Ta proga Josvainių Visų Šventųjų bažnyčioje buvo laikomos Šv.Mišios, tada gausiai susirinkusieji lankėsi Ruseinių senkapiuose ir galiausiai pačioje žudynių vietoje. Į devintą dešimtį įžengusi Laima skaudžiais prisiminimais dalijosi toje Ruseinių kaimo vietoje, kur ir žuvo jos vyresnėlė sesuo prieš 70 metų.

Sesuo Zofija, kuriai tada buvo 18 metų, 1945 metų lapkričio 4-osios vakarą ėjusi į vakaronę kaimyno Mato Mažeikos sodyboje. Vietoj vakaronės jos laukė mirtis. Sodybą apsupęs rusų karinis dalinys vaikus ir moteris sušaudė, įmetė į degančią sodybą ir sudegino. Nušautus vyrus išsivežė į Kėdainius ir pametė turgaus aikštėje ant grindinio. Iš tą vakarą Mato Mažeikos sodyboje vakarojusių žmonių išsigelbėjo penki žmonės. Vaikų ir moterų palaikai palaidoti Rusenių senkapiuose, maždaug 3 kilometrai nuo Angirių kaimo.

Tuo metu pačiai Laimai buvo 15 metų. Ji tragedijos išvengė, nes tuo metu mokėsi ir gyveno Kėdainiuose. „Namo neprivažinėti. Arkliais reikėjo važiuoti“, - sakė ji, prisiminusi, kad apie žuvusią seserį sužinojo pakeliui į namus – pranešė krikštamotė. Laima pasakojo, kad sudegusią dukrą pirmasis atrado jos tėtis Vincas Kunevičius, kuris Zofijos pasigedo ir ėjo ieškoti. Laima pasakojo, kad tėvas dukrą atpažino tik iš dantų. V.Kunevičius visus palaikus surinko ir palaidojo Ruseinių senkapiuose. Vienas jis palaidojo ar jam kas padėjo, Laima negalinti pasakyti.

Ruseinių kaimo žudynių aukoms – du paminklai. Vienas Ruseinių senkapiuose, kur palaidoti penki vaikų ir šeši moterų palaikai, o kitas – Skongalio pievoje prie Nevėžio, kur spėjama ir palaidoti Ruseinių kaime žuvę vyrai. Prie abiejų paminklų šeštadienį uždegtos žvakutės, padėtos gėlės, giedamos giesmės ir sakomos kalbos. Prisiminti tragediją atvyko nuo Kėdainių TS-LKD narių, šaulių iki Josvainių gimnazistų, nuo Kėdainių rajono mero iki Josvainių gimnazijos direktoriaus, nuo kaimynų angiriškių iki josvainiškių.

Ruseiniškio istorija

Vietinių ruseiniškių tragedijos metinėse – tik keletas. Ir tie patys buvę, dabar gyvenantys kitur. Ruseinių kaime gyvenamų sodybų tiek, kad galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti – išmirę, sugriuvę. Iš vietinių atvyko ta pati Laima, gyvenanti Ruseinių kaimo ribose, bet prie pat Angirių. Dar viena ruseiniškė atvyko iš Klaipėdos. Kitas ruseiniškis - Josvainių miestelyje gyvenantis, ūkininkas Antanas Mažeika, kurio tėvų sodyba buvo netoli Mato Mažeikos vienkiemio. Antanas patikino, kad jis ir žuvusieji Mažeikos nebuvo giminės. Ūkininkas pasakojo, kad jo tėvą nušovė, kai jam tebuvo dveji metai. Antanas prisiminė, kaip jam mama pasakojusi, kaip tėvas juo džiaugėsi ir ant rankų nešiojo.

„Sakė, kad kunigas būsiu. Daugiau jis manęs nelaikė ant rankų. Sunku buvo. Gal kitiems ir buvo lengva, bet mums sunku“, - pasakojo Antanas atsirėmęs į tvorą, (šioji juosia M.Mažeikos sodybos vietoje pastatytą paminklą), kurią pats savo lėšomis ir pastatė. Antanas tikino iki šiol neradęs tėvo kapo. Spėjama, kad jis gali būti palaidotas tame pačiame Skongalio kape.

Prisiminimais dalijosi ir Zofijos Kunevičiūtės pusbrolis Zenonas, kuriam apie tragediją M.Mažeikos sodyboje papasakojo išsigelbėjęs Ferdinandas Dzikas – jis buvo pašautas į koją. Pastarasis kartu su sodybos šeimininku išsigelbėjo įšokę į šalia buvusį prūdą, Zenono žodžiais „sodžialką“, ir ten pratūnoję. Pasak Zenono, tuo metu Ruseinių kaime buvo 60 sodybų. Į karą išėjo tik du vyrai, o likusieji partizanauti į miškus. Jo pasakojimu, pokariu žuvo 25 partizanai.

Tragedijos vietoje susirinkusiems bene labiausiai rūpėjo pasiklausyti žuvusiųjų artimųjų ir sužinoti, koks išdaviko, žudynių kaltininko, likimas. Archyviniuose dokumentuose ir atsiminimuose rašoma, kad spalio viduryje buvęs partizanas Teodoras Krutkis, bevęs Kuročkos būrio partizanas (slapyvardis „Kibirkštis“) atėjo pas partizanus ir įkalbinėjo juos, kad mėnesio pabaigoje yra numatęs pas ruseiniškį Matą Mažeiką savo buvusiems draugams surengti balių. M.Mažeikos kiemas buvo mėgiamas jaunimo, ir senimo. Jaunimas susirinkdavo pas jo dukteris, pagyvenę – pasiguosti, pasišnekučiuoti, naujienų išgirsti.

Lapkričio 4-ąją į Mažeikų sodybą susirinko sukviesti svečiai, atėjo ir pats T.Krutkis ir keturi partizanai: Gediminas Dzikas, Ferdinandas Dzikas, Antanas Bačiliūnas ir Juška. T.Krutkis tą vakarą vis išeidavo į lauką ir vėl grįždavo. Apie 23 val., jis, vaizduodamas girtą, garsiai dainuodamas išėjo iš namo ir pasuko į mišką, taip duodamas sutartą ženklą kariuomenės, kuri jau buvo apsupusi namą, puolimui, rašoma archyviniuose dokumentuose.

T.Krutkio likimas toks, kad jis pasikorė Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę. Taip tikino advokatas Ignas Meškauskas, kuris su žuvusiais niekaip nesusijęs, bet šia istorija domėjosi ir parašęs knygą, remdamasis partizano atsiminimais.

Genocido įrodymas

„Kuo čia ne genocido įrodymas? Ar 2 metų vaikas buvo pavojingas Rusijos imperijai? Ką jis tiems kareiviams galėjo padaryti?“, - Ruseinių senkapiuose prie žudynių aukoms pastatyto paminklo kalbėjo I.Meškauskas, advokatas, turėdamas omeny spalio pabaigoje paskelbtą žinią, kad Europos žmogaus Teisių Teismas paskelbė, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui. Jauniausiam M.Mažeikos sodyboje žuvusiam tebuvo dveji metai.

Savo kalboje ( jau žudynių vietoje) I.Meškauskas prisiminė ir dar vieną žuvusią merginą, palaidotą ne bendrame senkapių kape, o tragedijos vietoje. Prisiminė tragišką Genutės Mažeikaitės likimą, kurią rado ne iš karto. Po kelių dienų, ardydami sudegintos sodybos krosnį, po jos griuvėsiais surado Genutės palaikus. Palaidojo čia pat, jos darželyje gale namo, nes bijojo vežti į kapines, nes stribai jau domėjosi, kas palaidojo žuvusius. Genutės kapas ir paminklas yra neaptverti. Pastatyti tvorą susirinkusiems pažadėjo tas pats A.Mažeika.

„Čia buvo vienkiemis, buvo pieva. Nebuvo miško. Čia gyveno žmonės. Nebėra pastatų, tos erdvės kaip buvo tada, tik kontūrai sodybos ir akmenys pasruvę krauju ir ašaromis. Ir tai yra įspėjimas. Meška miega šalia mūsų. Nežinome, ką ji atsibudusi darys. Būkime sveiki ir budrūs“, - savo kalbą baigė I.Meškauskas. M.Mažeikos sodybos vietoje – nė žymės, kad žmonių gyventa: bujoja miškas. Jei ne pakabinta iškaba, su nuoroda į sodybą, ją būtų sunku surasti.

Laimos Kunevičiūtės atminty įsirėžę prisiminimai, kurių nėra nė viename dokumente. Moteris pasakojo, kad partizanai įtarė Krutkį esant išdaviku, kad buvo perspėti apie pasalą M.Mažeikos sodyboje, todėl ir neatėjo. „Kas nežinojo, tas ir atėjo. Ir tai yra tiesa“, - tikino moteris, pasakojusi, kaip partizanai po tragedijos gailėjo žuvusiųjų ir kaip guodė jų artimuosius.

Vieniems Ruseinių kaimo įvykiai per daug atvira žaizda, o kitiems atrandama istorija. Žudynių metinėse dalyvavę keli angiriškiai, Ruseinių kaimynai, neslėpė nusivylimo –
tarybiniais metais jiems pasakojo, kad Ruseiniai buvo „banditų kraštas“, kad toje Mažeikų sodyboje „banditai buvo sudeginti.“ „Ir taip kalbėjo apie partizanus ir jų rėmėjus, t.y. apie didvyrius, kuriems reikia paminklus statyti ir su jais susijusias visas vietas žinoti“, - kalbėjo viena buvusi angiriškė, apmaudaudama, kad Ruseinių žudynių aukas ir žudynių vietą lankė bei gyvų liudininkų galėjo paklausyti pirmą kartą.

Kaip viskas vyko

Štai kas rašoma partizanų archyviname dokumente apie Ruseinių kaimo tragediją: „burliokai iš kulkosvaidžių ir automatų atidengė stiprią ugnį į gyvenamą namą. Prasidėjo tikras pragaras, kulkos zvimbė, sienas raižė, žmonės griuvo žemėn, sužeisti dejavo, vaikai klykė, lavonai plūdo kraujuose, namo stogas skendo liepsnoje. Partizanas Medžiotojas buvo nukautas vietoje, o kiti trys partizanai su ginklais iššliaužė laukan ir laimingai pavyko atsipalaiduoti nuo priešo. Burliokai raketomis apšvietė kiemą ir išbėgančius iš kambario, be pasigailėjimo šaudė civilius asmenis, vaikus ir moteris, o kurie buvo gyvi, atskirais šūviais pribaiginėjo. Po kautynių rusai-burliokai surinko moterų ir vaikų lavonus ir sumetė į degančio namo ugnį, o vyrų lavonus nuvežė į Kėdainių miestą ir pametė ant gatvės. Pabėgusią Genę Jasaitytę, gyv.Paliepių k., Ariogalos vls., sugavo ir trumpai patardę gyvą įmetė į ugnį ir sudegino. ”

Tarp žuvusiųjų – šeimininkė Mažeikienė su visais šešiais vaikais.

Trys kulkosvaidžiai ir grupė kareivių su automatiniais šautuvais, apsupę namą 3/4 apskritimu, atidengė tiesioginę ugnį. Buvo sunaudota daugiau kaip 1100 šovinių, 20 raketų, 15 granatų. Sodyba buvo suvarpyta kulkų.