Pasak rinkimų komisijos, dalyvauti referendume panoro rekordinis balso teisę turinčių žmonių skaičius – daugiau nei 46 milijonai. Visi britai, airiai ir Britų Tautų Sandraugos piliečiai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, taip pat ir britai, gyvenantys užsienyje, bet užsiregistravę per pastaruosius 15 metų, gali referendume balsuoti.
O štai lietuviai, kurie jau daug metų dirba ir moka mokesčius Britanijoje, ir kuriuos šalies narystė ES palies tiesiogiai, šios teisės neturi, nes neturi dvigubos pilietybės. Jie taip pat neturi teisės rinkti tiesioginį savo atstovą Seime Lietuvoje, tad tikriausiai rudens Seimo rinkimuose irgi nedalyvaus. Kitaip tariant, Globali Lietuva egzistuoja statistikoje ir skaičiuose, tačiau realiai užsienyje gyvenančių lietuvių demokratinės teisės yra apribotos dėl Lietuvos neįgalumo kurti ir keisti įstatymus, atspindinčius, kaip Rytis Zemkauskas sakė, šiandienos valstybės tikrovę.
Pradėkime nuo to, kad pagrindiniai Brexit klausimai, figūruojantys už ir prieš debatuose, sukasi apie imigracijos mastą, pašalpas atvykėliams, britų nacionalinį (istorinį?) orumą ir milijonus svarų sterlingų, kuriuos britai moka į ES puodą, tėra emocijas sukelianti populistinė polemika. ES migrantai dažnai yra jauni ir dirbantys žmonės, sumokantys daugiau mokesčių nei gaunantys pašalpų ar lengvatų, o Britanijos įmokos į ES visos ekonomikos kontekste yra gana minimalios. Pasak „Financial Times“ ekonomistų, £8.5 milijardų į ES puodą tėra £1 iš £100, kuriuos britų vyriausybė išleidžia kasmet. The Institute for Fiscal Studies pastebėjo, kad palikus ES ir sulėtėjus Jungtinės Karalystės ekonomikai, sutaupymai akimirksniu ištirps.
Labiau pragmatiški svarstymai, kaip puikiai susumavo vienas finansininkas, susiveda į suvereniteto ir demokratijos stokos ES struktūroje klausimą, kurį kelia norintys išstoti, ir ekonominio stabilumo bei geopolitinio konteksto argumentus, kuriuos pateikia likti norinčiųjų stovykla. Kitaip tariant, kertinis klausimas yra, ar globalizacijos akivaizdoje ilgalaikėje perspektyvoje Britanijai yra geriau plaukti kartu su dažnai neefektyviu, ir preferencijas euro zonai (nes svaras sterlingas nepripažįstamas kaip ES valiuta) teikiančiu, bet stabiliu krovininiu laivu, kurio kurso britai nelabai gali keisti, ar vieniems irkluoti savo valtimi (galbūt Britų Tautų Sandraugos flotilėje), bet kryptį nustatinėti patiems? Ar verta atsisakyti dalies suvereniteto ir efektyvumo vardan geopolitinio stabilumo ir ekonominės naudos? Tai yra Brexit referendumo klausimo esmė, o ne emigracija ar įmokos.
Abi pusės sutaria tik dėl vieno: nors galutinis sprendimas bus priimtas parlamente, referendume nubalsavus už išstojimą, arba Brexit, Britanijos ekonomika artimiausiu laikotarpiu nukentės. Kai kuriais skaičiavimais, atsiribojimas nuo ES britų mokesčių mokėtojams gali kainuoti nuo 20 iki 40 milijardų svarų sterlingų per metus. Mokesčius, kuriuos turės sumokėti ir lietuviai, gyvenantys ir dirbantys Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau yra vienas niuansas. Lietuviai, skirtingai nei prancūzai, vokiečiai ar amerikiečiai, ilgą laiką gyvenantys, studijuodamas, dirbantys ir mokantys mokesčius Jungtinėje Karalystėje, yra šio ypatingai svarbaus klausimo užribyje, nes neturi dvigubos pilietybės, kuri leistų išreikšti savo politinę valią.
Tai yra ypač aktualu jauniems žmonėms, ilgainiui planuojantiems grįžti į Lietuvą. Jie nenori atsisakyti Lietuvos pilietybės, tačiau vidutinėje perspektyvoje neturinti piliečio teisių, kurias galima įgyti Didžiojoje Britanijoje pragyvenus 10 metų. Be pilietybės jų galimybės efektyviai dalyvauti pasirinktos šalies demokratiniuose procesuose yra apribotos. Jie negali dalyvauti šalies parlamento rinkimuose ir spręsti, kaip atrodys mokesčių, švietimo, socialinės apsaugos, darbo santykių reguliavimas nacionaliniu mastu.
Neturi ir balso sprendžiant vieną iš svarbiausių pastarųjų dešimtmečių Britanijos klausimų dėl išstojimo iš ES, nors tai tiesiogiai paveiks jų, o ir pačios Lietuvos, gyvenimo perspektyvas. Jungtinė Karalystė yra ES donorė ir dalis jos piniginio įnašo nugula mūsų valstybėje per struktūrinius fondus ir kitą ES finansavimą. Maža to, užsienyje gyvenantys lietuviai neturi net ir savo apygardos, kur galėti tiesiogiai rinkti savo atstovą Lietuvos Seime.
Tačiau liūdniausia, kad ne britai skriaudžia lietuvius, neprileisdami prie Brexit balsadėžių, o Lietuva, nesugeba rasti teisinio būdo įtvirtinti „Globalią Lietuvą“ ir įgalinti lietuvius, gyvenančius ir dirbančius užsienyje, adekvačiai dalyvauti demokratiniuose procesuose tiek šalyje, kurioje jie reziduoja, tiek ir Lietuvoje, į kurią planuoja grįžti. Mes turime situaciją, kai jauni ir dirbantys žmonės, kuriantys pridėtinę vertę, yra beteisiai dėl Lietuvos valdžios struktūrų neįgalumo.
Prancūzai dvigubą pilietybę ir teisę į Prancūzišką pasą istoriškai grindžia „jus soli“ – išvertus iš lotynų kalbos, „teise į žemę“. Vokiečiai - „jus sanguinis“ - kraujo teise, lietuviai – išskirtiniais įstatymo numatytais atvejais, kurių jau daug metų nesugebame pakeisti, kad atspindėtų šios dienos valstybės realijas. Tad Brexit, su visomis pasekmėmis, įvyks be mūsų balso, kaip ir kiti demokratiniai procesai, kuriuose mes neturime teisės dalyvauti.