aA
Gyvenimu reikia džiaugtis ne valandomis ir net ne minutėmis, o akimirkomis – prabėgęs laikas niekada nesugrįš. O paprastų, bet šiltų žodžių „atsiprašau, prašau, ačiū, laba diena“ niekada nebus per daug – tik nuo mūsų pačių priklauso, ar būsime laimingi.
Palangoje surado gyvenimo džiaugsmą: kodėl moterys kavos prašo į lovą, o ne į puodelį?
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Taip sako ilgametė palangiškė Konstancija Strikienė – buvusi pedagogė yra tikras didžiausio Lietuvos kurorto šviesulys. Iš 82 metų Konstancijos veido niekada nedingsta šypsena, o iš širdies glūdumų plūstantis gerumas nepalieka abejingų.

„Gyvenimas yra juokas, tik mokėkime juoktis, žinoma, patys iš savęs, kitų nelieskime, ir visiems bus gera“, – nevyniodama žodžių į vatą sako buvusi muzikos mokytoja.

Su Konstancija susitikome namo, kuriame dar būdamas gyvas gyveno kompozitorius Juozas Karosas, kiemelyje – į pokalbį Birutės alėjoje moteris atvažiavo dviračiu. Matyti vyresnio amžiaus žmogų ant dviračio Palangoje nėra kasdienis vaizdas, todėl Konstancijos kelionė kurorto gatvelėmis ne vienam poilsiautojui sukėlė tik teigiamas emocijas.

„Norėjau sėsti į savo automobiliuką ir atvažiuoti, bet persigalvojau – išsigandau, kad pagalvosite, jog noriu pasigirti“, – net nebando slėpti Konstancija.

Į Palangą ji su savo vyru atvažiavo dar 1958 m. iš Klaipėdos – čia jiems buvo pažadėtas ne tik darbas muzikos mokykloje, bet ir būstas. Iš pradžių jie glaudėsi bendrabučio tipo name su kitomis šeimos, o vėliau persikėlė ir į butą.

Tačiau gyvenimo pradžia kurorte nebuvo lengva – anot jos, palangiškiai yra ypatingi žmonės.

„Ilgus metus mes buvome perėjūnai, kaip sakydavo Žemaitė, – neslėpė Konstancija. – Dabar gyventi į Palangą atvažiuojantiems žmonėms lengva adaptuotis, nes jau yra masė gyventojų. Daug kam nepatiks, ką pasakysiu – mes visi lietuviai ir žinome lietuvišką charakterį, o žemaičiai ir palangiškiai yra ypatingi žmonės. Atvažiavome niekam neatimdami darbo, bet mokyti palangiškių – tuo metu atidarė muzikos mokyklą. Būdavo, ateini į kiną, o už nugaros šnabždasi: parėjūna. Ateini į koncertą, vėl tas pats:parėjūna. Patikėkite, buvo skaudu, ir taip tęsėsi maždaug penkiolika metų, kol Palangoje pagausėjo žmonių. Paskui prie mūsų priprato, pamatė mūsų darbą. Čia – labai sunkaus charakterio žmonės, daug kas, net jauni žmonės iki šiol kartais skundžiasi, kad iš palangiškių jaučia nusistatymą. Na, nieko nepadarysi, tai – lietuviškas pavydas. Aišku, gal tai yra kiekvienoje tautoje, juk mūsų žmonėms gera matyti yra labai sunku.

Štai ir aš iki šiol kartais sulaukiu užgaulių replikų – pavyzdžiui, bendraamžės mato, kad važiuoju dviračiu, ir sako: „Tau bepigu, tau nieko neskauda“. Bet sakau, brangiosios, jūs nežinote, kokia kaina užlipu ant dviračio ir kokia kaina nuo jo nulipu.“

Kaip keitėsi Palanga ir J. Basanavičiaus gatvė

Konstancijos akyse keitėsi Palanga – prisimindama senąjį kurortą ji kartais juokiasi, kad tai du skirtingi miestai, o tie, kurie seniai nebuvo pajūryje, greičiausiai kurorto nė nepažintų.

„Kai atvažiavome, Palanga buvo tokia mažutė, bet – labai nuostabi, žalia, – prisiminė ji. – Dabar mane, aišku, truputį šokiruoja, bet – tik truputį, juk žinau, kad tai, ką turime, kažkam liks ir visiems bus vietos gyventi. Ne taip, kaip anksčiau. Dabartinė Palanga auga, gražėja, tik reikia žiūrėti šviesiomis akimis – visada pamatysime gražių dalykų. O juk kiek buvo triukšmo, kai Jūratės gatvėje išrovė senus kaštonus! Nepatikėsite, bet didžiausią triukšmą kėlė ne palangiškiai, o į čia atvažiavę svečiai – tada buvo labai graži vasara, todėl poilsiautojai galėdavo pasislėpti nuo saulės, bet kad eidami gatve žmonės net stumdėsi negalėdami praeiti, irgi nesidžiaugė. O dabar, kai praplatino gatvę, niekam neateina į galvą, kas buvo padaryta.“

Anot Konstancijos, nors per kelerius pastaruosius dešimtmečius keitėsi visas kurortas, tačiau bene labiausiai pasikeitė visą parą šurmuliuojanti tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gatvė.

„Anksčiau ji buvo kitokia, daug paprastesnė, o kardinaliai ėmė keistis po Nepriklausomybės atkūrimo – sovietiniais laikais, išėjus pasivaikščioti, čia net būdavo didžiulė problema atsigaivinti, – pasakojo ji. – Atsimenu, kartą rugpjūčio pabaigoje su svečiais namuose pavalgėme, išėjome pasivaikščioti ir panorome atsigaivinti – J. Basanavičiaus g. tada veikė vienintelis viešbutis „Pajūris“, jame buvo kavinė, bet ją jau buvome praėję, o priešaky – nieko, net jokio kioskelio nebuvo. Dar prie kopų veikė kavinukė, bet ir ji buvo užsidariusi, nes nebuvo klientūros. O dabar pažiūrėkite, kas darosi – košmaras. Šiandien ši gatvė turėtų vadintis ne J. Basanavičiaus, o Turgavietės – būtinai praeikite per ją, vakarop net baisu būna, naktimis už pustrečio kilometro gyvendama girdžiu, kaip groja muzika.“

Stebėdavo saulėlydį ir gatvės madas

Anot jos, sovietiniais laikais, kai nebuvo mobiliojo ryšio telefonų, užtekdavo tik žinoti, kad žmogus, su kuriuo norėtum susitikti, yra Palangoje, ir toks susitikimas tikrai įvykdavo.

„Visi eidavo J. Basanavičiaus g. link tilto – nuo žmonių gausos jis net siūbuodavo, žmonės vienas pro kitą vos prasilenkdavo, tai buvo nenusakomas jausmas – būtinai spoksok ir sutiksi žmogų, kurio ieškai, – pasakojo Konstancija. – Žinoma, būdavo, kad sutinki ir tą, kuris nenorėtų, jog jį pamatytumei, tarkime, su meiluže, bet gyvendamas Palangoje suvoki, kur gyveni, ir išmoksti nematyti ar negirdėti. Reikia ir tokių dalykų.“

Konstancija sako, kad anksčiau poilsiautojams didžiausia atrakcija Palangoje būdavo saulėlydžio stebėjimas.

„Tai buvo didelė tradicija – damos į J. Basanavičiaus g. eidavo pasižiūrėti, kokiomis suknelėmis kitos moterys apsirengusios ir kokia vyrauja mada, o vyrai lydėdavo savo damas, aišku, irgi pasipuošę, – prisiminė ji. – Tais laikais į restoraną vyrai be kaklaraiščių, o moterys be kojinių net nebuvo įleidžiami – šveicorius (durininkas – aut. past.) stovėdavo ir tikrindavo. O dabar eik bet koks – net į valstybinius priėmimus galima ir su džinsais nueiti, ir net su tais madingais, suplėšytais.“

Pasak jos, Palanga plėtėsi labai lėtai: „Man atrodo, kad pirmasis daugiabutis su aštuoniais butais buvo pastatytas Vytauto g., prie fontanų, kur dabar įrengtas fotocentras su akmeniniu fotoaparatu.“

Palangos laukia labai graži ateitis

Paklausta, kokia vieta Palangoje yra mieliausia, Konstancija susimąsto, bet jau netrukus sako: „Jums gal ir keistai atrodys, man visa žemė yra labai brangi, man visos vietos, kur galiu padėti pėdą, yra brangios. Vis tik labiausiai užburiantis yra Botanikos parkas – ten savotiška oazė. Anksčiau ten net šokių vakarai buvo rengiami – nedidelėje saloje, gamtos prieglobstyje, grodavo pučiamųjų orkestras, o poros sukdavosi pagal valso, polkos ar tango ritmus.“

Anot jos, Palangoje yra daug gražių vietų, tereikia tik į jas pasižiūrėti ir pamatyti.

„Jeigu Palangai kas nors duotų didelį skėtį ir būtų galima pratęsti gero oro terminus, ji dar gražesnė būtų, – įsitikinusi Konstancija. – Juk jau ir gatvės sutvarkytos, bet, aišku, žmonėms vis ne taip. Atvažiuojantieji turi daug pretenzijų – kodėl nėra baseino? Neskubėkime, brangieji, bus ir baseinas – Palangos laukia labai graži ateitis. Ir mes pralenksime Druskininkus – reikia gyventi viltimi, nes viltys ir norai miršta paskutinieji. Visiems taip sakau – tikėkime, kad taip bus, ir pamatysite, tikrai viskas tik į gera pasikeis.“

Ji taip pat viliasi, kad jau artimiausioje ateityje poilsiautojai į pajūrį trauks ne tik vasarą, bet ir rudenį ar net žiemą, nors dabar tokiu metu „galima groti gedulo himnus“.

Negali gyventi be žmonių

Groti gedulo himnus ar giedoti liūdesio giesmes galėtų ir visiškai viena likusi Konstancija, tačiau pensininkė dar savęs nenurašo ir aktyviai dalyvauja Palangos visuomeninėje veikloje.

„Esu bandos žmogus – mamytė sakė, kad su gimusi jomarko (turgaus – aut. past.) dieną, gal todėl man visada norisi bendrauti su žmonėmis, – neslėpė ji. – Aš bijau vienatvės, esu likusi visiškai viena, bet juk ir vienas žmogus gali gyventi. Brangieji, viena žinau – reikia džiaugtis gyvenimu, ir ne valandomis, ne minutėmis, o akimirkomis, nes ta akimirka, kuri prabėgo, jau negrįžta, o jeigu ir sugrįš, ji vis tiek bus kitokia.“

Konstancija niekada nepervargsta bendraudama su žmonėmis – anot jos, tereikia galvoti, kad tau gera, tu džiaugiesi, kad dar esi tarp žmonių.

„Patikėkite, gyvenu ne sau, visiems padedu, kiek tik galiu – ar galima tikėtis didesnio atpildo, kai kažką gero padaręs kitų žmonių akyse pamatai ne tik džiaugsmą, bet ir džiaugsmo ašaras, – prisipažįsta ji. – Tai neįkainojami dalykai. O savęs neskriaudžiu, patikėkite – juk visi mes į šį pasaulį ateiname suspaudę kumščiukus, o išeiname – ištiesdami rankas.“

„Bet ar nenukenčiate nuo gerumo – juk yra visokių žmonių“, – klausiu Konstancijos.

„Taip, mes visi skirtingi, bet ir tuo pačiu esame vienodi – aš jau tokia esu, man į galvą atėjo mintis ir ją pasakau, negalvoju, o vėliau, atvirai pasakius, stengiuosi dirbti su savimi, – neslepia moteris. – Bet žinote, tokiose situacijoje manau, kad jeigu kam nors kažkas nepatinka, tai čia to žmogaus, o ne mano problema. Man svarbu, kad mano sąžinė rami – į mane gali nusišluostyti kojas, perlipti, bet aš atsikelsiu ir vėl eisiu tolyn. Juk kaip tame anekdote, kai žydas kaime vedė Sarą, o jo draugas jam sako: „Klausyk Abramki, ar nematai, kad aplink yra gerokai gražesnių moterų?“ O jis šiam atkirto: „Oi, jeigu tu matytum mano akimis, tai tau Sara būtų pati gražiausia“. Taip ir gyvenime yra.“

Nebijo pasijuokti iš moterų

„Žinote, kartais moterys ant manęs labai pyksta – joms nepatinka tiesa, – neslepia Konstancija. – Ne kartą joms sakiau, nemenkinkite savęs, ką galite pačios padaryti, padarykite. Štai, kartais sėdime svečiuose, kalbamės, o kuri nors iš moterų ir sako: „Jonai, paduok Konstancijai sausainį.“ O jos rankos yra čia pat, vyrui dar kliūtis yra jį paimti. Ar tai nėra moters noras pademonstruoti, kad štai, man vyras patarnauja. Juk, jeigu jis yra tavo gyvenimo draugas, tavo gyvenimo žmogus, tu jam irgi stenkis padėti.“

Ir dar kaip pavyzdį ji pateikė istoriją, kaip galima iš moterų pasijuokti: „Moteris ryte guli lovoje ir girdi, kad vyras jau vaikšto po virtuvę. Ji jam ir sako: „Jonai atnešk man kavos į lovą.“ O vyras tik apsidairo ir šiai atkerta: „O ką, brangioji, į puodelį neužteks?“

Pasak jos, kiekvienas žmogus turi suvokti, kad į gyvenimą reikia žiūrėti šviesiomis akimis.

„Tamsu bus ten – kapinėse, o gyvenime turi būti svarbiausia – žmogus, – drąsiai sako Konstancija. – Žinote, gyvenimas yra labai gražus – mėgaukimės juo. O paprastų žodelių „prašau, atsiprašau“, padėkų ir pasisveikinimų niekada nebus daug. Kaip ir gėlių moteriai ar mergaitei.“

Ir čia pat Konstancija užtraukė dainą: „Kai eisi tu pas mylimiausiąją, tai eik trumpiausiu takeliu, tik nepamiršk priskint brangiausiajai kvapių ir žydinčių gėlių, kvapių ir žydinčių gėlių. Nors toji puokštė bus kukli, labai, be rožės žiedo jinai bus, jinai kvepės pačiais gimtais laukais, kvepės ji vėjais iš laukų, kvepės ji vėjais iš laukų. Miela, iš laimės raudonuodama, ją prie krūtinės prisiglaus, kiekvieną žiedą išbučiuodama, ji džiaugsmo nenuslėps svaigaus, ji džiaugsmo nenuslėps svaigaus.“

DELFI galerijoje – vaizdai, kaip anksčiau atrodė Palanga:

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lukašenka atkirto Nausėdai: tegu užsiima savo virusu (449)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad jo šalies patirtis...

Skvernelis: priėmėme sprendimą didinti medikų atlyginimus

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis feisbuke pranešė, kad Vyriausybė nusprendė didinti...

Įspėjo dirbančiuosius: atlyginimai už kovą gali vėluoti (30)

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos vadovė Daiva Čibirienė sako, kad dėl to, jog...

Mirčių nuo koronaviruso – jau 9 (316)

Mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius - 9, iš jų 6 iš Ukmergės. Visi mirusieji ukmergiškiai...

Policija pradėjo tyrimą dėl COVID-19 sergančios moters: rado lauke vedžiojančią šunį (219)

Klaipėdos apskrities policija ketvirtadienį pranešė, jog pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl...

Skvernelis: tiems, kuriems prašymai ir raginimai nė motais, turėtų padėti baudos (97)

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis po ketvirtadienį Vyriausybėje įvykusio COVID – 19...

Policija greičio matuoklį pastatė ant Vilniaus aplinkkelio viaduko: rezultatai tokie, kad statys dažniau (14)

Vilniaus policijos pareigūnus vairuotojai trečiadienį pastebėjo neįprastoje vietoje: ant vieno...

Investuotojas Variakojis siūlo planą Lietuvai: mažinti PVM, pamiršti biurokratiją ir gyventojams išdalyti vienkartines išmokas (26)

„Naikinkime visas biurokratines užkardas ir, tebūnie, su rizika verslui ir žmonėms dalinkime...

JV fondo vadovė – apie tylų Jono rūpestį ir karantino teigiamas puses (1)

„Likite namuose“, – su Memfio „Grizzlies“ marškinėliais Jonas Valančiūnas rankose...

Perdirbėjai panikoje: trečią savaitę negauname atsakymo, ką daryti, jei vienas darbuotojų susirgs

„Pieno centras“ sako, kad nuo kovo vidurio iš Sveikatos apsaugos ministerijos negauna atsakymo...

|Maža didelių žinių kaina