręsti dabar jau kuriozinėmis atrodančias situacijas.

„Didžiojo deficito laikais, kai prekyba vykdavo iš po prekystalio, buvau iškviestas į vaikiškų prekių parduotuvę – sunerimę žmonės skundėsi, kad atvežtus vaikiškus vežimėlius prekybininkai pro kitas duris parduoda saviems“, – „Sekundei“ pasakojo G.Šileikis.

Politikas iki šiol nepamiršo ir susitikimo su vienu iš tuometės prekybos valdybos vadovų. Žmogus, deficito laikais lengvai galėjęs „sukombinuoti“ ne tik majonezo ar konservuotų žirnelių, bet ir importinių baldų komplektą, pokalbio metu nesidrovėdamas akivaizdžiai nuo galvos iki kojų nužiūrinėjo miesto vadovą svarstydamas, ką šiam galėtų pasiūlyti.

„Tačiau tuomet Tarybos nariai daugiau idealizmo ir nuoširdumo turėjo. Tokių klaninių, asmeninių interesų, kokie prasiveržia dabar, nebūdavo. Viskas vykdavo atvirai ir oficialiai, be jokių užkulisinių tarimųsi“, – tvirtino G.Šileikis.

Vis dėlto politikas pripažįsta, kad po pusantrų metų pirmininkavimo turėjęs atsistatydinti būtent dėl nesutarimų Taryboje.

Taryboje – ir sovietų karininkas

Po G.Šileikio atsistatydinimo Tarybos pirmininku išrinktas Tomas Josas tikina taip pat netroškęs tokių pareigų. Stoti prie miesto vairo jo raginti į Panevėžį atvykę netgi Atkuriamojo Seimo deputatai.

Pasakodamas apie pirmosios kadencijos Tarybos veiklą T.Josas pamini unikalų atvejį – nepriklausomybės idėjomis gyvenusių politikų būryje buvęs ir Pajuostyje dislokuoto sovietų karinio dalinio vadas generolas Viktoras Denisovas. Ramygalos g. gyventojų į miesto Tarybą išrinktas karininkas lietuviškai nekalbėjo, o politikai nematė reikalo posėdžių versti į rusų kalbą.

Tačiau sovietų karininką T.Josas mini tik gerais žodžiais. „Jis aiškindavo, kad privalomąją karinę tarnybą Lietuvoje atliekantys kareiviai nėra okupantai ir kad jo dalinys neis grobti pastatų. Jis pritarė mūsų siekiams“, – pasakojo T.Josas.

Sovietų kariams traukiantis iš Lietuvos kartu su jais išvyko ir V.Denisovas. Tačiau nepriklausomybės pamatus kloję politikai jautėsi esantys po didinamuoju stiklu. Pasak T.Joso, į priėmimus ateidavo ir nuolatinių lankytojų, jų vizitai sutapdavo su mėnulio pilnatimi, ir interesantų su aiškiai provokuojamais klausimais. „Kas gali paneigti, kad tai būdavo ne saugumiečiai?“ – retoriškai klausia T.Josas.

Ir dabartinėje miesto Taryboje besidarbuojantis politikas mano, jog šiais laikais per mažai skiriama dėmesio dvasiniams dalykams – kultūrai, švietimui, ir per daug politikos bei verslo.

„O tada šitos sritys nebuvo skriaudžiamos. Anaiptol, mieste viena po kitos kūrėsi kultūros įstaigos. Gal ir miesto biudžetas buvo lengviau surenkamas – išgyvenome ir be bankų paskolų, apie ką tuomet nė pasvajoti dar negalėjome“, – kalbėjo T.Josas.

Drąsių nereikėjo

Viena iš devynių tuometės Tarybos narių moterų, Panevėžio mokyklų knygyno įkūrėja Jerutė Vaičekauskienė vis dėlto pripažįsta, kad idealizmas pirmosios kadencijos politikus vienijęs tik pirmaisiais darbo metais.

„Pradžioje buvome labai aktyvūs, pilna posėdžių salė susirinkdavo. O paskui pradėjo vieni kitus juodinti, skaidytis į frakcijas. Prasidėjo povandeninės srovės, susidarė 7-8 žmonių slaptas branduolys, kuris savo rate priiminėdavo sprendimus, o Tarybos nariai privalėdavo balsuoti taip, kaip partija liepė“, – pasakojo J.Vaičekauskienė. Anot jos, tokių intrigų auka tapo ir atstatydinta merė G.Lukoševičiūtė – dabartinė apskrities viršininkė G.Umbrasienė.

Lemtingame posėdyje, kuomet iš posto buvo verčiama pirmoji Panevėžio merė, ją tepalaikė tik trys Tarybos nariai. Viena iš jų buvusi J.Vaičekauskienė. Pašnekovė nepamiršo po balsavimo kai kurių Tarybos narių vyrų jai leptelėto pastebėjimo: esi drąsi moteris.

J.Vaičekauskienė tąkart save ramino: nebe sovietiniai metai, kad reiktų drebėti neįtikus daugumai, tačiau moteris neslepia, jog tokia drąsa vis dėlto atnešė jai nemalonumų.

„Niekas neaiškino, kuo G.Lukoševičiūtė Tarybai neįtiko. Vieno iš aktyvistų buvo pasakyta: man ji nebepatinka. Tiesiog taip buvo sutarta, taip reikėjo. O kadangi buvau nelojali, gaudavau mažiausią atlygį, mokėtą Tarybos nariams kaip kompensaciją kanceliarinėms išlaidoms. Niekas neaiškino, pagal ką tie pinigai politikams buvo skirstomi“, – pasakojo buvusi politikė.

Moterys – dėl skaičiaus

J.Vaičekauskienė pripažįsta „dūšioje“ labai norinti įvardyti žmones, rezgusius intrigas, pridengtas skambiais idealistiniais lozungais. Tačiau pašnekovė bando ieškoti pateisinimų: gal jie buvo pasiklydę santvarkų sandūroje, gal per jauni ir per azartiški.

„Nebesinori jiems trukdyti šventės“, – 18-os metų sukakties dieną atlaidžią tylą renkasi J.Vaičekauskienė.

Pirmosios kadencijos Taryboje moterys sudarė vos septintadalį. Pašnekovė neslepia, kad dailiosios lyties atstovėms skintis kelią į valdžią nebuvo lengva.

„Moterys buvo ignoruojamos. Sudarinėjant rinkiminius sąrašus jos būdavo įrašomos tik dėl skaičiaus į paskutines vietas“, – apie pirmuosius nepriklausomus žingsnius žengiančios politikos užkulisius pasakojo J.Vaičekauskienė.

Tarybai suskilus į frakcijas atsidūrusi liberalų partijos gretose, vėliau šiai susijungus su Centro sąjunga J.Vaičekauskienė pasitraukė iš politikos. Tačiau, anot jos, ne dėl to, kad būtų prieštaravusi dviejų politinių jėgų jungtuvėms. Tiesiog nenorėjusi būti viena iš tų, kurios partijai reikalingos „tik dėl skaičiaus“.

Kultūrine veikla užsiimanti, knygas leidžianti J.Vaičekauskienė domisi ir dabartinės miesto Tarybos veikla.

„Atrodo, ir dabar Taryboje yra idealistų, šviesių žmonių. Aš manau, kad dabartinė Taryba gal mažiau pinigų galėtų leisti kažkokiems šou, fejerverkams, o daugiau – kultūriniams dalykams“, – svarsto J.Vaičekauskienė.

Prašydavo net lempučių

Dabartinė apskrities viršininkė Gema Umbrasienė, į istoriją įėjusi kaip pirmoji Panevėžio merė po nepriklausomybės atgavimo, šiame poste išbuvo vos pusantrų metų. Tačiau, anot jos, toks pat likimas teko ne tik jai vienai – formuojantis antrajai Sąjūdžio bangai visoje Lietuvoje iš postų masiškai buvo verčiami pirmieji merai. G.Umbrasienė gali didžiuotis: ji ir jos vadovaujama valdyba išsilaikė ilgiausiai. Maža to, ekonominės blokados metais Panevėžys buvo vienintelis miestas, kuriame nebuvo sutrikęs šilumos energijos tiekimas.

Politikė nepamena, kad būdama mere darbo dieną būtų kada baigusi anksčiau nei 22-23 val. Merės atlygis už tokį darbą siekė 400-500 rublių.

Miesto valdžiai teko spręsti ne tik politinius, bet ir kur kas žemiškesnius klausimus – išskirstyti talonus ne tik automobiliams įsigyti, bet, prasidėjus blokadai, galvoti, ką padaryti, kad visiems panevėžiečiams užtektų sviesto.

„Žmonės į politikų priėmimus ateidavo net elektros lempučių prašyti. Vicemeras ekonomikos klausimais kartą netgi pats lipo ant kėdės savo kabinete ir išsukęs lemputę atidavė žmogui“, – pasakojo G.Umbrasienė.

Buvusi merė iki šiol apgailestauja, kad jai nepavyko įtikinti pirmosios kadencijos Tarybą įsileisti į Panevėžį krikščioniškojo koledžo. Pasak G.Umbrasienės, netgi jau buvo sudėliota būsimosios aukštosios mokyklos Panevėžyje vizija – koledžas turėjęs įsikurti Kranto g. dabartinės Specialiosios mokyklos patalpose, o grūdų kombinatas jam ketino perleisti šiuo metu viešbučiu ant Senvagės kranto paverstą malūną.

„Dalis Tarybos narių tuomet išsigando bažnyčios spaudimo ir pradėjo trauktis. Pagalvojau, kad jei bus padėtos mūsų galvos, gal Taryba apsispręs ir koledžą įsileis. Deja, net ir po mano ir G.Šileikio pasitraukimo politikai taip ir neišdrįso to padaryti. Tai didžiausias pirmosios kadencijos Tarybos praradimas“, – mano G.Umbrasienė.

Romantikai virto praktikais

Kad Panevėžys, neįsileidęs krikščioniškojo koledžo, liko prie suskilusios geldos, įsitikinęs ir pirmojoje Taryboje dirbęs dabartinis bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ vadovas Rimantas Liepa.

Anot jo, kiekviena naujos kadencijos Taryba turi savo braižą. Pirmoji, kurios absoliučią daugumą sudarė Sąjūdžio iškelti kandidatai, R. Liepa vadina romantikų karta, kuri ilgainiui taipogi suvokusi, kad ne visi penki pirštai turi būti į visuomenę atgręžti – bent porą ir į save reikia lenkti.

Kad visai tautai sustoti ant vieno laiptelio neįmanoma, pasak R.Liepos, jau buvo matyti ir per lemtinguosius sausio 13-osios įvykius.

„Jau tada vyko diferencijacija. Panevėžiečiai ėjo budėti prie telegrafo: jie turėjo lauke stovėti ir šalti, o mes, politikai, viduje pas operatorių šildėmės. Ir puikiai suvokėme, kad mus okupantai pasieks tik įveikę tų šąlančiųjų barikadas. Lyg ir visi buvome ta pati tauta, tačiau tie istoriniai įvykiai pradėjo žmones sluoksniuoti ir parodė, kas ant kokio laiptelio stovi“, – svarstė R. Liepa.

„Sekundė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nuostabi Europos sala, į kurią šiemet lietuviai traukia šniūrais: dažną keliautoją pastūmėjo atsitiktinumas (1)

Laikais, kai kelionių kryptis diktuoja jau nebe tiek pomėgiai, anksčiau aplankytos šalys, o daliai...

Roma Macijauskaitė | D+

Jau 10 metų Turkijoje gyvenanti psichologė Sigita: lietuvės tvirtesnės už pietietes, o vyrams yra ko pasimokyti iš turkų

Gyvendama Turkijoje Sigita Dabulskytė konsultuoja tiek turkus, tiek nuotoliniu būdu – lietuvius....

Mažo miestelio paplūdimyje lietuvis su latve atidarė puikią vietą pavalgyti: žmonių tiek, kad nusidriekia išalkusių eilės (6)

Nedideliame Latvijos miestelyje, Preiliuose, yra tokia žavinga vieta – „Pampūkas“. Ir tai ne...

Praėjus mėnesiui po karantino nutraukimo, paskelbė ribą po kurios vėl sugrįš ribojimai (52)

Vyriausybė jau planuoja grįžti prie tam tikrų ribojimų. Kokie jie bus ir nuo kada įsigalios,...

„Sodros“ veiksmai vyrą šokiravo: netikėtai iš sąskaitos nurašė šimtus eurų, nors žadėjo kitaip (35)

Pirmadienį „Sodra“ gyventojus informavo, kad po karantino vėl atėjo laikas mokėti...

Dar vienas karjeros vingis: kaip ir kodėl „Grizzlies“ lyderis Valančiūnas atsidūrė Naujajame Orleane? (33)

Devintąjį sezoną NBA lygoje pradėsiantis Jonas Valančiūnas jo išvakarėse bus priverstas...

Vladimiras Laučius. Hibridinio karo cirkas (257)

Dviejų agresyvių Spalio revoliucijos palikuonių – Rusijos ir Baltarusijos – kaimynystėje...

Giedrius Petkevičius/Sausuolis | D+

Šių bombonešių sraigtų triukšmas ne vienam naciui tapo paskutiniu jų gyvenime girdėtu garsu I dalis

Ar jums teko kada atsidurti vyriškoje kompanijoje, kurioje degustuojamas alus ar stipresni gėrimai...

Alytiškius ne juokais išgąsdino niežų protrūkis tarp nelegalių migrantų: gydyti vis dažniau tenka ir kitas ligas (176)

Alytaus ligoninės medikams pavyko išgelbėti dviejų apnuodytų nelegalių migrantų vaikų...

Mykolas Majauskas su mylimąja Lina susilaukė antrosios atžalos (1)

Politikas Mykolas Majauskas su mylimąja Lina Svidinskaite sūpuoja naujagimį. Porai gimė sūnus.