aA
Po paskutinio apsilankymo prekybos centre „Avosjka“ Julija Bašinova su Benjaminu Dmitroškinu galutinai apsisprendė emigruoti į Lietuvą.
Julijos ir Benjamino istorija
© Artūras Morozovas / Nanook.lt

Tądien pirkėjai vienas kitą entuziastingai sveikino su Krymo aneksija sakydami „Krym naš“ (liet. Krymas mūsų – red.). Buvo 2014 metų pavasaris, Krymo prijungimo proga gatvėse plevėsavo vėliavos.

„Kaime gyvenantys žmonės, – pasakoja Julija, – 2013 metais dar galėjo nusipirkti automobilį, o 2014-aisiais, po Krymo aneksijos, taip nuskurdo, kad to padaryti nebeįstengė, tačiau tryško džiaugsmu, kad Krymas mūsų.“

Bašinovai ir Dmitroškinui tapo aišku, kad nieko pakeisti nebeįmanoma. Iki tol pora prie pokyčių bandė prisidėti ne vien žurnalistine, žmogaus teisių gynimo veikla, dalyvavimu protestuose, bet ir keliais svarbiais asmeniniais poelgiais. Suvokę, kad vaikų globos namų sistema yra ydinga ir traumuojanti, jie įsivaikino du berniukus. Iš pradžių Sašą, o vėliau ir jo netikėtai atsiradusį brolį Platoną. „Vaikus ten paverčia daržovėmis, vaikų namai – tiesiausias kelias į invalidumą“, – paaiškino Benjaminas. Į 2012 metų protestą prieš Dimos Jakovlevo įstatymą, draudžiantį užsieniečiams įsivaikinti Rusijos vaikus, sutuoktiniai kartu buvo pasiėmę ir Sašą su Platonu.

Vėliau jiems gimė duktė Nima, tad į Vilnių persikraustė penkiese. „Važiavome laisvėn“, – sako Julija. Benjaminas pašmaikštavo, kad, jeigu Putinas bus teisiamas Hagoje, iš Lietuvos ten nuskristi bus gerokai pigiau. Tokiomis pačiomis nuotaikomis į Lietuvą atsikraustė ir Julijos mama bei sesuo su šeima.

Ši istorija yra dalis Nanook dokumentinio projekto apie Rusijos politinių pabėgėlių bendruomenę Lietuvoje www.degaraudona.lt

Nerusiška išvaizda

Julija yra pusiau buriatė – gimė Ulan Udėje, o užaugo Irkutske. Šešiolikos kartu su tėvais persikraustė į savo daugiatautės tėvynės sostinę – Maskvą. Buriatai Juliją laikė mišrūne, o Maskvoje ją priskyrė ne rusų kategorijai. Dėl šios priežasties policininkai ją dažnai sustabdydavo metro ir reikalaudavo parodyti dokumentus, tačiau vėliau jų dėmesys nukrypo į tadžikus ir uzbekus.
Benjaminas į Maskvą atvyko iš Murmansko – ketino stoti į universitetą. 1999-aisiais sostinėje jam teko išmokti tinkamai rengtis ir kalbėti teisingu dialektu, kad nebūtų priskirtas prie limituotos registracijos žmonių ir nepageidautinų atvykėlių.

„Sykį policijos nuovadoje praleidau tris valandas, todėl pavėlavau į patėvio vestuves. Jis labai įsižeidė, tačiau nenorėjo gilintis į situaciją, nors ir žinojo, kad esu nuolat diskriminuojama“, – Julija pasakoja apie eilinį atvejį, kai buvo sulaikyta dėl savo nerusiškos išvaizdos. – Vėliau susipažinau su vienu žmogaus teisių gynėju, dirbusiu su Germanu Galdeckiu. Jis pats gyvena Maskvoje, bet dažnai atvažiuoja į Lietuvą, nes jo mama yra lietuvė. Būdamas devyniolikos jis apgynė pažįstamą merginą nuo policininkų, ketinusių ją išprievartauti. Galdeckis ėmė tuo domėtis ir sužinojo, kad tokios istorijos nėra retenybė. Man panašiai buvo nutikę ne kartą, tik policininkai manęs neprievartaudavo, o reikalaudavo pinigų, arba stabdydavo dėl geresnės statistikos. Germanas atkapstė daug nešvarių dalykų, tačiau galiausiai iš trauminio pistoleto jam buvo peršauta galva. Jis išgyveno, tačiau jam tenka nuolat lankytis reabilitacijos procedūrose.“

Galdeckio istorijos paveikta Julija nusprendė pradėti kovą su policijos savivale. „Sužinojau, kad policininkai neturi teisės gatvėje reikalauti dokumentų. Žmogų gali sustabdyti jeigu jis kraujuoja, kad galėtų išsiaiškinti, kas nutiko. Taip pat gali sustabdyti dėl paieškos orientuotės, bet prieš tai jie turi pasakyti jos numerį. Na, o jeigu pareigūnai turi įrodymų, kad be oficialios registracijos Maskvoje praleidai daugiau nei devyniasdešimt dienų, tada turi teisę pareikalauti parodyti dokumentus. Kita vertus, šių dalykų be iš anksto surinktos medžiagos neįmanoma įrodyti – reikia apklausti kaimynus, nusiųsti užklausą migracijos tarnybai. Pasak Julijos, neteisėtai sulaikydami žmones policininkai prisidengia išgalvotomis operacijomis „Perėmimas“ ir „Nelegalus migrantas“, arba savo veiksmus motyvuoja ypatingu pasų kontrolės režimu Maskvoje, nors jis buvo panaikintas dar 1991 metais.

„Anksčiau to nežinojau. Norėdami pasipriešinti šiai policijos savivalei, mes kryptingai dirbome su policija ir aktyviai viešinome piliečių teises. Sudarinėjome instrukcijas, ką daryti, jeigu gatvėje sustabdo policija. 2007 metais surengėme netikrą reklamos kampaniją metro. Vagonuose kabėdavo didžiuliai reklaminiai lipdukai, siūlydavę policininko darbą metro. Programa „Photoshop“ sumaketavau analogiško dizaino lipduką su nauju tekstu, viešinančiu sulaikytų piliečių teises.

Ankstų rytą savo lipdukus užklijavome ant senųjų, ir jie sėkmingai pravažinėjo keletą metų“, – pasakoja Julija. Su kolegomis jie segėjo ženkliukus su užrašu „Taip, aš nepageidautinas atvykėlis“: „Tai buvo rimtas iššūkis – juk mus galėjo sumušti arba eilinį kartą sustabdyti policija. Tačiau supratome, kad privalome tam priešintis, – tęsia pasakojimą Julija. – Tuometinės milicijos įstatymus išmanėme kur kas geriau nei patys milicininkai. Kai liepdavo pateikti dokumentus, mes jiems atsakydavome: „Pirma jūs.“ Vėliau tiesiog įsikišdavome, jei pamatydavome, kad sulaikomi tadžikai ar uzbekai. Šiandien policininkai privalo segėti ženklelius su unikaliu numeriu, pagal kurį galima patikrinti pareigūno asmenybę – tai tarsi vainikavo mūsų kampaniją, bet dabar to nebėra, nes mes išvažiavome. Neseniai būdama Maskvoje mačiau, kad imigrantai vėl stabdomi...“
Benjaminas pabrėžia, kad Maskvoje pakako dešimties žmonių, kurie savo kasdieniu darbu per trejų metų laikotarpį pasiekė pokyčių: „Tiesiog kišomės į kiekvieną situaciją.“

Lietuvių kalba tibetietiškai

Julija su Benjaminu pradėjo mokytis tibetiečių kalbos, siekdami padėti jai išlikti. Anot pašnekovų, lietuvių kalba carinės priespaudos laikais, panašiai kaip dabar tibetiečių, buvo draudžiama, įvairiais būdais kėsintasi sunaikinti lietuvių tautinę tapatybę. Šeima Lietuvoje neprašė politinių pabėgėlių statuso. Jie ėmėsi verslo. Savo įmonę pavadino „Sniego liūtas“, o biure pakabino Tibeto vėliavą, kurioje vaizduojami du sniego liūtai, saulė ir trys geltonos kraštinės, tarsi nepilnai įrėminančios vėliavą, tačiau simbolizuojančios pasauliui atvirą Tibetą.

Vieną dieną sutuoktiniams iškilo problema dėl vyresniojo berniuko Sašos – jų buvo paprašyta atsiimti vaiką iš privataus darželio, nes jis hiperaktyvus. Tai paskatino mūsų pašnekovus įsteigti nuosavą vaikų darželį. Norint gauti licenciją, teko įgyvendinti daug įvairių reikalavimų, bet, jų nuostabai, neteko duoti nė vieno kyšio – Rusijoje tai būtų neįmanoma.

Julijai ir Benjaminui prieš pat persikeliant į Lietuvą, buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis imigrantus savo įsteigtose įmonėse įdarbinti mažiausiai tris Lietuvos piliečius. Ši prievolė sujaukė mūsų pašnekovų verslo planą, bet jie sąžiningai ją įvykdė. Julija ir Benjaminas tvirtai pasiryžo susilaikyti nuo bet kokio korupcijos eksporto į Lietuvą. Tačiau Vilniaus savivaldybei išsprendus vaikų darželių stokos problemą, toliau tęsti nuosavo vaikų darželio veiklą tapo nepelninga. Šiuo metu generuoja naujas verslo idėjas, tačiau Lietuvos migracijos departamente jiems vis tenka įrodinėti, kad yra tikri, o ne fiktyvūs asmenys. Panašias problemas patiria ir Julijos sesuo su vyru. Pora Vilniuje atidarė buriatų virtuvės restoraną „Buriatai Vilniuje“, kuriame gamina tradicinius buriatiškus koldūnus buzy ir iš aguonų miltų kepa tortus. „Buriatus Rusijoje beveik išnaikino. Išnaikino viską, išskyrus virtuvę. Toks rusiškas nacionalizmas lietuviams turėtų kelti nerimą“, – teigia pašnekovai.

Didysis žaidimas

„Mūsų draugams lietuviams sunku suvokti nacionalizmo Rusijoje mastą“, – Julija pradėjo pasakojimą apie juos itin sukrėtusį didįjį „Šiaurės brolijos“ žaidimą. „Šiame žaidime buvo gal devyni lygiai. Pirmajame reikėjo klijuoti „Šiaurės brolijos“ lipdukus savo rajone. Antrajame – ant automobilių arba po jais statyti sulčių pakelius ir juos fotografuoti. Tokiu būdu buvo imituojamas užminavimas. 5–6 lygiais baigdavosi oficiali žaidimo dalis“, – su pradiniais lygiais supažindino Benjaminas.

Julija pradėjo pasakojimą apie juos itin sukrėtusį didįjį „Šiaurės brolijos“ žaidmą. „Šiame žaidime buvo gal devyni lygiai. Pirmajame reikėjo klijuoti „Šiaurės brolijos“ lipdukus savo rajone. Antrajame – ant automobilių arba po jais statyti sulčių pakelius ir juos fotografuoti. Tokiu būdu buvo imituojamas užminavimas. 5–6 lygiais baigdavosi oficiali žaidimo dalis“, – su pradiniais lygiais supažindino Benjaminas.

Julija pratęsė pasakojimą apie aukščiausią lygį: „Aukščiausiame lygyje reikėdavo nužudyti antifašistą, žmogaus teisių gynėją, advokatą, ginantį antifašistus, arba teisėją, nuteisusį nacionalistą. 2009-aisiais antifašistus semdavo vien už tai, kad priklausė šiai subkultūrai. Sulaikydavo protesto akcijose ir fabrikuodavo baudžiamąsias bylas dėl smurto prieš valdžios atstovus. Advokatas Stasas Markelovas užsiimdavo antifašistų reikalais Maskvoje.

Jis pats buvo kairysis aktyvistas. Vėliau nusikirpo plaukus, apsivilko kostiumą ir tapo teisininku, bet savo įsitikinimų neišsižadėjo. Jis gindavo antifašistus teismuose ir vidury nakties galėdavo atvažiuoti į policijos nuovadą jų gelbėti. Kartą jis užsiminė, kad pavargo nuo savo draugų vardų policijos suvestinėse. Sakė, kad jei taip ir toliau bus, „policija ateis kiekvieno iš mūsų, todėl privalome vienytis ir duoti atkirtį“. 2009 metų sausio 19 dieną jį nužudė.“ Parodomoji žmogžudystė įvyko Maskvos centre. Tuo metu buvo nužudyta ir kartu su juo buvusi „Novoya Gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburova, kuri vykdė žurnalistinius tyrimus apie neonacių veiklą. „Vėliau analizavome situaciją ir supratome, kad Markelovas tapo to žaidimo taikiniu. „Novoya Gazeta“ tyrimas ir mūsų analizė nuvedė į prezidento administraciją, tiksliau, pas Nikitą Ivanovą, pilkojo Kremliaus kardinolo Vladislavo Surkovo dešiniąją ranką. Kremliui buvo paranku turėti kišeninių nacionalistų.“

Visi šypsojosi

Lietuvoje, pasak Bašinovos ir Dmitrochino, jiems dar neteko susidurti su nacionalizmu. Julijai pirmąjį mėnesį buvo nejauku, nes visi jai šypsojosi. Benjaminas teigia, kad Lietuvoje gatvėje nepasibarsi nei su benamiais, nei su girtuokliais – žmonės čia nekonfliktiški. Vaikai, jo nuomone, pernelyg ramūs, prislopinti. Benjaminui gaila, kad pabėgėliai iš Sirijos nepritampa Lietuvoje, ir jiems nepavyksta įnešti gaivesnių srovių į vaikų auklėjimą.

Pašnekovams neįprasta, kad Lietuvos įmonės, kurios turėtų siekti užsidirbti iš klientų, siūlo sutaupyti. Kavinės ir prekybos centrai čia atidaromi ilgam laikui, todėl verslininkai nesiekia momentinės grąžos. Rusijoje dėl nuolatos kintančių sąlygų investicijas siekiama susigrąžinti per kuo trumpesnį laiką. Benjaminas juokauja apie statistinius rusus: „Galbūt jie turi dvarus, bet tie dvarai stovi ant polių.“ Rusijoje patvoriuose, prie geležinkelių ir kelių, stotelėse pilna šiukšlių, stūkso sąvartynai, nes rusus sunku įtikinti, kad už šiukšlių išvežimą reikia mokėti.

Benjamino nuomone, valdžia Lietuvoje yra kur kas atviresnė ir prieinamesnė nei Rusijoje – užtenka nusiųsti laišką.

Šv. Valentinas myli visus

Julija su Benjaminu susipažino 2007-aisiais, per Šv. Valentino dieną, prie Narkotikų kontrolės tarnybos būstinės, kur vyko piketas už nuo narkotikų priklausančių žmonių alternatyvų gydymą. „Ši federalinė tarnyba vykdydavo ne narkotikų srautų kontrolę, o pati užsiimdavo tų srautų didinimu. Opiausia problema – jų kova prieš mediciną. Anksčiau kai kurie veterinarai naudodavo nuskausminamuosius, dabar pripažintus narkotinėmis medžiagomis. Chemikams, prekiavusiems diatilo spiritu, buvo iškelta baudžiamoji byla. Vėliau baudžiamoji byla buvo iškelta ir konditeriams, kurie kepiniams naudojo konditerines aguonas. Dėl šių dalykų žmonės iki šiol sėdi kalėjimuose“, – papasakojo Benjaminas.

Pasak Bašinovos, nuo narkotikų priklausomų žmonių gydymas Rusijoje buvo didelis tabu: arba keliauji pas psichiatrą, arba į kapus. „Rusijoje alternatyvios terapijos nebuvo, o ji net Baltarusijoje buvo prieinama. Norėjome, kad atsirastų ir pas mus. Kadangi piketas turėjo vykti įsimylėjėlių dieną, padarėme iškabą su užrašu „Jie irgi mylėjo“. Narkomanai taip pat žmonės, jie irgi myli, todėl yra prasmės kovoti už jų gyvenimus“, – dėsto Julija.

Tąkart į piketą susirinko gal dvidešimt žmonių, o jiems įkandin kelti riaušių atėjo ir „Jaunoji gvardija“. „Jie galvojo, kad mes pasisakysime už kanabinoidų legalizaciją ar panašiai. Jų požiūriu, mes patys esame narkomanai. Tik tąsyk jie nieko nesuprato: kažkokie įsimylėjėliai ir alternatyvi terapija... Sutrūkinėjo jų suvokimo šablonas, pastovėjo su vėliava ir išėjo nieko nepešę“, – dalinasi prisiminimais Benjaminas.

„O po to mus užblokavo“

Iš pradžių Julija buvo žurnalistė. Ji mokėsi Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultete. Jos tėvai buvo žmogaus teisių gynėjai, leido žurnalą, o ji rašė straipsnius. „Vėliau sutikau žmogaus teisių judėjimo dalyvius ir supratau, kad visą gyvenimą norėjau juos sutikti, – prisipažino Julija. – Visuomet mėgau filmus ir laidas apie žmones, dalyvaujančius mitinguose ir kažką keičiančius.

To Rusijoje nebuvo, ir neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Susipažinusi su šiais žmonėmis supratau, kad turiu ko pasimokyti. Jie rengė gerus seminarus apie viešųjų interesų gynimą, žmogaus teisių apsaugą. Su džiaugsmu įstojau į šią organizaciją Maskvoje.“ Tuos laikus, anot Julijos, galima pavadinti vegetariškais: „Nepavojingi, be kraujo praliejimo. Buvo smagu. Daugiausia užsiėmėme švietėjiška veikla. Situacija ėmė kisti iškart po 2000-ųjų. Aš įsitraukiau į judėjimą 2006-aisiais, kai Maskvoje jau vyko „Rusų maršai“. Man buvo itin koktu, kad multikultūriniame ir daugiataučiame mieste šitai įmanoma. Jie skelbė, kad aš ir kiti čia neturėtų gyventi, nes esame atplūdėliai iš Azijos. Tuomet dar nebuvo didelės imigracijos problemos, bet rasizmas buvo nukreiptas prieš žmones iš kitų Rusijos regionų, savo išvaizda nepanašius į maskviečius. Tuo metu buvo steigiamas kairysis antifašistinis frontas, tad aš nuėjau pas juos kaip žurnalistė. Nebuvau kairuolė. Tuomet dar nesupratau, kas jie tokie. Man pasirodė, jog kairiųjų spektras itin platus. Atėjau į jų susirinkimą, išgirdau apie jų siekius ir iš karto prisijungiau.“

„Jie ruošėsi užkirsti kelią antrajam „Rusų maršui“, – įsiterpė Benjaminas. „Po to susirinkimo nebegalėjau likti neutralia žurnaliste, bet likau profesionalė, – paaiškino Julija. – Yra tokia pilietinė žurnalistika – kai žmogus dalyvauja įvykiuose, aktualijose ir tai aprašo. Suprantama, tai gali būti ne visai objektyvu.“ Žurnalistikos studijas Julija metė penktame kurse, nes sunkiai susirgo ir mirė jos tėtis. „Šis naujas gyvenimas mane įtraukė, kelissyk bandžiau studijas baigti, tačiau vėliau supratau, kad kvalifikacijos kėlimo kursuose išmoksiu daugiau nei šiame fakultete per penkerius metus“, – apibendrina ji.

Galiausiai ji nusivylė žmogaus teisių gynėjų veikla. „Supratau, kad ta veikla neduoda jokių rezultatų, tad išėjau iš visų trijų organizacijų. Iš pradžių susiradau darbą „The Moscow Times“ komercijos skyriuje. Skambučiai ir popieriai, popieriai ir skambučiai. O nenonaciai ir toliau žygiavo gatvėmis. Vėliau jie pradėjo žudyti antifašistus. Po pusantrų metų išėjau iš darbo, nes turėjau judėti pirmyn. Tada mane pakvietė dirbti į „Grani“. Šį portalą skaitydavau kiekvieną rytą, tad įsidarbinus jame išsipildė mano svajonė. Deja, netrukus mus užblokavo. Nuo 2014 metų kovo 13 dienos naujienų portalas grani.ru buvo įtrauktas į draudžiamų interneto resursų sąrašą „už neteisėtą nesankcionuotų renginių, vykstančių pažeidžiant viešąją tvarką, sankcionavimą“.

O nenonaciai ir toliau žygiavo gatvėmis. Vėliau jie pradėjo žudyti antifašistus. Po pusantrų metų išėjau iš darbo, nes turėjau judėti pirmyn. Tada mane pakvietė dirbti į „Grani“.

Benjaminas įgijo chemiko technologo specialybę, o pilietiniu gatvės aktyvizmu susidomėjo 2006 metais, po to, kai buvo nužudyta Anna Politkovskaja: „Supratau, kad protestuoti į gatves galima ir reikia eiti.“ Taip Benjaminas įsitraukė į „Laisvųjų radikalų“ judėjimą, o vėliau sutiko Juliją. Mūsų pokalbio metu Julija kelissyk išreiškė nuostabą, kodėl jie nesusipažino anksčiau. „Turėjome bendrų mums svarbių temų: kanabinoidų legalizavimas, nereikalingi draudimai, susirinkimų laisvė, savanorių kariuomenė, – vardijo Benjaminas. – Tačiau tąkart prie eisenos, skirtos pagerbti Politkovskajos atminimą, aš neprisijungiau, nes tuo metu švitinau fluoro plastiką Obninske.“

Pasak pačios Julijos, ji nebepamena, kas yra tas fluoro plastikas, tačiau atsimena, kad Benjaminas apie tai daug pasakojo, kai jie susipažino: „Sykį jis man padovanojo gabalėlį fluoro plastiko. Tai buvo pati romantiškiausia dovana, kokią tik buvau gavusi.“ „Baltas kaip pienas, – patikslina Benjaminas. – Neapšvitintas. Apšvitintas tampa šiek tiek gelsvas ir skaidrus.“

Nanook
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Praėjus 700 m. nuo Gedimino laiškų Skvernelis bando tą patį. Ar jam pavyks? (189)

Pastaruoju metu visuomenės dėmesio centre yra kainų klausimas. Vyriausybė rugsėjo 26 d....

Vizito pabaigoje – netikėtas popiežiaus perspėjimas: Baltijos šalys visada yra pavojuje (40)

Popiežius Pranciškus sako suprantantis Baltijos šalims nuolat gresiantį pavojų, nepaisant to,...

Kaimyninės šalies privalumus atradęs lietuvis: ne latviai, o lenkai yra mums artimiausia tauta (385)

Žinau, kad apie Krokuvą visur yra rašyta, perrašyta, po to vėl rašyta, ir dar kartą perrašyta....

Artimiausią parą – nemalonumai visoje Lietuvoje: talžys vėjai, merks smarkūs lietūs tarnybos siunčia skubius perspėjimus (3)

Naktį iš antradienio į trečiadienį Lietuvoje numatomos šalnos: ore vietomis temperatūra...

Po Grybauskaitės kirčio antstoliams – pastarųjų atsakas: siūlo pokyčius (78)

Prezidentė užsimojo sumažinti dešimttūkstantines algas uždirbančių antstolių apetitą....

Vairuotojų laukia pirmosios šalnos: priminė, kurios vietos bus pavojingiausios (11)

Trečiadienio rytą Lietuvoje žadamos pirmosios šalnos, tad į kelią automobiliais išsiruošę...

Milijonieriaus sūnus įgyvendino žiaurų planą (10)

Kanadietis, buvęs milijonierius ir dukart teistas žmogžudys dabar nuteistas už savo tėvo...

Kodėl legendinis Sergejus Bubka savo sunkiausią pergalę atšventė Vilniuje su krepšininkais? interviu (11)

Lietuvoje rugsėjo pradžioje viešėjęs ir kartu su buvusios SSRS krepšinio rinktinės nariais...

Netikėti paramos būstui rezultatai: išsikelti į regioną panoro šimtai miestiečių kreiptis dar nevėlu (69)

Regionų atgaivinimas ir emigracijos mažinimas – tokie yra pagrindiniai paramos jaunų šeimų...

7 miegamojo įpročiai, kurie gali sugadinti jūsų seksualinį gyvenimą (7)

Idealiame pasaulyje jūsų miegamasis turėtų būti šventa vieta tik jums ir jūsų partneriui....