aA
2002 metais Lietuvoje vykę prezidento rinkimai nustebino ne vieną analitiką. Nors 2001 m. apklausos rodė, kad tuometiniu šalies prezidentu Valdu Adamkumi pasitiki net 80 proc. tautiečių, savo kėdę 2003 metų pradžioje jam teko užleisti skambiais pažadais lietuvių simpatijas pavergusiam Rolandui Paksui.
© DELFI montažas / ELTA nuotr.

Politologus stebino ir tai, kad V. Adamkus pirmajame rinkimų ture laimėjo didele persvara, o štai antrasis turas baigėsi kiek kitaip – R. Paksas surinko 54,71 proc. rinkėjų balsų, o metų žmogumi vadintam V. Adamkui atiteko 45,29 % rinkėjų simpatijų.

2002 metais vykdytai R. Pakso rinkiminei kampanijai kliuvo lavina kritikos ne tik dėl populistinės rinkimų programos, bet ir dėl pasirinktos taktikos rinkėjams žavėti. Politikas demonstravo akrobatinius skrydžius, Lietuvos regionus lankė su skambiai pavadintu sraigtasparniu „Skrajojantis Rolandas“ ir net ragino tvarką šalyje atstatyti grąžinant mirties bausmę.

Šie rinkimai įnešė nemažai sumaišties ir į politinę areną, nes tuometinės Liberalų demokratų partijos (dabar „Tvarka ir teisingumas“) lyderis R. Paksas buvo vienas pirmųjų politikų rinkiminės kampanijos vairą patikėjęs ne politikos bendražygiams, bet viešųjų ryšių specialistams.

Dabartinio Europos Parlamento nario 2002 m. rinkimų kampanija netgi buvo pripažinta geriausiu 2002 metų Lietuvos ryšių su visuomene projektu ir komunikacijos specialistų yra analizuojama iki šiol.

Su R. Paksu rinkimų kampanijos metu dirbęs žurnalistas, „Verslo klasės“ redaktorius ir vienas pirmųjų viešųjų ryšių specialistų Aurelijus Katkevičius ilgą laiką apie pasitelktas gudrybes ir technologijas, padėjusias R. Paksui laimėti rinkimus, niekam nekomentavo. Vis dėlto praėjus 16 metų A. Katkevičius DELFI sutiko papasakoti, kaip buvo kuriamas politiko įvaizdis, kokie triukai padėjo sužavėti rinkėjus ir kokias padarytas klaidas tenka pripažinti šiandien.

Aurelijus Katkevičius
Aurelijus Katkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Kai pradėjote dirbti su Rolandu Paksu, sakėte, kad iš vyro su ašara prie akies reikės padaryti vyrą su tvirtu kumščiu. Kodėl buvo pasirinktas būtent toks politiko įvaizdis?

– Iki šiol ir ypač tada, o tai yra 16 metų atgal, ir ypač pobrazauskinėje eroje bet kas, dirbantis ryšių su visuomene, politechnologijos aplinkoje, neišvengiamai visu savo stuburu jautė, kad tvirtos rankos ir tvarkos ilgesys yra būdingas didžiajai daliai šitos visuomenės. Aš manau, jis neišblėso ir mes neišmokome tų pamokų. Nuo Pakso laikų mes neišmokome, kad bloga demokratija yra geriau negu bičas su tvirtu kumščiu.

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA

– Kokios visuomenės nuotaikos ir nuostatos tuo metu išdavė, kad būtent tokio vadovo nori lietuviai?

– Ir dabar tas pats. Viskas yra taip pat. Niekas nepasikeitė. Apklausos rodo, kad visi nori greitų sprendimų, visi nori tvirtos rankos. Aš iš tikrųjų jaučiuosi kaltas dėl to, kad tada spekuliavau būtent tuo. Tai yra agresijos, manipuliavimo laukas, bet kadangi tu esi kaip technologas, tu turi užduotį išspręsti tam tikrą dalyką, padaryti tam tikrą daiktą per tam tikrą laiką, tai imiesi tų priemonių, kurios leidžia tai padaryti ir nelabai galvoji apie ilgalaikes pasekmes. Ir be reikalo.

Tvirta ranka visada neišvengiamai veda į tai, ką mes dabar matome Trumpo atveju, Orbano, Erdogano ir daugybės kitų atvejų. Neišvengiamai veda į konfrontaciją, į supriešinimą, neišvengiamai veda į juodo-balto akcentavimą, bet ne į niuansų akcentavimą, ir iš to atsiranda didžiulės ilgalaikės nelabai geros pasekmės. Tą aš dabar suprantu.

Valdžios jie nemyli ir čia labai nesunku patikti. Populistų pagrindinis žaidimo principas yra – aš prieš valdžią, balsuok už mane. Nors tu tuoj pat būsi valdžia.

– Esate sakęs, kad į jus kreipėsi ne vienas politikas ir prašė padėti 2002 metų prezidento rinkimuose. Kodėl pasirinkote dirbti būtent su R. Paksu?

– Labai paprasta. Jie visi trys – Eugenijus Maldeikis, Rolandas Paksas ir finansų ministras Jonas Lionginas – atsistatydino. Kai jie atsistatydino dėl „Williams“ istorijos, kažkas ten kažkur suvirė, nežinau kas, bet pas Paksą mane pakvietė Eugenijus Maldeikis. Tai yra žmogus, kurį aš pažįstu net ne daug metų, o dešimtmečių, ir kuriuo aš besąlygiškai pasitikiu. Eugenijumi Maldeikiu aš pasitikėjau, pasitikiu ir turbūt pasitikėsiu ateityje, nes aš žinau, koks tai yra žmogus. Jis mane pakvietė ir tai viską ir nulėmė.

Tuo metu nebuvo labai daug alternatyvų. Tada mes dirbome ryšiuose su visuomene ir Paksas buvo toli gražu ne pats didžiausias klientas. Jeigu paimtume visą kompleksinę rinkimų kampaniją su reklamos agentūra, su medijos pirkimu ir su ryšiais su visuomene, tada galbūt kokia ketvirta, penkta vieta tarp mūsų klientų. Aš ėjau klausti pas savo komercinius klientus – Omnitelį, Lietuvos draudimą, Švyturį – ar man galima šiek tiek užsiimti politika. Jie taip prisimerkė, pasižiūrėjo ir sako – nu tegul žaidžia vaikas smėlio dėžėje. Paskui, kiek vėliau, po 2003-2004 metų, matyt, ne tokios buvo nuotaikos, bet mes truputį pažaidėme toje smėlio dėžėje.

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA

– Buvo kalbama, kad politiko rinkimų štabas darbą pradėjo labai anksti. Kada pats prisijungėte?

– Aš atsimenu Maldeikio butą Trakų gatvėje, kur mes ir susitikome, ir Paksas sakė – nu padėk. Sakau – nu gerai. Ir viskas. Paskui aš, aišku, atitempiau ir reklamos agentūrą „DDB Vilnius“ su visais vizualiais reklaminiais ir kitais sprendimais, nes jiems turbūt irgi buvo įdomu pabandyti šitą žanrą. Po to jie darė Petro Auštrevičiaus prezidento rinkimų kampaniją ir Europos Sąjungos referendumo kampaniją. Mūsų kontora tada vadinosi „DDB&Co ir Katkevičius“, nes DDB yra reklama, DDB&Co yra ryšiai su visuomene.

Iš mūsų turbūt dirbo 5 žmonės, įskaitant, pavyzdžiui, Jurgą Šeduikytę, kuri tuo metu padėjo Paksui dalyvauti provincijoje. Įskaitant Erika Umbrasaitę, kuri specialiai kuravo moterišką rinkimų pusę, tai yra ponią Laimą ir panelę Ingą, nes joms tuo metu reikėjo šiokio tokio kuravimo. Daugybė žmonių iš biuro vienu ar kitu etapu prie to dirbo.

O štabas tai čia visiškai kitas klausimas. Kiek ten Šurkus, kiek ten Dalia Kutraitė, kiek ten kas ir kurioj vietoj ten įsipina rusiškas pėdsakas. Ir taip, čia yra problema. Tas Borisovo duotas milijonas buvo žiaurus šokas, nes vien pats skambesys – aš duodu milijoną Paksui – iš ruso, turinčio sraigtasparnių remonto gamyklą, ryšių su visuomene požiūriu, piariniu požiūriu yra žiauri provokacija. Šlykščiau nebuvo galima padaryti. Bet tu dirbi darbą ir priimi tai kaip duotybę.

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA

Aš dabar suprantu, kad tai irgi buvo klaida priimti tai kaip duotybę. Tu gali duoti 998 345 litus ir tai nebus piarinė problema, visi pasiklys skaičiuose. Bet kai tu sakai sakinį – aš duodu milijoną Paksui, tai yra provokacija ir tai iš esmės yra kampanijos persukimas visiškai į kitą pusę. Ta prasme, nuo tos vietos Paksas tampa Borisovo kandidatu, nebe žmonių prieš elitą. Ir ta įtampa tarp mūsų, tų, kurie pradėjo, ir tarp Borisovo chebros po to visą laiką buvo.

– Nuo ko pradėjote darbą jau po to, kai sutikote padėti kandidatui į prezidentus?

– Nuo monitoringo, kaip jis atrodo. Nuo psichologinio portreto nupaišymo. Nes jis iš tikrųjų buvo širdžių premjeras. Ir jis iš tikrųjų buvo populiariausias žmogus šalyje po to maišto prieš „Williams“, kai graudžiu balsu atsistatydino – aš negaliu pasirašyti. Viskas prasidėjo nuo monitoringo, kaip jis atrodo, ir nuo to, ką jis gali kaip žmogus, nes nėra blogiau negu meluoti. Vis tiek tu imi kandidatą ir nebandai ant jo užmauti kažko, kuo jis nėra. Tu negali ant Trumpo užmauti intelektualo kaukės, bet tu gali paryškinti tai, kad jis yra savas bičas, kad jis yra agresyvus, kad jis yra reiklus, kad jis yra ryžtingas. Tu gali paryškinti tuos bruožus, kurie ir taip jame yra.

– Pakalbėkime apie politiko įvaizdžio kūrimą. Kai dabar, jau praėjus netrumpam laikotarpiui, analizuojama R. Pakso rinkiminė kampanija, kai kurie politologai sako, kad šio politiko įvaizdį suformavo maištas prieš „Williams“, kitų nuomone viskas buvo sukonstruota jau kandidatuojant į prezidentus. Kaip buvo iš tiesų?

– Ir taip, ir taip. Kai tu eini prieš visą konservatorių partiją būdamas konservatorių premjeru, o tai ir yra ta istorija – „Williams“ atėjimas ir „Mažeikių naftos“ pardavimas – tai yra maištas prieš partiją. Ta maištininko linija yra labai natūraliai pratęsiama – vienas prieš visus, vienas prieš sistemą, vienas prieš elitą, vienas karys, kuris kovoja su visa Vilniaus pelke, su visu užakusiu biurokratų, politikų liūnu. Kiek tai koreliuoja su „valstiečių“, su Tautos prisikėlimo, su Donaldo Trumpo stilistika? Tai va, visi tie sakiniai buvo pasakyti 2002-aisiais. Vienišas kovotojas, kuris sugriaus įsišaknijusią sistemą ir kuris bus už paprastus žmones, prieš paperkamą elitą ir ką nors dar.

Jo maišto faktas buvo „Williams“ istorijoje ir iš to maišto fakto kovotoją prieš sistemą jau pakankamai natūralu ir nesunku padaryti.

Nuo Pakso laikų mes neišmokome, kad bloga demokratija yra geriau negu bičas su tvirtu kumščiu.

– Viešųjų ryšių specialistai yra atkreipę dėmesį, kad R. Pakso rinkiminėje kampanijoje buvo naudojama nemažai archetipų. Kokie jie buvo?

– Visose rinkimų kampanijose ir apskritai visose propagandinėse kampanijose yra naudojami tie patys 7, 8, 9, 11 archetipų. Jie visada yra kiekvienoje istorijoje. Rinkimų kampanija kaip ir produkto pardavimas, nes tai ir yra produkto pardavimas, taip pat yra istorijos pasakojimas, kuris besąlygiškai remiasi archetipais. Vieną iš jų mes jau aptarėme – tai yra Jurgis prieš drakoną, tai yra Odisėjas grįžta namo, tai yra vieno individo kova prieš sistemą. Tai yra toks standartinis, toks beprotiškai senas archetipas, kad seniau tiesiog nebūna. Visi pasakojimai yra apie tą patį.

– Ar buvo lengva įtikinti žmones, kad Paksas tarsi iš jų gretų, iš „paprastų“ žmonių. Visgi ne toks ir paprastas...

– Paprastas... Statybos inžinierius iš Telšių. Buvo net toks kalendoriukas su marškiniais – paskui taip fotografavosi Žemaitaitis, Karbauskis – švarką per petį persimetęs iš laukų pareina. (šypteli)

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA


– Iki šiol yra sakoma, kad jūs sukūrėte Pakso pasaką. Kiek tos kūrybos buvo?

– Tas patriarchalinis ilgesys turėti tėtį, kuris už tave sprendžia, kuris įsikūnija, tarkim, į , amžiną atilsį Brazauską ar panašius politikus, mūsų tautoje yra pakankamai gilus ir čia nieko specialiai kurti nereikia. Čia reikia pataikauti žmogaus prigimtiniam norui nieko nedaryti ir būti neatsakingam už save. Norėti tėčio, norėti patriarchalinės struktūros, tai reiškia nusiimti atsakomybę – tegul kažkas kitas sprendžia, tegul kažkas kitas duoda.

Aš suprantu, kad žmonėms yra sunku būti kažkokioje vėjų perpučiamoje ir nesaugioje erdvėje, kad didžioji dalis žmonių linkę gyventi saugiai. Būtent apeliacija į tą žmogaus norą turėti saugumą ir kuo mažiau galvoti, ir priiminėti sprendimus pačiam, yra pamatinė ir ne tik lietuvių tautoje. Čia nereikia nieko daug kurti, tiesiog paleidi tam tikrais bėgiais, suformuluoji ir tai važiuoja.

Rinkimų kampanija kaip ir produkto pardavimas, nes tai ir yra produkto pardavimas, taip pat yra istorijos pasakojimas, kuris besąlygiškai remiasi archetipais. Vieną iš jų mes jau aptarėme – tai yra Jurgis prieš drakoną, tai yra Odisėjas grįžta namo, tai yra vieno individo kova prieš sistemą.

– Rinkiminės kampanijos metu Paksas su sraigtasparniu skraidė po regionus. Tai, ko gero, vienas įsimintiniausių akcentų. Kaip gimė ši idėja?

– Nebuvo „Twitterio“. Trumpas tą patį daro su „Twitteriu“. Kadangi mes jautėme didžiulį pasipriešinimą iš institucinės žiniasklaidos, isteblišmento ir mes jautėme, kad žiniasklaidos mes nenupirksime, nepapirksime, neužkalbėsime ir neapžaisim, tada buvo nuspręsta jai nepataikauti. Tai yra visiškai analogiška tam, ką darė Trumpas prieš 2016 metus.

Ją (žiniasklaidą – DELFI) reikėjo apeiti. Kadangi nėra „Twitterio“, Lietuvos atveju nėra feisbuko, tai reikia eiti tiesiai pas žmones, kas paskui mažiau sėkmingai buvo kartota ir per apkaltos procesą. Tu nebandai sudalyvauti televizijoje, nebandai nueiti į radiją, bet tu bandai perlipti per medijas, per stiprintuvus, kurie 2002 buvo gerokai stipresni. Dabar institucinės žiniasklaidos galios dėl socialinių medijų yra pakankamai apmažėjusios, 2002 m. žiniasklaida buvo rimta institucija ir Vainauskas labai rimtai nuiminėjo ir ministrus, ir ką tik norėjo. Tai ir buvo sprendimas – apeiti žiniasklaidą. Kaip apeiti žiniasklaidą? Turi būti įspūdinga, turi būti apie ką visas kaimas šneka dar pusmetį. Visa kita yra technikos reikalas.

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA

– Kiek rinkiminės kampanijos metu sukūrėte pseudoįvykių, kurie didintų politiko matomumą?

– Taip, mes turėjome planus gaminti įvykius ir kas savaitę juos gaminome. Ar nusimaudė nuogas, ar po tiltu praskrido, ar pranešė kažką apie Afganistaną ar dar apie ką nors. Detaliai aš nepaaiškinsiu, kiek jų buvo pseudo, kiek ne pseudo, nes daugeliu atvejų politikų pasisakymai, politikų nuomonės turėjimas apie ką nors iš principo yra pseudoįvykis. Bet kokio politiko. Dabar Pranckietis šneka apie 121 Seimo narį – tai yra absoliutus pseudoįvykis, čia yra šiaip pašnekėti.

– Esu girdėjusi, kad kiekvienam regionui buvo paruošta atskira strategija, atskira programa.

– Kiek aš atsimenu, tai taip. Bet tai yra natūralu, kiekvienas politikas turi žinoti, su kuo šneka. 1990 metais, kai aš buvau Landsbergio patarėjas vidaus politikai, kai mes važiuodavome šnekėti į Maišiagalą, mes šnekėdavome kitaip negu Šilalėje. Baisiogaloje kitaip šnekama negu Panevėžyje, nes problemos kitos, rūpesčiai kiti. Didelio miesto yra vieni rūpesčiai, mirštančioje provincijoje – kiti rūpesčiai. Čia gi bazė, čia nėra jokių stebuklų. Čia kaip šaltkalviui veržliarakčiai – elementarūs pirminiai įrankiai. Tu turi žinot, su kuo šneki, tu turi mokėti jų kalbą, tu turi rezonuoti su jų kalba ir su jų problemomis. Čia politikos pradžiamokslis. Kas man iki šiol keista, kad šitas pradžiamokslis mūsų politikams atrodo kažkoks didžiulis integralinis skaičiavimas. Jie suvokia, kad – oi, kas čia. Nieko čia, čia elementari abėcėlė.

Aurelijus Katkevičius
Aurelijus Katkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Regionų rinkėjai ir sudarė didįjį procentą balsavusių už R. Paksą. Koks buvo sėkmės raktas, kaip pavyko įtikinti tuos žmones?

– Tas pats, koks ir visų kitų po mūsų. Ta prasme, žmonės totaliai nemyli valdžios. Kitas klausimas, kad jie nepramąsto trijų žingsnių į priekį, ir nepagalvoja, kad drakonui mirus visada iš karto atsiranda kitas drakonas. Valdžios jie nemyli ir čia labai nesunku patikti. Populistų pagrindinis žaidimo principas yra – aš prieš valdžią, balsuok už mane. Nors tu tuoj pat būsi valdžia.

Tas Borisovo duotas milijonas buvo žiaurus šokas, nes vien pats skambesys – aš duodu milijoną Paksui – iš ruso, turinčio sraigtasparnių remonto gamyklą, ryšių su visuomene požiūriu, piariniu požiūriu yra žiauri provokacija. Šlykščiau nebuvo galima padaryti. Ta prasme, nuo tos vietos Paksas tampa Borisovo kandidatu, nebe žmonių prieš elitą.

– Pakso rinkiminė kampanija jau tuo metu buvo daug kritikuojama dėl populizmo. Be to, jo programa lietė net ir tas sritis, kuriose prezidentas turi nelabai didelę tiesioginę įtaką.

– Taip, bet tu pažiūrėk į šių dienų rinkimines kampanijas. Jie visi peza apie viską. Tos sferos, kur prezidentas realiai turi įtakos, tai yra formuojant, pavyzdžiui, teisės sistemą, skiriant teisėjus, prokurorus, STT vadus, užsienio politikoje skiriant ambasadorius ar panašiai, nėra sexy (patrauklu – DELFI). Tu neparduosi savęs kalbėdamas apie kažkokius teisinius paragrafus smulkiu šriftu šešioliktame puslapyje. Parduoti save gali pakankamai kiršinančiais ir pakankamai dirginančiais, ir itin emocionaliais dalykais. Tu gali kiek nori stengtis būdamas, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda. Gali stengtis kiek nori būti išlaikytas, santūrus, vienijantis, bet anksčiau ar vėliau tu atsirausi į padėtį, kai tau šituose rinkimuose reikės kalbėti labai emocionaliai apie labai emocionalius dalykus. Nes tai yra tokie rinkimai, kur yra labiau apie emocijas, įvaizdžius negu apie programas.

Tu neparduosi savęs kalbėdamas apie kažkokius teisinius paragrafus smulkiu šriftu šešioliktame puslapyje. Parduoti save gali pakankamai kiršinančiais ir pakankamai dirginančiais, ir itin emocionaliais dalykais. Tu gali kiek nori stengtis būdamas, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda.

– Tai dažnai minima – programų niekas neskaito.

– Ne, niekas neskaito. Kadangi tą aš rašiau pats asmeniškai, tai tikrai jų niekas neskaito. Po daug metų man draugai pareiškė, kad – žinai ką, kai tu kitą kartą kokiam politikui rašysi programą (nors aš jos jau neberašysiu), tai nuimk savo kompiuterio failų metaduomenis (šypsosi).

– Buvo nemažai kalbėta apie tai, kad kuriant Pakso įvaizdį buvo apgalvotos net tokios detalės, kaip politiko sėdėjimo padėtis. Ryšių su visuomene specialistai netgi yra pastebėję, kad iki jums pradedant darbą jo laikysena ir elgesys debatuose buvo visai kitokia, nei po to.

– Taip, buvo apgalvota, kokios bus šviesos. Mes labai norėjome, kad, pavyzdžiui, Adamkų apšviestų mėlynai. Nežinau, ar mes naudojome tokį triuką kaip smirdantis batų tepalas, nes tada oponentui jau darosi nejauku. Šito neatsimenu, bet arsenale tokie dalykai buvo.

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA

– Kiek buvo laiko ir dėmesio skirta detalėms, kurios dažnam žmogui atrodytų tiesiog smulkmenos?

Nu kaip. Skambina man, kaip Pakso žmogui, Pakso globotojui, Haris Mackevičius ir sako – mes norėtume, kad jis sudainuotų „Auksiniuose svogūnuose“. Sakau – kokią dainą jis turėtų dainuoti, ką jūs ten jam paruošėte? Daina bus „Aš toks vienišas jaunas lakūnas“ – sako man Haris Mackevičius. Sakau – nepaeis, nes jis nėra vienišas, liūdnas, apleistas, jis yra ryžtingas, tvarkingas pilotas. Aš sakau – galiu jums duoti Paksą į „Auksinius svogūnus“, bet dainuos jis dainą apie politiką, paimsim ką nors (panašaus į – DELFI) „You in the army now“, ką mes vėliau padarėme su Mikutavičiumi. Toks ir buvo susitarimas. Taip ir buvo tai daroma. Tiesa, „Aš toks vienišas jaunas lakūnas“ buvo vis tiek sudainuota, bet jau be Pakso (juokiasi).

– Kiek pats R. Paksas su jumis konsultuodavosi, kaip kalbėti ir ką kalbėti viešojoje erdvėje?

– Nebūtinai su manimi. Su štabu – taip. Už mane turbūt jautresnė, labiau jaučianti publiką buvo Dalia Kutraitė. Aš esu toks chamavotas bičas, technologas, mano mąstymas labai kampuotas, aš lengvai galiu prabėgti pro žmonių emocijas ir jų nepajusti matydamas, kad ten priekyje kažkas yra. Jis visada su mumis tardavosi, kaip kalbėti, kaip formuluoti, kokius žodžius sakyti, ką daryti. Bet tuo požiūriu, kaip pajusti publikos aurą, turbūt Dalia iki šiol yra gerokai stipresnis patarėjas negu aš.

Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome
© ELTA

– Kaip dažnai pasitaikydavo situacijų, kai politikas kažką „prisišneka“ ir po to reikia suktis iš padėties?

– Ištisai. Aš dabar neįvardinsiu, nes, patikėk, 15-16 metų yra didelis laiko tarpas. Aš tikrai neatsimenu visų tų frazių ir tai man dabar nėra labai įdomu. Bet aš atsimenu, kad ištisai buvo nusišnekėjimų, kas trečią, ketvirtą savaitę ir kad visada reikėdavo šį bei tą koreguoti.

– Jūs sutinkate, kad Pakso rinkiminė kampanija buvo agresyvi kampanija?

– Besąlygiškai. Ji buvo statoma ant „mes“ ir „jie“. Mes paprasti žmonės, jie yra elitas, juos reikia nuversti. Užtat man dabar labai juokinga žiūrėti į Trumpo gerbėjus, nes visos frazuotės, visa ideologija, visa tai yra 2002 metų laidos plius socialinės medijos.

– Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Teismas nusprendė: Naujosios Zelandijos pora į gimtinę grįžo be 9-metės (76)

Vilniaus apygardos teismas trečiadienio popietę paskelbė Naujosios Zelandijos porai nepalankų...

Karbauskis jau svarsto, kas galėtų pakeisti Skvernelį premjero poste (457)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis įsitikinęs –...

Dakaro ralis įveiktas – į Lietuvą bus parvežti net du rekordai atnaujinta 17.48 val. (307)

Trumpesnis, tik vienoje valstybėje vykstantis, tačiau toks pats sunkus ir kankinantis – toks...

Sociologas išskyrė Skvernelio bruožą, kuris jį išskiria iš kitų kandidatų (529)

Sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys...

Tokia proga gėda nepasinaudoti: galite nusipirkti namą vos už vieną eurą (5)

Ieškantiems būdo, kaip pasimėgauti kuo didesniu kiekiu saulės spindulių ir gauti vitamino D,...

Vilniuje trūko vamzdis: dėl smegduobės pavojaus uždarytas eismas judrioje gatvėje žadama atnaujinti eismą iki penktadienio ryto (80)

Sausio 17 d., apie 16.23 val., Vilniuje, Žemaitės g., trūko vandentiekio vamzdis.

Jasikevičius – apie amerikietišką „Panathinaikos“, atgimusį Lekavičių ir rūbinės lyderius (13)

Drastiškos žiemos permainos Atėnų „Panathinaikos“ stovykloje atnešė naujų galvosūkių...

Kaip karjeros aukštumas mato Aurelijus Katkevičius: būkite nuogi, žmonės jaučia falšą (10)

Žurnalistas, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius ir tinklaraštininkas Aurelijus Katkevičius...

Aukštas rusų saugumo pareigūnas: Ukraina greitai gali netekti savo valstybingumo (560)

„Valdžia Kijeve daro viską, kad suskaldytų Ukrainą “, – tvirtina Rusijos Saugumo...