Aukos velnio lašams
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys pasakojo, kad šventoriuje po pamaldų visuomet buvo galima sutikti tris keturis nuolatinius išmaldos prašytojus. Anot dvasininko, koks čia žmogiškumas numesti eurą žmogui, klūpančiam šaltyje ir lietuje. Tad nusprendė pats imtis iniciatyvos, o tikinčiųjų paprašęs juo pasitikėti ir vargšams skirtus pinigėlius ne duoti tiesiai jiems į rankas, o įmesti į specialią aukų dėžutę.
„Vieno išmaldos prašytojo paklausiau, kodėl jis klūpo. Atsakymas mane kiek pribloškė – kad nusipirktų batoną. Tai nejaugi mes negalime pasirūpinti vargšais? Negali taip būti, kad šiais laikais žmonės bažnyčios šventoriuje badautų. Kaip jaustis man pačiam ir tikintiesiems, jei negalime pasirūpinti vargstančiais parapijiečiais?“ – pasakojo klebonas.
Iš suaukotų pinigėlių jis nupirko įvairaus maisto ir pakvietė išmaldos prašytojus bet kada užsukti į kleboniją. Toks gražus poelgis elgetų nesužavėjo.
„Pirmą penktadienį, kai išdalinome davinius, vienas jų tik gavęs paketą pasiūlė vienai mūsų parapijietei pirkti už penkis eurus. Dar kitas manęs paprašė dviejų eurų, bet kai pasiūliau padėti prie bažnyčios sugrėbti lapus, sulaukiau replikos, kad ne taip supratau – jam reikia ne darbo, o dviejų eurų. Ne maisto jiems trūksta, o svaigalų“, – konstatuoja R. Zdanys.
Padeda, kam išties reikia
Dvasininkui liūdniausia, kad tokiems „varguoliams“ iš savo ir taip skurdžių pensijų aukoja senukai, jaunimas dažniausiai vargetoms pasiūlo ieškotis darbo. Kunigas klausia: kodėl senukai turi save nuskriausti, kad veltėdžiai gautų, už ką išgerti ir parūkyti.
„Koks čia gailestingumas, kai tave apgaudinėja. Mes esame pasiruošę padėti savo parapijiečiams stotis ant kojų, bet tik ne tam, kad svaigintųsi“, – pabrėžė R. Zdanys.
Pasak jo, į pamaldas ateinantys tikintieji vargstantiesiems per mėnesį suaukojo apie 300 eurų. O vienas žmogus skyrė net tūkstantį eurų, dar vienas – 500 eurų. Kam skirs šias aukas, dvasininkas prisipažino dar nežinantis. Galėtų kreiptis į Panevėžio savivaldybės Socialinį skyrių, kad šis nurodytų kokią vargstančią šeimą, tačiau parapijos misija kitokia. R. Zdanys norėtų padėti savo parapijiečiams, kurie patys pagalbos tikrai nepaprašytų.
„Aš pats klausausi, esu prašęs ir parapijiečių, ir mūsų tikybos mokytojų pranešti man, galbūt išgirs apie kokią mamą, kuri neišgali savo vaikams nupirkti batukų ar mokslams reikalingo kompiuterio. Pernai prieš Kalėdas vienai šeimai įrengėme vonią, mat jie net neturėję kur savo vaikučių maudyti. Geri darbai turi būti daromi tyliai, vis dar ieškome, kam šiemet galėtume sukurti tokį Kalėdų stebuklą“, – kalbėjo R. Zdanys.
Opi problema
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius kunigas Kęstutis Palepšys teigė, kad Vyskupų konferencijoje jau seniai laikomasi pozicijos, jog išmaldos prašytojus dvasininkai nukreiptų į organizacijas, besirūpinančias vargstančiaisiais. Tuo labiau kad miestuose pagalbos tinklas tokiems žmonėms gana plačiai išvystytas.
„Tai opi problema, juk nežinome, kam suaukotus pinigus išleidžia elgetaujantieji. Kita vertus, didelė dalis tikinčiųjų negali likti abejingi, kai mato su ištiesta ranka stovintį vargetą. Labai svarbu tinkamai vertinti situaciją, kad nebūtų tuo gerumu naudojamasi. Prie katedros dažniausiai išmaldos prašo vienas vyras, ne kartą jam siūlėme apsilankyti labdaringoje valgykloje, kur gautų maisto, bet ar pasiūlymu pasinaudos, nežinome“, – sakė K. Palepšys.
Talentas išgyventi
Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus, savo labdaros valgykloje pamaitinančio visus čia ateinančius, vadovė Irma Zabulionytė atvira – tiek daug vargstančiųjų jie jau seniai beturėję. Nuo pat antrojo karantino paskelbimo pradžios kasdien sulaukia bent vieno ar poros naujų žmonių. Labdaros valgyklos savanoriai kasdien paruošia apie 80 porcijų šilto maisto. Pirmadienį ant stalo garavo soti sriuba ir kepti varškėčiai.
„Tokios situacijos dar nėra buvę. Skurdo gniaužtuose atsiduria tiek jauni žmonės, tiek senoliai. Neseniai į mus kreipėsi negalią turinti moteris. Jos dvidešimtmetis sūnus neteko darbo. Jo gaunamos pajamos padėdavo abiem išgyventi. Dabar jie abu ateina pas mus valgyti“, – pasakojo varguolių globėja.
I. Zabulionytė taip pat pastebi, kad itin išaugo pas juos ateinančių pietauti senjorų skaičius. Dažniausiai jiems padėdavo vaikai, bet karantinui iš jų atėmus pragyvenimo šaltinį, senoliai priversti verstis su itin kukliomis pajamomis.
„Jaunesni žmonės linkę geriau nemokėti už butą, nesvarbu, kad kaupiasi skolos, bet būti pavalgę. Senjorai pirmiausia susimoka mokesčius, o kas lieka – jau kitiems poreikiams. Bet jeigu reikia įsigyti vaistų, maistui praktiškai nieko nelieka. Reikia be galo didelės išmonės ir neaprėpiamo talento išgyventi už 200 eurų per mėnesį“, – kalbėjo I. Zabulionytė.
Prašyti nėra gėdinga
Anot skurstančiųjų gelbėtojos, valgykloje gaminamas maistas jos lankytojams neretai būna ir vienintelis tą dieną, todėl porcijos ruošiamos didelės, kad parsinešus namo liktų ir vakarienei. Varguoliams stengiamasi įdėti ir duonos, margarino, kitų produktų. Prasidėjus karantinui, žmonių net nebeprašoma pateikti dokumentų, jog pagalba maistu jiems reikalinga. Pasak I. Zabulionytės, prašyti išties sunku ir ateina tik tie, kuriuos skurdas ir badas speičia į kampą.
„Šiuo metu mums irgi savotiškas stresas, nežinome, kiek žmonių ateis rytoj, negalime tiesiog pasakyti alkstančiajam, kad atsiprašome, jums nebeliko“, – sakė I. Zabulionytė.
Kad išmaitintų sparčiai augančias varguolių gretas, patiems savanoriams tenka kreiptis pagalbos į geros valios žmones. Įvairių maisto produktų jie gauna iš „Maisto banko“, padeda vietos ūkininkai, tačiau patiems taip pat tenka nusipirkti kai kurių produktų, prieskonių.
„Mūsų galimybės padėti taip pat ribotos. Džiaugiuosi, kai mūsų pagalbos prašymai būna išgirsti“, – sako vadovė.
Gelbsti sriubos lėkštė
Kasdien apie šešios dešimtys varguolių šiltos sriubos dubenėlio ateina ir į „Betliejaus“ labdaringą valgyklėlę. Pasak jos veikla besirūpinančių Šv. Juozapo globos namų direktoriaus Patriko Skrudupio, įprastai prasidėjus žiemai padaugėdavo ateinančiųjų karštos sriubos. Vasarą dalis lankytojų susirasdavo padienių darbų, tai jiems padėdavo išgyventi. Bet žiemą tokiems įsidarbinti sunkiau, o prasidėjus karantinui galimybės rasti bent kokio darbo visai sumenko.
„Kasdien paruošiame apie 60 porcijų maisto, per metus išeina apie 12 tūkst. davinių. Norėtųsi ir daugiau padėti šiems žmonėms, bet ir ta sriubos lėkštė yra geriau negu nieko“, – sako P. Skrudupis.
Prieš kelias savaites į senelių namus įsisukus koronavirusui, ant plauko pakibo ir labdaringos valgyklos veikla, mat nebeliko, kas paruoštų karšto maisto. Laimė, į pagalbos prašymą atsiliepė nemažai savanorių, kurie perėmė maisto varguoliams ruošą.
„Jau turime ir savanorių, kurie pažadėjo iki Kalėdų suruošti ir papildomus davinius, kad šventės būtų sotesnės“, – pasakojo įstaigos vadovas.
Remia Čikagos lietuviai
Anot P. Skrudupio, kiekvieno, praveriančio „Betliejaus“ duris, istorija kitokia. Nemažai žmonių jam yra sakę, jog niekada nebūtų patikėję kada nors prašysiantys maisto.
„Niekas nėra apsaugotas nuo skurdo. Nemažai ateinančiųjų turi negalią. Kol gyvi tėvai, tokiais žmonėmis pasirūpina, bet kai nelieka jų, tenka kažkaip verstis patiems. Ne visi turi gebėjimą tvarkytis su finansais“, – sako P. Skrudupis.
Jis neneigia, kad yra ir tokių, kuriuos į skurdą atvedė priklausomybės. Nepaisant ir tokių aplinkybių, noras valgyti niekur nedingsta.
Vadovas guodžiasi, kad išaugus varguolių gretoms, pagalbos ranką panevėžiečiams tiesia tautiečiai net iš už Atlanto.
„Kasmet Čikagos lietuvių bendruomenė organizuodavo labdaringus pietus, per kuriuos surinktos lėšos būdavo skiriamos „Betliejaus“ valgyklai išlaikyti. Jų indėlis sudarydavo apie 30–40 proc. visos metams reikalingos sumos. Šiemet dėl pandemijos teko atsisakyti renginio, bet bendruomenė vis tiek paaukojo, žinodama, kokia šiuo metu sudėtinga situacija“, – sakė P. Skrudupis.