Daugiau kaip trisdešimt metų priešgaisrinės priežiūros inspektoriumi dirbęs ir policijos pareigūnams daugybę gaisrų kilimo priežasčių padėjęs nustatyti V. Sidorukas vieną dieną buvo paverstas nusikaltėliu – juo netikėjo nei tyrimą atlikę tie patys policijos pareigūnai, nei valstybinį kaltinimą palaikiusi ir visais būdais nuteisti siekusi sostinės prokurorė Agnė Stankevičiūtė.
„Buvo labai skaudu, nes tie patys pareigūnai, su kuriais tirdavome gaisrų priežastis, buvo priversti aiškintis išgalvoto nusikaltimo, kuriuo buvau apkaltintas, aplinkybes, tačiau jie taip ir nieko netyrė, tik kartojo, kad nereikia nervintis, viską išsiaiškins teismas“, – sakė V. Sidorukas.
Ir teismas „išsiaiškino“ – V. Sidorukas ir jam į pagalbą atėjęs buvęs policijos įgaliotinis Jurijus Zavadskis buvo nuteisti dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. „Pagrįstai nuteisti“ – po kelių mėnesių pakartojo jau aukštesnės instancijos teismo trijų teisėjų kolegija, kurios priimtas nuosprendis iš karto įsiteisėjo.
Du „plėšikai“ buvo nuteisti lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau jiems buvo uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos ribų bei nurodyta prisistatyti į laisvėje paliktus nuteistuosius prižiūrinčią Probacijos tarnybą. O čia jiems buvo nurodyta lankyti smurtinį elgesį keičiančią programą. „Tai buvo dar vienas smūgis“, – neslėpė V. Sidorukas, anksčiau taip pat dirbęs kalėjimų sistemoje.
Tačiau programos nuteistiesiems pavyko išvengti – V. Sidorukas nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas, apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT). Ir kai byla buvo išnagrinėta, o teisėjų kolegijai pirmininkavęs teisėjas Armanas Abramavičius skelbė nutartį, „plėšikas“ net neišdrįso užeiti į teisingumo rūmus. Bijojo dar kartą išgirsti, kad yra nusikaltėlis.
„Po to, kai sužinojau, kad nuosprendis panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, norėjau teisėją ant rankų nešioti, – prisipažino buvęs ilgametis pareigūnas. – Kai žmona išgirdo šią naujieną, apsiverkė – pagaliau nušvito viltis, kad teisingumas egzistuoja. Tik labai liūdna, kad jį įgyvendina Aukščiausiasis Teismas, kurį ne visi pasiekia.“
Iš naujo V. Sidoruko ir J. Zavadskio bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nutarė, kad vyrai jokio nusikaltimo nepadarė – nuteistieji buvo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
„Noriu padėkoti Aukščiausiajam Teismui ir asmeniškai teisėjui A. Abramavičiui, taip pat mus išteisinusiai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Reginai Pocienei – ją po to pakėlė į aukštesnes pareigas, į Apeliacinį teismą. Ir ji tikrai to verta, ji dalykiškai sprendžia, be emocijų, ji yra pavyzdys kitiems teisėjams“, – užsukęs į DELFI redakciją kalbėjo iki šiol jaudulio dėl daugybę metų besitęsusios istorijos neslepiantis V. Sidorukas.
„O Jūsų kas nors atsiprašė dėl to, ką teko patirti per tuos penkerius metus?“ – klausiu buvusio pareigūno. Šis klausimas V. Sidorukui labai skaudus – atsiprašymo jis taip ir neišgirdo nei iš jį persekiojusios prokurorės, nei iš apkaltinamąjį nuosprendį priėmusių teisėjų, juo labiau teisėsaugos nukentėjusiuoju pripažinto kaimyno.
„Ne, neatsiprašė, – nedrąsiai galvą nuleidža V. Sidorukas ir po ilgos pauzės, sunkiai tramtydamas emocijas tęsia: – Man ne kompensacija rūpėjo, man svarbiausia, kad valstybė pripažino klaidą ir pagaliau apgyniau savo garbę, juk mano vaikai taip pat dirba policijoje, seka mano pėdomis, kaip jiems būtų reikėję pažiūrėti į akis – tėvas plėšikas. Todėl ir nenoriu, jog ši istorija taip ir liktų nutylėta.“
Teisingumo ministerija nutarė prisiimti valstybės institucijų (policijos, prokuratūros ir teismo) padarytą žalą ir nepagrįstai persekiotam vyrui be teisminio proceso iš biudžeto sumokėjo tūkstantį eurų neturtinei ir beveik du tūkstančius – turtinei žalai atlyginti.
Konfliktas dėl žemės
Visa ši istorija prasidėjo dar 2012 m. birželį, kai į Vilniaus policiją kreipėsi ir V. Sidorukas, ir jo kaimynas – jie nurodė, kad sodų bendrijoje tarp jų įvyko grumtynės, po kurių nukentėjusiuoju pripažintas Alvydas M. pasigedo vaizdo kameros. Ją, kaip nurodė nukentėjusysis, panaudoję fizinį smurtą pagrobė V. Sidorukas ir J. Zavadskis. Fotoaparato po grumtynių neteko ir V. Sidorukas.
„Vasario mėnesį mes gavome kadastro žemėlapį, kur buvo pažymėtos sklypo ribos, tačiau su tuo nesutiko kaimynas, kuriam buvo nurodyta atlikti patikslintus kadastrinius matavimus, tačiau jis kategoriškai atsisakė ir to neįvykdė, laikėsi savo ribų, – pasakojo V. Sidorukas. – Mes statėme tvorą, tai buvo visiškai teisėtas veiksmas, bet atvažiavęs kaimynas pradėjo reikšti nepasitenkinimą, būdamas savo sklypo teritorijoje ėmė filmuoti. Mūsų šeima jau yra pripratusi prie filmavimų, todėl į tai nereagavome, tik pasakiau, kad darbus atliekame teisėtai. Po to kaimynas kažkur išėjo, o mes tęsėme darbus. Kai juos baigėme ir jau ruošėmės išvažiuoti, išėjęs kaimynas pareiškė, kad mums išvažiavus viską nugriaus – ir pradėjo ištraukinėti tvoros kuolus. Tai nebuvo juokinga – pasakiau, kad tai užfiksuosime ir jis privalės atsakyti už turto sunaikinimą. Išsitraukiau savo fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti, kaip kaimynas ištraukinėjo kuolus, juos judino.
Pamatęs, kad tai fiksuoju, kaimynas tarsi išprotėjo, grasino nužudyti, pribėgo prie manęs ir iš rankų bandė išplėšti fotokamerą. Laikiausi ir jos neatidaviau, prasidėjo grumtynės, kai pamatė, kad fotoaparato nepavyks atimti, man įkando į riešą. Iš skausmo paleidau jį iš rankų, kaimynas jį pagriebė ir ėmė bėgti, bet bėgdamas suklupo ant betoninio takelio prie tvoros, persivertė kūlvirsčiu ir nugriuvo, apsimetė, kad guli negyvas.
Gulėjo ant šono, rankose laikė fotoaparatą. Išsigandau, kad jis susižeidė, priėjau, pasilenkiau pažiūrėti, kas jam yra, gal reikia vežti į ligoninę. O tuomet kaimynas staiga man smogė į veidą – tai buvo labai netikėta, pasimečiau, bet sugriebiau jį už marškinėlių, norėjau jį sulaikyti, prasidėjo grumtynės. Tačiau kaimynas pradėjo garsiai šaukti, tikrai girdėjo net aplinkiniuose namuose gyvenantys žmonės. Man buvo sunku su juo grumtis, nes esu vyresnis, be to, man yra radikulitas, todėl dėl sveikatos būklės negalėjau priešintis, bet kaimyno nepaleidau. Pamatęs, kad jis negali pabėgti, man net į lūpą įkando. Gerai, kad tuo metu mus išskyrė J. Zavadskis – jeigu ne jis, kaimynas mane būtų užmušęs.“
Pasak jo, kaimynas fotoaparato taip ir negrąžino, o kur jis, iki šiol taip ir nežino. „J. Zavadskis pasakė, kad reikia važiuoti į policiją, kai nuvažiavome, mums iškvietė greitąją pagalbą, net nespėjome parašyti pareiškimo – Žalgirio klinikose reikėjo siūti lūpą, nes ji buvo perkasta, – sakė „plėšikas“. – Po operacijos grįžome į policiją ir parašėme pareiškimą, bet joje jau buvo mano kaimynas, kurio pareiškimą pareigūnai priėmė greičiau. O tada viskas ir prasidėjo.“
Anot V. Sidoruko, kaimynas pareiškė, kad iš jo buvo pagrobta filmavimo kamera – ta pati, kuria jis filmavo, kaip buvo statoma tvora. Tačiau baudžiamojon atsakomybėn patrauktas vyras tikina, kad tuo metu, kai vyko grumtynės, kaimynas kameros neturėjo.
Tuo metu nukentėjusiuoju pripažintas V. Sidoruko kaimynas per apklausą policijoje ir vėliau teisme pasakojo visai kitokias aplinkybes. Jo teigimu, kaimynas tvorą esą statė ne savo, o būtent jam priklausančiame žemės sklype.
„Tuo metu dėl žemės sklypo ribų teisme vyko ginčas, todėl pasakiau, kad šie neturi teisės vykdyti šių darbų, – sakė Alvydas M. – Advokatė telefonu patarė tai nufilmuoti, tad paėmiau kamerą ir pradėjau filmuoti. Filmavau su pertraukomis, kaip vyrai kalė stulpus, J. Zavadskis man teisinosi, kad daro tai, ką jam liepia šeimininkas. Tada prie manęs priėjo V. Sidorukas ir ėmė fotografuoti stulpus, sakė, kad jeigu juos išgriausiu, būsiu apskųstas. O paskui jis šoko ant manęs ir čiupo už filmavimo kameros, bandė ją atimti. Bandžiau su kamera įbėgti į namus, tačiau kaimynas mane pargriovė, bandė ištraukti kamerą, laužė rankas. Gulėjau susirietęs, kamerą paspaudęs po savimi, grumtynių metu man buvo nubrozdintas veidas, galva, ėmiau šauktis kaimynų pagalbos. O tada V. Sidorukas pasikvietė savo draugą.“
Anot Alvydo, tuo metu jam pavyko pasprukti, tačiau vyrai jį sulaikė. „Pargriuvau, o jie abu pripuolė prie manęs ir atėmė kamerą“, – sakė nukentėjusiuju pripažintas vyras. Jo teigimu, grumtynių metu jam buvo nubrozdinta galva, alkūnės ir keliai.
Net nebandė aiškintis, kas iš tikrųjų kaltas
Bylą išnagrinėję teismai buvo nutarę, kad V. Sidorukas ir J. Zavadskis įvykdė plėšimą – panaudodami smurtą pagrobė svetimą vaizdo kamerą. Dėl to nuteistiesiems buvo nurodyta atlyginti žalą – sumokėti beveik 300 Eur turtinei ir 2 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti.
Apkaltinamąjį nuosprendį teismas priėmė remdamasis nukentėjusiojo ir kaimynų, kurie nematė konflikto, tik girdėjo triukšmą ir apie vyrų grumtynes žinojo vos iš pasakojimų, liudijimais.
„Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad įvykis buvo privačiame namo kieme, jį neabejotinai įtakojo tarp V. Sidoruko ir Alvydo M. esanti konfliktinė situacija, sietina su žemės sklypų ribomis, o statoma tvora bei atliekamas filmavimas, teismo vertinimu, inicijavo šio konflikto paaštrėjimą, – apkaltinamaje nuosprendyje buvo nurodęs Vilniaus miesto apylinkės teismas.
– Todėl teismas V. Sidoruko veiksmus, kuriais buvo siekiama užvaldyti Alvydo M. kamerą, kildina būtent iš šio konflikto. Minėtus veiksmus teismas vertina atsižvelgęs ir į tai, kad, kaip matyti iš surinktų duomenų, visi nustatyti V. Sidoruko bei J. Zavadskio veiksmai buvo nukreipti būtent į kameros užvaldymą, tuo tikslu buvo panaudotas fizinis smurtas. Po kameros užvaldymo V. Sidorukas ją išsinešė su savimi, kameros buvimo vieta nėra žinoma. Tuo remdamasis teismas sprendžia, kad nustatyta veika yra baigta, asmenys veikė tiesiogine tyčia, veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas).“
„Teismas net nebandė aiškintis, kad kaimynas mane galėjo apkalbėti, net neanalizavo liudytojų, kurie grumtynių nematė ir net yra nukentėjusiuoju pripažinto kaimyno giminaičiai, parodymų, o jie buvo prieštaringi, – sakė nepagrįstai teisėsaugos persekiotas vyras. – Mano advokatas stebėjosi tokiu pirmos ir antros instancijos teismo darbu – parodymuose nenustatė prieštaravimų, nors tokias užduotis duoda spręsti dar pirmo kurso teisės studentams. Nustatė, kad įvykdytas plėšimas, nors tai – tarpusavio santykiai.“
Pasak buvusio pareigūno, tik Aukščiausiajam Teismui kilo abejonių dėl byloje nustatytų aplinkybių.
„Pažymėtina, kad plėšimas kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreiptas į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo turi būti susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, – Aukščiausiojo Teismo argumentus skaitė V. Sidorukas.
– Plėšimo atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudoja smurtą kaip priemonę prieiti prie svetimo turto ir jį užvaldyti, taigi esminis veikos požymis, nulemiantis ir šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Byloje be abejonės nėra nustatyta, kad V. Sidorukas tikslas buvo svetimo turto užvaldymas, priešingai, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad jo siekis buvo nutraukti nukentėjusiojo veiklą, kuri jam nepatiko. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp V. Sidoruko ir Alvydo M. kuris laikas tęsėsi kaimyninis konfliktas dėl žemės ribų nustatymo, įvykiai, dėl kurių teisiamas V. Sidorukas, buvo nulemti šio besitęsiančio konflikto. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar tikrai V. Sidoruko psichinio santykio su nusikalstamais veiksmais pagrindas buvo svetimo turto užvaldymas, o ne tam tikros kito asmens veiklos nutraukimas naudojant prieš jį smurtą ar galbūt atimant iš jo daiktus. Šios aplinkybės teismas nevertino ir neaptarė, nors ji svarbi nustatant ir pagrindžiant kaltės požymį plėšimo atveju.
Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas plėšimo požymių nepagrindus abejonių nekeliančiais, nuosekliais, neprieštaringais įrodymais. Šiuo atveju nusikalstamos veikos požymiai – svetimo turto pagrobimas ir tai, kad V. Sidorukas turėjo tyčią pagrobti svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą – nepagrįsti patikimais, abejonių nekeliančiais, neprieštaringais įrodymais. Šios abejonės ir prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo nebuvo panaikinti ir motyvuotai paaiškinti.“
Bylą iš naujo nagrinėti gavo Vilniaus apygardos teismas – teisėjai konstatavo, kad ne vienerius metus persekioti vyrai buvo nepagrįstai nuteisti.
„Kai mus išteisino, kreipėmės į teisėsaugą dėl kaimyno melagingo įskundimo, nes teismas taip ir nenurodė, kas yra kaltas – ar nukentėjusysis, liudytojai, prokurorai, kurie apsimetė, kad visų parodymai byloje sutampa ir vienas kitą papildo, ar teismas, tačiau naujos bylos niekas taip ir nekėlė, net nebandė aiškintis, kodėl taip yra“, – sakė V. Sidorukas.
Jis neslepia, kad baudžiamasis procesas užtraukė didžiulę gėdą. „Valstybei ištarnavau keliasdešimt metų, kai visa ši istorija nutiko, dar dirbau ir visi pareigūnai juokavo, kad sistemoje esu nepakeičiamas, – kalbėjo V. Sidorukas. – Buvo labai skaudu, nes žinojau, kad esu nekaltas, bet mane persekiojo kaip didžiausią nusikaltėlį. Daugybę kartų mano darbdaviai gaudavo skundų, kad asmeniniais tikslais naudoju tarnybinį transportą, o aš tuo metu buvo priešgaisrinės priežiūros inspektorius ir buvau atsakingas už gaisrų tyrimą, namuose budėjau paromis, todėl remiantis vadovo įsakymu budėjau namuose, o tarnybinis automobilis buvo prie namų, nes reikėdavo ir naktimis vykti į įvykių vietas. Bet tai niekam nerūpėjo.“