Laidoje – socialdemokratų garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis ir partijos pirmininkas Gintautas Paluckas.
– Socialdemokratai pagal tai, kaip juos vertina visuomenė ir pagal tai, kaip juos vilioja „valstiečiai" ir konservatoriai, tampa geidžiamu objektu. Pone Andriukaiti, kaip reikėtų tai išnaudoti?
V. Andriukaitis: Yra sena tiesa apie geidžiamiausius jaunikius. Šiuo atveju, visų pirma, reikia išnaudoti kitaip. Mes, socialdemokratai, turime pasiekti pačius geriausius rezultatus ir būti šių rinkimų favoritais. Po to bus aišku. Dar kartą pasakysiu, kad nematau galimybės ieškoti jungčių su konservatoriais. Tegul jie būna tie, kurie atstovauja radikalią, labai keistą, propatriotišką politinę jėgą.
– O gal tokią galimybę mato ponas Paluckas?
G. Paluckas: Man nelabai patinka samprotavimas, kad mus kažkas kviečiasi ir mato. Šiaip mes kviesimės ir matysime, tikiuosi, kad tokie bus rinkimų rezultatai.
– Tai yra jūsų ambicingieji planai.
G. Paluckas: Tai yra mūsų ambicingi planai, bet, matyt, visos partijos į rinkimus eina ne pralaimėti, o laimėti. O kaip bus, pamatysime. Rinkėjų valia bus visai netrukus išreikšta. Tačiau aš su V. Andriukaičiu visiškai sutinku, jog ta partija, kuri turės galimybę formuoti Vyriausybę, ji visų pirma tai darys pagal programinius principus ir vertybes. Būtų labai keista, jei socialdemokratai, būdami kairiąja partija, prie savęs pradėtų šlieti dešiniuosius. Abejoju, ar pirmiausia partija palaikytų tokį darinį. Tikiuosi, kad vis tik mes turėsime galimybę formuoti centro kairės Vyriausybę.
– Bet, pavyzdžiui, rinkiminėje kampanijoje nereikėtų išnaudoti tokio fakto, jog jūs įtinkate ir vieniems, ir kitiems, lyg ir atrodote plataus profilio.
V. Andriukaitis: Šiandien rinkiminė kampanija jau prasidėjusi, ir visiškai akivaizdžiai. Manau, Lietuvos žmonės turėtų labai aiškiai diskutuoti apie vadinamą sąjūdį prieš Astravą. Man, būnant Europos komisijoje, įdėjus be galo daug pastangų sužinoti tikrąją informaciją ir t.t., man labai keista. Galiu tai įvardyti tik kaip dešiniųjų rinkiminę kampaniją. Nes tai, ką jie daro, nieko bendro su tuo, ką jie nori pasiekti, neturi. Visiškai neturi. Nei ekspertų išvados, nei visas Europos komisijos pasiūlymų paketas – visa tai neindikuoja to, ką jie dabar daro. Jie daro aiškią dešiniąją rinkiminę kampaniją.
– Bet ir jūs galite ją daryti. O kol kas dar net nelabai aišku, kuris čia iš jūsų lyderis partijoje.
V. Andriukaitis: Lyderis yra aiškus – pirmininkas.
– Ponas Paluckas yra lyderis, pralamėjęs visus rinkimus. Pone Andriukaiti, jūs esate turbūt idėjinis lyderis.
V. Andriukaitis: Mano užduotis – padėti Gintui laimėti šiuos rinkimus.
– Kaip?
V. Andriukaitis: Visaip. Kartu, stipriai. Laimi tie, kas nebijo eiti į mūšį, ir ne vieną kartą nudegti.
– Gerai, bet jūsų rinkėjui turbūt norėtųsi žinoti, kuris iš jūsų ves sąrašą ir pan.
G. Paluckas: Tokius klausimus jau esame atsakę, ir ne kartą. Lapkričio mėn. Vykusiame tarybos posėdyje mes, išnagrinėję visas savo taktikas, strategijas, nusprendėme, jog partijos sąrašą veda partijos lyderis, Gintautas Paluckas. Pas mus nėra dvigalvystės, kaip kitose partijose. Pas mus yra atsakomybė, komunikacijos dalykai, galų gale – programiniai principai, už kuriuos esame atsakingi.
– Bet ponas Andriukaitis kalba apie plačią centro kairės koaliciją ir net siūlo savo vardą.
G. Paluckas: Ir labai teisingai daro. Nes tų koalicijų, politinio veikimo tinklų – Palucko, Andriukaičio, Blinkevičiūtės, Oleko, Syso tinklaveikos reikės tam, kad galėtume pasiekti tikslus, kuriuos esame užsibrėžę. Tik kažkaip jie labai keistai transformuojasi antraštėse: štai, lyderis yra prastas, nes kažkas pasakė kitą pavardę. Mes imame Vytenio pavardę, Juozo Oleko ir Vilijos Blinkevičiūtės pavardes – visų socialdemokratų pavardes.
– Ponas Andriukaitis net nėra pasakęs, ar jis dalyvaus rinkimuose.
V. Andriukaitis: Grįžkime į labai gerą pavyzdį. Algirdo Brazausko plati koalicija. Tada pirmuoju LDDP sąraše buvo Česlovas Juršėnas, pirmuoju sąraše socialdemokratu buvo Vytenis Andriukaitis, moterų sąraše pirmoji buvo Kazimira Prunskienė ir rusų sąjungoje pirmuoju sąraše buvo Sergejus Dmitrijevas. Visi buvo pirmi, o koalicija buvo štai tokia. Dabar klausimas, kodėl negalime pačius įvairiausius variantus išdiskutuoti.
– Tai kokius variantus, pone Andriukaiti? Apskritai, prieš grįždamas į Lietuvą, kalbėjote, kad norite atkurti narystę partijoje, taip pat – kad reikia kurti plačiąją centro kairės koaliciją ir pan. Tai apie ką kalbate?
V. Andriukaitis: Jau atkūriau narystę ir džiaugiuosi, kad diskusijos apie plačią centro kairiąją koaliciją yra pačiame įkarštyje.
– Bet kas ją galėtų formuoti?
V. Andriukaitis: Tikriausiai socialdemokratai galėtų būti jos ašimi. Kol kas mums nelabai sekasi su kitų politinių jėgų atstovais matyti tą vaizdą. Bet jei dabar nebus aiškūs plačios koalicijos kontūrai, mūsų signalai kairiajam rinkėjui labai aiškūs – mes būsime pajėgūs suburti tokią koaliciją.
– Bet jau reikėtų labai aiškiai pasakyti, su kuo norėtumėte ją formuoti. Nes turbūt yra skirtumas, ar tą koaliciją kursite su buvusiais bendražygiais, ar su panašios ideologijos partijomis, „darbiečiais", „valstiečiais"... Apie ką mes kalbame?
G. Paluckas: Neskubėkite kalbėti rinkėjų balsu. Rinkėjai pasakys, kas paklius į Seimą. Galų gale, politologai samprotauja, ar „valstiečiai" yra antri, ar ketvirti, ar išvis nepapuls, kas iš jų papuls personaliai, kaip atrodys jų politinė programa. Darbo partija vėl atsiras, ar ne... Šiuos klausimus bus galima užduoti tada, kai matysime, kam žmonės suteikia pasitikėjimą. Be jokios abejonės, mes, darydami sprendimus, remsimės savo programinėmis nuostatomis. Kitos partijos, kurios norės prisidėti prie kairiosios darbotvarkės įgyvendinimo Lietuvoje, galės prisidėti. Bet nuoširdžiai manau, jog tokie sprendimai pirmiausia bus priiminėjami partijoje, demokratiškai, ir nė vienas lyderis tokios naštos, atsakomybės net negali prisiimti, sakydamas, kad rytoj eisime su vienais, o poryt – su kitais.
– O su kuo neisite? Jau turite nusprendę variantus?
G. Paluckas: Dar nėra nė vienos partijos ar frakcijos 2020 m. Seime. Kas ten atsidurs, priklausys nuo rinkėjų.
– Jei vadovaujatės visuomenės nuomonėmis, kalbėdami apie savo ambicingus planus, reikėtų nepamiršti visuomenės nuomonių, kai kalbame apie būsimo Seimo kontūrus.
G. Paluckas: Pasakysiu paprastą dalyką – kai girdžiu iš dešinės samprotaujant, kad yra vertingos, valstybinės partijos, ir nevertingos, matau nepagarbą žmonių valiai. Vieni mandatai bus geresni, kiti – prastesni. Tokio skirstymo nesuprantu. Bet kokios koalicijos bus formuojamos programiniu principu, ką norime padaryti per ateinančius ketverius metus.
– Sakote, kad kažkas galėtų prisidėti. Pvz., Gabrielius Landsbergis kalba apie tai, kad reikia burti atsakingų partijų branduolį, kuris galėtų ašis formuojant būsimą koaliciją. Tarkime, konservatoriai sakytų, kad nori prisijungti prie jūsų...
G. Paluckas: Labai gerai, švietimo sistemos finansavimą spręskime, kapitalo apmokestinimą, progresinių mokesčių klausimą spręskime. Pasiruošę konservatoriai? Nežinau, kaip jie patys įtikins savo žmones.
V. Andriukaitis: Man norėtųsi atkreipti dėmesį į žodžius „atsakingos partijos". Kai stebiu ilgą konservatorių kelią ir jų klaidas, kurias vertėtų surašyti ant jaučio odos, žodis „atsakingos" kažkaip keistai ten dera. Man susidaro įspūdis, kad jie fanatiškai užkliūna už savo ideologinių dogmų, ir pridaro daug bėdų, kurias po to Lietuvos žmonėms tenka ilgai taisyti...
– Pone Andriukaiti, žiūrėkite, kad nereikėtų už tuos žodžius atsiprašinėti po rinkimų.
V. Andriukaitis: Man nereikia atsiprašyti, turiu visą savo sąrašą dalykų, pradedant nuo devyniasdešimtųjų ir baigiant tuo, ką jie daro dabar dėl Astravo situacijos – mes pateiksime analizę, ką jie daro. Jie turės labai aiškiai atsakyti, ar jie iš tikrųjų galvoja, kad Lietuvos žmonių gyvenimas pagerės nuo to, ką jie daro. Ar Lietuvos žmonės dar daugiau mokės už elektrą. Ir dabar mokame brangiausiai iš visų Baltijos valstybių. Klausimas, ką darote su Lietuvos žmonių gyvenimais. Nes elektros kaina įeina į viską – maistą, šildymą, transportą.
– O kas jums nepatinka sąjūdyje dėl Astravo? Jie kelia esminį klausimą – šalies saugos ir atsakomybės. Lyg ir nieko čia baisaus?
V. Andriukaitis: Jie kelia ne saugos klausimą, o tiesiog naudojasi žmonių baime. Nes keliant saugos klausimą reikėtų ir atsakyti, kokie žingsniai Lietuvai padėtų padidinti Astravo saugumą. Apie tai kalba ir energetikos instituto ekspertai, ir mokslo akademijos žmonės, ir Europos komisijos žmonės, ir visų šalių aplinkui – latvių, estų, suomių ir t.t. Kodėl konservatoriai iškrinta iš viso šio konteksto, žaisdami vieną žaidimą?
– Bet jei niekas nekelia šio klausimo, kažkam reikia jį kelti.
V. Andriukaitis: Tokiu būdu, kaip jie kelia, jie tik dar labiau komplikuoja Lietuvos tarptautinę ir kaimynystės padėtį.
– Astravo sąjūdžio reikalai galėtų būti atskira diskusijos tema. Bet grįžkime prie jūsų partijos. Jei kalbame apie konkurenciją centro kairėje, Darbo partijai neblogai sekasi kilti iš pelenų. Darbo partija garsėja kaip partija, kuri pasiūlo labai agresyvią rinkiminę kampaniją. Matėme, kaip jiems pavyksta privilioti rinkėjus. Tai tikrai yra didžiulis konkurentas jums, minantis ant kulnų. Ką ketinate daryti?
G. Paluckas: Norite, kad atskleistume visą savo strategiją ir taktiką?
– Norėtųsi, nes jūsų rinkiminės kampanijos visuomet būna labai nykios.
G. Paluckas: Mes irgi esame padarę klaidų. Bet šiuo atveju, be abejonės, Darbo partijos pakilimas mus natūraliai neramina. Nors partijos lyderis pastaruoju metu tiesiog gyvena Tailande ir karts nuo karto grįžta į savo pareigas Briuselyje, nepaisant to, partijai, jos likučiams bent jau apklausose sekasi neblogai. Bet rinkiminė kampanija vyksta ne tik televizijose, bet kiekviename kieme, gatvėje, ir mes pasiruošę tą žinutę nunešti iki kiekvienų durų Lietuvoje. Pats Viktoras, labai abejoju, ar tai darys ir padarys.
– O jam ir nereikia. Jis ir knygą išleido...
G. Paluckas: Jo kūrybinės galios ir atsivėrimai yra nuostabūs, bet ar tai kelia pasitikėjimą gebėjimu įgyvendinti tas politines nuostatas...
– O jums dar kyla abejonių, ar Darbo partija gali laimėti rinkimus? Prisiminkite 2004-uosius.
V. Andriukaitis: Tiesą sakant, Darbo partija viena rinkimų niekada nelaimėjo. Ji pasirodydavo geriau ar blogiau, bet po to koalicijose vyraudavo socialdemokratai. Ir rezultatų apibendrinime, programos formavime, Seimo darbuose, įstatymų leidyboje pagrindinis smuikas priklausydavo socialdemokratų politinei ekonominei socialinei mokyklai. Ir dabar tas pats. Žinoma, galime džiaugtis, kad kairiajame flange atsiranda daugiau konkurentų, mums tai irgi gerai. Mes tuomet mobilizuojamės, nenorime daryti nykios kampanijos. Padarysime aštrią, patrauklią, bet konstruktyvią programą. Ir žiūrėsime, kas kaip konkuruos. Kuo daugiau bus idėjų iš jų pusės, tuo daugiau bus mums užduočių tas idėjas išanalizuoti ir pateikti savo dar ryškesnes.
– Bet kuo jūs skiriatės? Darbo partija yra vieno asmens partija, kurioje gali išryškėti papildomi lyderiai. Socialdemokratai ir konservatoriai yra tos partijos, už kurias žmonės balsuoja arba dėl to, kad joms labai patinka, tinka ideologiškai, arba iš įpročio.
G. Paluckas: Ne, jūs labai klystate.
– Čia – ne mano, o sociologų nuomonė. Pas jus nebalsuoja už žmones, už asmenis.
G. Paluckas: Ne, pirmiausia balsuoja todėl, kad mato mūsų darbus. Mūsų merų, tarybų, ministrų, vyriausybių. Tokių įsitikinusių kietų ideologiniu principu balsuojančių žmonių Lietuvoje yra nedaug. Dėl to, kai sakote, kad pas mus trūksta lyderių... Pas mus yra komandinė lyderystė. Pas mus yra ir žvaigždžių, ir žvaigždučių...
– Bet jūs nebegalite važiuoti ant tų pačių vėžių, patys suprantate.
G. Paluckas: Mes jau seniai naujose vėžiose.
– Susiskaldymo vėžiose – va ir viskas.
V. Andriukaitis: Bandote sugrąžinti senąją etiketę.
– Kokią? Bebrų?
V. Andriukaitis: Žodį „atskilusi" pakeičiate žodžiu „susiskaldžiusi".
– Pone Andriukaiti, esate aiškiai pasakęs, kad iš dalies 2001 m. vykęs socialdemokratų ir LDDP susijungimas buvo klaida. Ir dabar, Kirkilui atskilus, ta klaida buvo iš dalies ištaisyta?
V. Andriukaitis: Jūs čia ne mane cituojate. Sakiau, kad 2001 m. padarėme teisingą žingsnį, tai padėjo sustiprinti daugiapartinę sistemą Lietuvoje, stabilizuoti padėtį. Kas būtų buvę, jei nebūtume susijungę 2001 m., perėmę vairą iš Naujosios koalicijos. Būtume neatvedę Lietuvos į Europos Sąjungą. 2001-2004 m. buvo šitokio įtempto darbo metai. Kas gi laimėjo tą strateginį mūšį? Socialdemokratai. Tik tada, kai susijungėme, LDDP ir LSDP.
Susijungėme 2001 m., 2000-aisiais ėjome į rinkimus dviem sąrašais. Susijungėme ir pažiūrėkite, koks buvo efektyvus ir entuziastingas darbas. Po to, suprantama, turėjome daug kitų užduočių. Manau, pavyzdys, kad socialdemokratai iš visų postsovietinės erdvės respublikų Lietuvoje yra stipriausi... Pažiūrėkite į estus, latvius, jau nekalbu apie Ukrainą ir kt., kur socialdemokratai subyrėjo visiškai. Lietuva išlieka valstybe, kur socialdemokratija po šiai dienai egzistuoja kaip rimta, solidi ir įtakinga politinė jėga. Net lenkams nepavyko.
– Ką ketinate daryti vienmandatėse? Po truputį aiškėja kitų partijų strategijos, konservatoriai jau braižo savo planus, gana agresyvią strategiją, kaip elgsis rinkimuose, ypač – vienmandatėse apygardose, periferijoje, kur jiems gal sunkiau sekdavosi. Ar jūs turite kažkokią strategiją?
G. Paluckas: Nežinau, kuo kitų partijų noras agresyvesnis nei mūsų. Mes taip pat agresyviai norime ir siekiame tų mandatų. Visi taktiniai skaičiavimai prasideda nuo antro turo. Bet pirminė užduotis yra turėti tuos žmones, kurie yra gerbiami vietoje, mes tokių žmonių turime daug, ir atitinkamai pasiruošti, kad ta žinutė, kurią socialdemokratai nori pasakoti žmonėms, būtų vientisa, kad nebūtų prieštaravimų, kad atitiktų žodžiai su darbais, nuostatomis. Tam esame pasiruošę. Rikiuojame savo kariuomenę, keliame kandidatus. Visų paslapčių neišduosime, bet antriems turams prasidės taktikos.
V. Andriukaitis: Pirma taktika labai aiški – pirmame ture laimėti kuo daugiau. Jei ne, tada išeiti į antrą turą. Ir tada antrame ture vėl laimėti kuo daugiau. Abiem atvejais labai aiški taktika. Visos vienmandatės bus padengtos, tikrai. Dėsime pastangas, kad ir vienmandačių rinkimai būtų kuo palankesni.
– Jūs patys save kokiuose postuose matote po rinkimų?
G. Paluckas: Čia turime kėdes matuotis? Galbūt rinkėjai mums kėdes pamatuos.
– Jei tokius ambicingus planus turite, kodėl gi nepasimatavus?
V. Andriukaitis: Ne dėl kėdžių politika vykdoma.
– Pone Andriukaiti, o jūs aktyviai dalyvausite politikoje, ar būsite gerasis dėdė, tėvas, kuris padeda socialdemokratams laimėti rinkimus?
V. Andriukaitis: Mano tikslas, kad socialdemokratai pasirodytų kuo geriausiai.
– O jūs pats sąraše būsite?
V. Andriukaitis: Šiandien dar anksti diskutuoti. Bet vienoje ar kitoje, kaip sako Č. Juršėnas, konsteliacijoje būsiu. Bus matyt.
G. Paluckas: Vytenis dalyvauja rinkimuose vienokiu ar kitokiu formatu.
– Kokiu formatu?
G. Paluckas: Jei pulsime matuotis sau kėdes, rinkėjai gali pasakyti, kad mūsų arogancija jiems nepatinka. 2016 m. prieš antrą turą turėjome jauną, perspektyvų politiką, kuris jau įsivaizdavo besišildąs Vyriausybės vadovo poste.
– Nekritikuokite, pone Paluckai, jums ne ką geriau sekasi.
G. Paluckas: Nepasakiau pavardės. Noriu pasakyti, kad nereikia pulti į tuos dalykus. Turime programines nuostatas, ir labai norėtume turėti galimybę jas įgyvendinti. Postai – paskui.