12 valandą kariuomenės ordinaras vyskupas Eugenijus Bartulis aukojo šventąsias mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje. 13 valandą, skambant J. Naujalio pjesei „Svajonė“, kolona pajudėjo link kapinių. Karstą įnešant pro kapinių vartus iššauta pirmoji salvė – taip Garbės sargybos kuopos karių šūviais pagerbiamas ginklo brolio atminimas. Baltų gėlių ir žmonių koridoriumi plaukiančio karsto priekyje – Garbės sargybos karių kuopos nešamas Kryžius, velionio fotografija ir abu, deja, po mirties suteikti apdovanojimai – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus suteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medalis „Už tarptautines operacijas”.
„Žmogus gyvas tol, kol gyva atmintis apie jį. Geros tau, broli, kelionės namo,“ – sakė į paskutinę kelionę gimtinėn iš Afganistano Goro provincijos atlydėjęs A. Jarmalavičių kovos draugas ir artimas bičiulis puskarininkis Valdas Kamandulis.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus paskutinį sykį kalbėjo Arūnui: „Taip, kaip žmonės, sausio 13-ąją išėję ginti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, žinojo, kad gali paaukoti brangiausią ką turi, taip ir Tu, prisiekęs tarnauti Tėvynei, žinojai, kokį kelią pasirinkai“. Užuojautos žodžius artimiesiems bei draugams taip pat tarė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Valstybės vėliavą nuo žuvusio kario karsto Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. V. Tutkus perdavė našlei Danguolei Jarmalavičienei, sakydamas: „Įteikiame Valstybės vėliavą dėkingos tautos vardu Jūsų vyro Arūno ištikimai tarnybai atminti“.
Trys Garbės sargybos kuopos karių iššautos salvės nuaidi per Klevų gatvės kapines. Žuvusio kario palaikai atgula į amžino poilsio vietą. Lietuvos kariuomenės seržanto Arūno Jarmalavičiaus apdovanojimai įteikiami jo žmonai.