Atsargos pulkininkas. Apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu, medaliu „Už drąsą“. Laisvųjų imtynių sporto meistras, moka kovos menų – karatė, sambo. Kaip rašoma fontanka.ru, įprastai jis neduoda interviu, bet šį kartą prakalbo.

– Česlavai Genadijevičiau, pirmas klausimas kaip iš G. Malachovo laidos. Kaip jaučiasi nuteistasis iki gyvos galvos?

– O aš nė nežinau, už ką ir kur.

– Vilniaus teismas, Medininkai.

– Aaa. Nuteisė, tai nuteisė. Nepykstu ant jų. Baigti gyvenimo savižudybe neketinu.

– Sakote, nežinote, už ką nuteisė. O ar yra už ką?

– Žinoma, daug kur prikrėtėme pokštų. Na bet ką padarysi, toks gyvenimas. Dėl nieko nesigailiu. Buvau ir tebesu romantikas.

– Ar jaučiatės esąs karinis nusikaltėlis?

– Niekada (nesijaučiau). Didžiausia politinė kareivio pareiga – tarnavimas Tėvynei. Priesaikos niekada nesulaužiau. Rusija perėmė Sovietų Sąjungos teises.

– Jums uždrausta keliauti mažų mažiausiai po Europos Sąjungą?

– Kaip skraidžiau, taip ir skraidau. Paieška man niekada netrukdė. Na, atsargumo sumetimais susidėlioja tam tikros schemos. Man taip net labiau patinka. Ir į Europą nuvykstu. Visai neseniai buvau Europos mieste. Atskridau į oro uostą. Einant į oro uostą manęs paprašė paėjėti į šalį. Visi važiavo visuomeniniu transportu, o mane nugabeno ten, kur reikia, su palyda, su apsauga. Yra brolybė tarp besislapstančių žmonių, nerašytos taisyklės tarp tarnybų, struktūrų ir t. t. Antpečiai – tarsi sąžinės simbolis. Mane visada apdrausdavo ir apdraus, nepaisant tautybės. Tai sunku apibūdinti. Kaip uždaras klubas, į kurį neįleis pašalinių.

– Ir Lietuvoje jus apsaugos nuo valdžios?

– Nežinau, praktiškai su niekuo nepalaikau ryšių. Lietuva gyvena savo mažame kompleksuotame pasaulyje, pretenduoja į valstybės vaidmenį, nors iš tiesų visas Baltijos šalis net rajonu sunku pavadinti. Aš ten užaugau, psichologinis tų žmonių portretas man aiškus – iš purvo į kunigaikščius. Buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijoje, paskui su tokiu pačiu uolumu ėjo į gatves ir bandė kurti kažkokią taiką. Anksčiau didžioje valstybėje buvo su visais lygūs, o dabar – mirštančios Europos prieangyje. Štai jums eskizas. Buvo Latvijoje vienas bjaurus viršininkas. Nusiunčiau jam savo vardu dovaną. Po savaitės jį atleido.

– Ką dabar veikiate?

Kam nervinti žmones. Jei jie viską žinotų ir suprastų, dar prasčiau miegotų. Aš reikalingas Rusijos valstybei. Nepamiršta. Didžiuojuosi, kad gyvenu Rusijoje ir tarnauju Tėvynei. Stačiatikis, nors ir esu lenkų kilmės

– Sušaudėte muitinės darbuotojus?

– Ne. Teismas neturi juridinių įrodymų, (jų) ir negali būti. Mes su kareiviais turime alibi. Mūsų nebuvo pasienio kontrolės punkte. Kaip tik tą naktį paskelbė pavojų ir mus pažadino – tikrino asmeninę sudėtį. Su mumis dirbo SSRS Generalinė prokuratūra.

– Kas, jūsų manymu, įvyko Medininkuose?

– Galiu išsakyti dvi versijas. Pagal vieną, M. Gorbačiovas paskelbė Baltijos šalis nebranduoline zona. O ten visko buvo užtektinai. Lietuviai, kai mašinos važiavo iš jų teritorijos, galėjo kišti nosis kad ir į degalų bakus. Pagal antrą versiją, muitininkai ir policininkai buvo paaukoti Lietuvos valdžios ir žuvo. 1991 m. liepos 29 d. į SSRS su vizitu atvyko JAV prezidentas George‘as Bushas vyresnysis. Lietuvai reikėjo provokacijos, konflikto. Reikėjo lavonų.

– O kuo prasta versija apie baudžiamąją SSRS operaciją Rygos OMON padalinio pajėgomis, nukreiptą prieš įžūlią Lietuvą, kuri paskelbė nepriklausomybę ir pastatė muitinės postų?

– Mus labai įžūliai įtraukė į šią baudžiamąją bylą. Mano žiniomis, prieš mane rengė provokaciją. Mane norėjo suimti. Tada lietuviai suorganizavo perversmą Vilniaus OMON padalinyje.

– Atmetate bet kokią galimybę, kad jus išduos Lietuvai?

– Esant valdžioje V. Putinui? Jam esant valdžioje neišduos. O kam spėlioti, kas bus paskui.

– Tad 2018 m. jūs – vienas iš pirmųjų eisite į prezidento rinkimus.

– (Juokiasi.) Ir tikrai aišku, už ką balsuosiu. Bet aš išgyvenau sunkiausią (laiką) – dešimtą dešimtmetį. Tada neturėjau Rusijos pilietybės. Jūs nė neįsivaizduojate, kokia kova virė pačiame viršuje. Ir išvežti norėjo. Bet nepavyko.

– Rygos OMON padalinys buvo įkurtas 1988 m. spalį. Ar tiesa, kad jį kuravo KGB ar Rusijos Vyriausioji žvalgybos valdyba (VŽV)?

– Tai jau nebe valstybinė paslaptis. Rygos OMON sudarė KGB ir VŽV darbuotojai. Buvo ir desantininkų. Pirmasis vadas Edgaras Lymaris nežinojo ir pasitraukė iš pareigų. Negalėjo gyventi po dviem skėčiais. Taip, gana sudėtingas buvo padalinys.

– Kyla dar vienas klausimas. Ar jūs – kontržvalgybos karininkas?

– O ar kada nors sakiau, kad esu policininkas?

– Jei jūs – ne svetimas Peterburgui, sakykite, kokia jūsų nuomonė apie R. Kadyrovo tiltą.

– Neigiama. R. Kadyrovas buvo vienas iš Rusijos padalijimo ideologų. Suprantu, dabartinė politinė situacija reikalauja aukų, taip pat ir moralinių. Bet tai neteisinga.

A. Nevzorovas: negalima teisti kareivių

Žurnalistai pakalbino ir Aleksandrą Nevzorovą, kuris pirmas iš žurnalistų atsidūrė Medininkuose. Jis nenori atsukinėti savo filmo atgal - esą dar anksti.

Aleksandras Nevzorovas

– Jei dabartinis A. Nevzorovas atsidurtų pasienio kontrolės punkte, kaip jis filmuotų?

– Nežinau. Neįmanoma svarstyti tokiomis kategorijomis. Kiekviena situacija reikalauja savo, daugybės aplinkybių, konkretaus sprendimo. Nežinau, kokie dabar būtų mano santykiai su vaikinais (Rygos OMON nariais), ar būčiau jų komisaras. Nežinau. Be to, privalome į viską žiūrėti, išlaikydami simpatiją šiems berniukams, suprasdami, kad juos skatino ne nusikalstami, savanaudiški, o išskirtinai tik pareigos, romantikos jausmai, vadinamosios sąžinės (jausmas) ir kitos kvailystės. Šiaip ar taip, turime žiūrėti, kas išauga iš šių sėklų.

– Ar pasikeitė jūsų požiūris į Rygos OMON ir jo veiklą?

– Ne. Niekada nekeičiu požiūrio. Galiu kitaip vertinti. Galiu suprasti kitas prasmes, bet mano požiūris nesikeičia, priklausomai nuo konjunktūros. Ir į visus raudono ir rudo lagerio (komunistai ir kraštutiniai dešinieji) draugus, kurie vadina mane niekšu, mano požiūris, santykis puikus, kaip ir anksčiau.

– Ar stebėjote teismo procesą?

– Viena akimi. Lietuva mane labai stebina. Suprantu, kad jai norisi atkeršyti, pasiskelbti visateise, visagale valstybe, bet tai ne tas kelias. Jeigu jie kalba apie Europos civilizaciją, t. y. dalykų, apie kuriuos reikia pamiršti. Negalima teisti kareivių. Žmonių, kurie puoselėjo svajonę – išgelbėti savo Tėvynę. Taip, apsirikimas, siaubingos svajonės ir rezultatai. Tačiau jų ketinimai buvo visiškai švarūs.

– Ar tai buvo vykdytojo ekscesas? Gal nė nebuvo įsakymo žudyti.

– Apie Medininkus žinau tiek, kad jums nė nesisapnavo. Nenoriu šia tema kalbėti. Per daug gyvų ir nenuteistų.

– Kaip manote, ar Lietuvos teisėsaugininkai sieks nuosprendžio užsakovui? To, kuris davė įsakymą dėl puolimo ir žmogžudysčių.

– Užsakovas numirė 1991 m. Jo vardas – Sovietų Sąjunga. Ir visa ideologija. Ir vadinamasis patriotizmas. Jis seniai palaidotas.

– Ar bendraujate su Č. Mlynniku?

– Dabar ne, nes nėra bendrų interesų. Bet mano požiūris (į jį) puikus. Kaip į žmones, kurie nesugebėjo išeiti iš rato, kurį jiems nubrėžė jaunystėje. Jie – ne intelektualai, kurie gali įveikti trauką šių gana bjaurių žodžių – sąžinė, patriotizmas, pareiga.

– Ar būtų teisingesnis karinis tribunolas dėl Medininkų įvykių?

– Teisingiausia būtų pamiršti ir atleisti. Būtent dėl paprastos priežasties, kad šis nusikaltimas buvo įvykdytas ne siekiant naudos. Tai buvo maža karo dalelė, o kare visko nutinka. Lietuva lyg ir pakankamai protinga, bet kažkodėl tęsia jai garbės nedarantį Rygos ir Vilniaus OMON pjudymą.

– Kiek procentų politikos Medininkų procese?

– 50 procentų politikos ir 50 procentų kvailumo.

DELFI primena, kad Vilniaus apygardos teismas penktadienį kaltais dėl Medininkų pasienio kontrolės poste 1991 metais įvykdytų Lietuvos pareigūnų žudynių pripažino tris buvusius omonininkus, Rusijos piliečius Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą. Jie nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Kadangi Rusija šioje byloje nebendradarbiauja su Lietuva, nuosprendis paskelbtas už akių. Teisiamuosius gynė Lietuvos valstybės skirti gynėjai.

Anksčiau dėl žudynių Medininkų pasienio poste iki gyvos galvos nuteistas Rusijos pilietis Konstantinas Michailovas (buvęs Nikulinas). Jis buvo sulaikytas Latvijoje ir perduotas Lietuvai.

1991-ųjų liepos 31 dieną Medininkuose buvo nužudyti Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Stanislovas Orlavičius, Antanas Musteikis ir Ričardas Rabavičius. Gyvas liko tik sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas. Nusikaltimo metu iššauta ne mažiau 16 šūvių, naudoti savadarbiai ginklų slopintuvai.