Anykščių savivaldybės tarybos socialdemokratai nori grąžinti Anykščių rajono garbės piliečio vardą rašytojui Juozui Baltušiui. Kaip manote – ar nusipelno J. Baltušis šio vardo?
Jei kurio nors miesto gyventojai nori paskelbti savo miesto garbės piliečiu kurį nors įžymų žmogų, tai Dieve, padėk. Tačiau J. Baltušio istorija – sudėtinga.
J. Baltušis dar gyvas būdamas buvo paskalbtas miesto garbės piliečiu. Vėliau iš jo tas garbingas titulas buvo atimtas. Dabar kultūrininkai, ypač provincijoje, jaučia stiprią nostalgiją aniems laikams. Prisimena, kaip kažkada po Lietuvą važinėjo rašytojai, skaitė savo kūrybą, kaip visa tai buvo dvasinga ir gražu. Miesto savivaldybės tarybos nario pasiūlymas, matyt, išreiškė dalies gyventojų norą, kad lietuvių kalbai ir kultūrai nusipelnę žmonės būtų kaip nors pagerbti.
Ar apskritai įmanoma atskirti menininko kūrybą nuo jo politinės ir moralinės pozicijos?
Daugeliu atvejų turbūt įmanoma. Žmogus gali mokėti gerai rašyti, bet tam tikromis aplinkybėmis įsivelti į įvairias istorijas. J. Baltušis buvo žmogus, sąmoningai nuėjęs tarnauti komunistams.
Jis stengėsi, kad jo tarnystė komunizmo ideologijai, praktikai ir politikai būtų gerai įvertinta šeimininko. Jis tarpininkavo vykdant nusikaltimus žmoniškumui. Jis padėjo susidoroti su savo buvusiu mokytoju ir globėju Kaziu Boruta. Ir tokių veiksmų jis atliko ne vieną: J. Baltušis buvo „serijinis“ susidorotojas su komunizmo statybų priešininkais.
J. Baltušio pozicija Lietuvos atžvilgiu buvo bjauri ir agresyvi, o jo kūryba – pavaizdi ir turtinanti lietuvių kalbą, romantiška ir gana įtaigi. Ką daryti tokiomis aplinkybėmis?
Yra dvi klaidingos nuostatos, kurios prasiverždavo nuo pat nepriklausomybės pradžios. Viena nuostata – kad J. Baltušis yra nusikaltėlis, todėl jo nereiktų skaityti. Ši nuostata dažnai pateikiama kaip dominuojanti, nors ji tikrai tokia nėra.
Tai, kas dominuoja tarp vadinamųjų kultūrininkų, visuomenininkų, šviesuomenės paaiškėjo minint J. Baltušio šimtmetį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Tai apologetinė nuostata: „Gal jis ten kažką tokio ir padarė, bet...“ Kitaip tariant, kultūriniai J. Baltušio nuopelnai šiuo požiūriu turi nusverti „kažką tokio“, ką jis „gal ir padarė“.
Apskritai pirminis homo sovieticus bruožas, mano manymu, yra skilusi sąmonė, kai žmogus yra vienoks viešojoje erdvėje ir visai kitoks – privačiame gyvenime. J. Baltušio atveju tą sąmonės skilimą, susidvejinimą išreiškė dvejybė „Baltušis – rašytojas“ ir „Baltušis – komunistas“. Bet jei pažvelgtume į J. Baltušio skundus, budraus partiečio tekstus, tarnybinius raštus, tai įsitikintume, kad jis puikiai panaudojo savo literatūrinį talentą kitiems tikslams. Nepavyks šių dviejų sričių gražiai ir logiškai atskirti.
Tad garbės piliečio vardo grąžinimas J. Baltušiui liudytų, jog garbingais pripažįstami ir su menine kūryba nesusiję jo poelgiai?
Žinoma. Nes žmogus kaip garbės pilietis vertinamas kaip visuma. Nejau gali būti toks tęstinumas: keičiasi valdžios ir santvarkos, o garbės piliečiai išlieka, nes Anykščių kraštas yra Anykščių kraštas? Sovietinei provincijai šitoks mąstymas buvo būdingas: yra „plačioji tėvynė“ ir yra įvairūs „gimtieji kraštai“. J. Baltušis buvo šio mąstymo ideologas. Jis puikiai gebėjo talpinti meilę gimtajam kraštui į sovietinio patriotizmo rėmus.
O kaip dėl Salomėjos Nėries: „Upė šaltuonėlė – Mano Širvinta“ ir „Mes skelbiame pasaulio piatilietką“?
Tai buvo pradmenys. S. Nėris sąmoningai to nedarė: ji buvo pagauta įkvėpimo ir darė dalykus, kurie vėliau susiklostė kaip tam tikra pozicija. Ji buvo palūžęs žmogus. Kai kalbame apie žmones, tarnavusius komunistams, turime skirti, kada žmogus buvo sulaužomas ir tarnaudavo iš bėdos, o kada sąmoningai rinkdavosi tą kelią.
Panaši takoskyra yra ir tarp tų, kurie mėgsta būti laikomi sovietmečio politikais, nors iš tikro tebuvo Lietuvos administratoriais. Taip, būti TSKP nariu buvo tam tikras servilizmas. Tačiau tai nėra nei Lietuvos išdavimas, nei kolaboravimas. Bet buvo ir tokių žmonių, kurie aktyviai kūrė ir statė komunizmą.
Poeto meninė raiška daro emocinį poveikį žmonių politiniam mąstymui, politinėms simpatijoms. Jei poetas sako: „Socializmo traktoriais didžiuojas Ir Stalinas – mechanikas didysis“, - tai gal ir tos poezijos mėgėjas nejučiomis ima didžiuotis socializmo traktoriais bei „mechaniku didžiuoju“?
Taip. Tačiau tik praėjus porai dešimtmečių po to, kai S. Nėris kūrė savo eiles, sovietinis režimas jos žodžius, šlovinančius partiją ir Leniną, pavertė tarytum jos kūrybos kvintesencija ir viršūne. Jei ji būtų pasukusi J. Baltušio keliu ir būtų ėmusi pati mėgautis sovietine šlove bei režimo tarno privilegijomis, išnaudoti savo žodžio galią stiprindama sovietinį režimą ir naikindama jo priešus, tada – kas kita.
J. Baltušis, žinodamas, koks paveikus yra jo žodis, net kreipdamasis į partijos vadovybę sugebėdavo jį išnaudoti siekdamas režimo tarno tikslų. Skųsdamas K. Borutą, savo buvusį mokytoją ir globėją, jis rašo partijos centro komitetui: „K. Boruta yra įsikalbėjęs esąs atstovas kažkokios lietuvių tautos – ne tos lietuvių tautos, kuri pastatė N. Akmenės cemento gamyklą, dirba ir kuria, stato komunistinę ateitį, o kažkokios kitos, jam vienam težinomos. Ši mintis taip giliai įstrigusi K. Borutos sąmonėje, jog jis nebepajėgia suprasti, kad ši tariamoji „lietuvių tauta“ yra tik jo liguistos fantazijos produktas, nieko bendra neturįs su tikrove... Nepajėgia K. Boruta suprasti ir to, kad savo politiniais kliedėjimais jis yra kažkur labai netoli nuo taip vadinamų „tautos atstovų“, nūnai iš užjūrio dergiančių Tarybų Lietuvą, jos laimėjimus tarybinio vystymosi kelyje“.
Savo retorika J. Baltušis mėgina K. Borutos kūrybą pritempti prie politikos. J. Baltušis jaučiasi turįs literatūrinį talentą ir juo šitaip naudojasi. Tokių atvejų nėra daug. Jis yra vienas tų žmonių, kurie išgabeno savo artimuosius į Sibirą, nes jų „partinė sąžinė“ reikalavo taip elgtis.
Prilyginęs K. Borutos poziciją „Tarybų Lietuvos dergimui“, kuriuo esą užsiima „vadinamieji „tautos atstovai“ iš užjūrio“, J. Baltušis ir Amerikos lietuvius vienareikšmiai juodina?
J. Baltušis irgi puikiai atliko savo „misiją“ – parodyti, kokie „niekam tikę“, „atitrūkę nuo realybės“ ir „pabėgę nuo tautos“ yra Amerikos lietuviai. Anot J. Baltušio, jie yra atitrūkę nuo savo šaknų, ir iš jų galime tikėtis nebent ko nors bloga arba – nieko.
O šių dienų Lietuvoje ar pastebite į Jūsų minėtus Rusijos procesus panašių Amerikos juodinimo nuotaikų tarp kultūrininkų, intelektualų?
Taip: nemažai gerbtinų, savo laiku žadinusių tautą filosofų, antai Vytautas Radžvilas ir Romualdas Ozolas, kartais vis parodo, kaip „sveikoje lietuvių tautoje“ skleidžiama „ta pragaištinga dvasia“. Kaip ta blogoji dvasia neva žlugdo mūsų sąmonę.
Žmonės, drįsę būti intelektualais sovietmečiu, turėdavo leistis į sunkius kompromisus su režimu. Jie buvo tobuli konformistai – prisitaikėliai. Jie neretai įkūnijo tą idėjinę ar net filosofinę šizofreniją, kai vienoje galvoje sugyvena du mąstymai: privatus ir tas, kuris tinka valdžiai. Asmenybė suskyla. Sovietinis žmogus viena daro ir kita mąsto; iš to plaukia du mąstymai – vienas įsisąmonintas, kitas – ne. Priešiškumas Vakarams ir tikėjimas kažkokia mistine „tautos dvasia“ atsiranda dėl tos skilusios sąmonės būsenos.
Apskritai sovietinio mąstymo susidvejinimas net ir kalbą, kuria kalbame, skėlė į du sluoksnius: vienas sluoksnis naudojamas šeimoje ir tarp draugų, kitas – viešumoje. Ta dvejamintė nemenkai mus buvo paveikusi. Nereikia turėti iliuzijų, kad tautos dvasia ir lietuvybė per 50 okupacijos metų išliko nepažeista ir nepaveikta. Buvo prarastas sugebėjimas viešai kalbėti, diskutuoti.
O kaip sugebėjimo viešai kalbėti ir diskuoti praradimas yra susijęs su Jūsų minimu sąmonės susidvejinimu, idėjine šizofrenija?
Mano supratimu, vienintelis būdas įveikti dvejamintę ir šizofreniją – tai vieša diskusija skaudžiais klausimais. Tarpukario Lietuvoje žmonės mokėjo svarstyti pasaulėžiūrinius klausimus, dėl jų diskutuoti, net pliektis. Pasaulėžiūros klausimai buvo svarbūs. Žmogus jaunystėje apsispręsdavo, kas jis yra. Pilietinis sąmoningumas šiuo atžvilgiu buvo labai stiprus.
Kai apie pasaulėžiūrinius dalykus viešai nediskutuojama, žmonės ima nebepastebėti idėjų, kurios juos veikia ir stumia tam tikros pozicijos link. Kai viešai nediskutuojama apie prisitaikėliškumą, servilizmą, darytus kompromisus, tai savaip veikia visuomenę, žmogų.
Štai vyko istorikų suvažiavimas Klaipėdoje. Prasidėjo diskusija apie sovietmečio visuomenę ir dvejamintės praktikavimą vėlyvuoju sovietmečiu. Atsistojo dvi mokytojos ir ėmė sakyti, kad nebuvo jokio homo sovieticus: darbe kalbėdavome taip, kaip reikėdavo kalbėti, o grįžę namo gražiai, lietuviškai ir patriotiškai auklėjome savo vaikus.
Būtent tokios viešos diskusijos, per kurias išreiškiamos minėtos nuomonės, padeda atskirti pelus nuo grūdų. Tai tam tikra socialinė terapija. Ilgalaikis tiesos nutylėjimas, „pusiau tiesos“ sakymas, tiesos maišymas su melu tapo tokia įprasta daugelio žmonių praktika, kad tik atvira vieša diskusija, įvardijanti tam tikrus dalykus, padeda atgauti mąstymo ir kalbios vienovę, kuri yra būtina.
Lietuvoje iki šiol neretai būna taip: kol žmogus kalba privačiai, viskas atrodo normalu, o kai tik jis prabyla viešai, nebeįmanoma suprasti, ką jis nori pasakyti, nes mintis būna slepiama. Tačiau žodis juk yra skirtas minčiai išreikšti, o ne nuslėpti.