Lygiai prieš 70 metų, naktį iš 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios į 24-ąją, buvo pasirašyta SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis, o rugsėjo 28 d. – draugystės ir sienų nustatymo sutartis. Pirmąja Lietuva buvo palikta nacių, antrąja – sovietų interesų sferai. Prisimenant šiuos susitarimus, rugpjūčio 23-ioji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena.

„Nacizmas – skonio dalykas"

1939 m. rugpjūčio 24 d. sovietinių laikraščių „Pravda" ir „Izvestija" pirmuosiuose puslapiuose buvo išspausdinta V. Molotovo, pasirašančio nepuolimo sutartį su naciais, nuotrauka. Jam už nugaros stovėjo besišypsantis J. Stalinas. Ceremonijos metu SSRS lyderis ir J. von Ribbentropas maloniai šnekučiavosi, kėlė tostus ir kritikavo britus, neva nuolat besistengusius sugadinti sovietų ir nacių santykius.

Laikraščiuose pasirodė 10 metų sudarytos sutarties iš 7 straipsnių ištraukos. Ja Vokietijos Trečiasis Reichas ir SSRS susitarė stiprinti taiką tarpusavyje, susilaikyti nuo bet kokio smurto, agresijos bei atakų viena kitos atžvilgiu, tiek pavieniui, tiek kartu su kitomis šalimis. Jei viena iš šių valstybių būtų užpulta trečiosios, kita įsipareigojo jokiais būdais neremti agresorės.

Pasaulyje šis paktas sukėlė nuostabą ir šoką, mat buvo sudarytas po mėnesius užtrukusių ir rugpjūčio 21-ąją nutrūkusių SSRS, britų bei prancūzų karinių derybų. Viešai žinota tik apie jas – daugelis net nenutuokė, kad už nugaros sovietai kalbasi su vokiečiais. Slaptiems pokalbiams netrukdė net ankstesnė priešiška SSRS pozicija nacių atžvilgiu. „Nacizmas - skonio dalykas", - pasirašydamas sutartį samprotavo V. Molotovas, bandydamas įtikinti vokiečius gerais ketinimais.

SSRS ir Vokietijos diplomatijos vadovai parašus ant pakto padėjo jau po vidurnakčio, rugpjūčio 24-ąją, apie 1 val. Prancūzų ir britų delegacijos iš karto pareikalavo susitikimo su sovietų atstovu Klimentu Vorošilovu. Kitą dieną jis informavo, kad pasikeitus politinei situacijai, tęsti derybas nenaudinga. A. Hitleris savo ruožtu pasigyrė britų ambasadoriui Berlyne, kad paktas apsaugos Vokietiją nuo karo dviem frontais, o Didžioji Britanija esą turėtų sutikti su jo reikalavimais dėl Lenkijos. Priešingai fiurerio norui, Londonas tą pačią dieną pasirašė su Varšuva abipusės pagalbos sutartį. Dėl to naciai kelioms dienoms atidėjo rugpjūčio 26-ąją suplanuotą Lenkijos užpuolimą.

Dar rugpjūčio 24 d. vokiečių diplomatas Hansas von Hervarthas užsiminė kolegai iš JAV Charlesui Bohlenui apie slaptą susitarimą dėl įtakos sferų, tačiau neatskleidė prieduose numatytų teisių į „teritorinį ir politinį pertvarkymą". Nors iš karto būta nuogąstavimų dėl slaptų protokolų, jie buvo rasti Trečiojo Reicho kanceliarijoje tik po Vokietijos pralaimėjimo kare 1945 m. Rusija juos turinti prisipažino tik 1993 m.

Iš pradžių atiduota naciams, vėliau -– SSRS

Pagal slaptąjį protokolą, teritorinio ir politinio pertvarkymo Baltijos šalyse (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) atveju šiaurinė Lietuvos siena taptų Vokietijos bei SSRS interesų sferų riba. Kartu abi pusės pripažista mūsų šalies interesus Vilniaus krašte. Tokiu būdu Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir Besarabija (dabartinė Moldova) „atiteko" sovietams, o Lietuva ir Vakarų Lenkija – naciams.

„Šį protokolą abi pusės turi laikyti visiškoje paslaptyje", - taip baigiama sutartis, suteikusi A. Hitleriui galimybę pradėti karą su Lenkija.

Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento dr. N. Šepečio, kuris 2006 m. išleido knygą „Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva", „dokumentas buvo komunistinės politikos, bolševikinės diplomatijos ir asmeninio J. Stalino genijaus kūrinys".

Rasti sutarties juodraščiai ir kiti dokumentai patvirtina sovietų vadovo autorystę. Pataisymai buvo daromi diktatoriaus ranka – gautus projektus jis perrašinėjo, pridėdamas reikšmingas frazes. Galutinis dokumento tekstas, galima sakyti, yra J. Stalino surašytas ar bent iš esmės paredaguotas. „Pakto, o ypač slaptojo protokolo formuluotės yra aptakios, atrodo, vokiškai skambančios. Truputį miglota kalba buvo jaukas vokiečiams. Bolševikų kalba buvo tiesmukesnė, labiau užaštrinta."

Į sovietų rankas Lietuva buvo nustumta tik po gero mėnesio – rugsėjo 28 d., jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai tie patys ministrai pasirašė vyriausybių pareiškimą, susitarimą plėsti savitarpio prekybą bei sienų ir draugystės sutartį.

Antru slaptuoju protokolu Vokietija mainais už Liublino vaivadiją, rytinę Varšuvos vaivadijos dalį ir Suvalkų trikampį perleido Lietuvą sovietams, pasilikdama tik pietvakarinę užnemunės dalį. Kartu buvo pažymėta, jog kai SSRS vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių savo interesams apsaugoti, Vokietijos-Lietuvos siena bus ištiesinta. Tokiu būdu teritorija, esanti pietvakariuose nuo žemėlapyje nubrėžtos linijos, atitektų Vokietijai.

Vėliau sekė 1940 m. prasidėjusi Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacija, trėmimai, kitos represijos ir krašto sovietizacija, paskyrus marionetines vyriausybes.

Į paktą įvilioti Lenkijos jauku

Pasak N. Šepečio, priešingai nei manoma, tiek naciams, tiek bolševikams pirmiausia rūpėjo ne nulemti Baltijos šalių likimą. Vokietija tuo metu rengėsi agresijai prieš Lenkiją, todėl jai norėjosi užsitikrinti, kad ši operacija liktų lokali ir nesukeltų didesnio tarptautinio sujudimo. J. Stalinas savo ruožtu tikėjosi tokiu būdu tarp Vakarų valstybių ir Vokietijos išprovokuoti pasaulinį karą, kuris baigtųsi pastarosios pralaimėjimu bei Europos sovietizacija.

Istoriko teigimu, tuo metu stipriai aštrėjo santykiai tarp Lenkijos ir Vokietijos, bet ne vienpusiškai – lenkai esą gana bjauriai elgėsi su vokiečiais Gdanske (tuometiniame Dancige), o viešojoje erdvėje skleidė karingus pareiškimu. Vokiečiai savo ruožtu siekė ne tik atsiimti prarastas žemes, bet ir pamokyti lenkus. Šie turėjo sąjungininkų Vakaruose – prancūzus ir visų pirma Didžiąją Britaniją, pasaulinę imperiją, kuri buvo ne kartą aiškiai pažadėjusi gynybą.

Nors Maskvoje vyko britų, prancūzų ir sovietų derybos, kaip užkirsti kelią vokiečių agresijai prieš Lenkiją, SSRS tikslas buvo karas: „Ji buvo vienintelė tokia valstybė tuometiniame pasaulyje. Panašiai galima vertinti ir nacių Vokietiją, bet labiau – fiurerio asmenį. Vokietijos valstybės aparatas gal nenorėjo visuotinio karo. Užtat SSRS tikslas buvo karas, kurį visi kiti pradeda, į kurį visi kiti įsivelia, o nugalėtoja lieka ji. Tai buvo pamatinis užsienio politikos principas."

Sovietams reikėjo trūks plyš įvilioti nacius į tokį susitarimą, kad jie jaustų turį patikimą partnerį Rytuose Lenkijai sunaikinti ir savotišką baubą Vakarų valstybėms nuo įsikišimo į karą atgrasinti. Sykiu reikėjo įteigti vokiečiams, kad Maskvai tūpi tik atgauti prarastas carinės Rusijos imperijos teritorijas, taigi buvo pasiūlyta pasidalinti teritorijas tarp Vokietijos ir SSRS.

Nors naciams toks pasiūlymas nuo pradžių kėlė didelių abejonių – jie nesuvokė, ko iš tiesų bolševikai nori. Bet ilgainiui pavyko įtikinti, kad SSRS iš esmės panaši į Rusijos imperiją prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o sovietų mąstymas yra ne revoliucinis-bolševikinis-žydiškas, bet imperialistinis-racionalus. „Pavyko sukurti palankią emocinę atmosferą. J. von Ribbentropas vėliau rašė, kad nuvažiavęs į Maskvą jautėsi lyg tarp partijos bičiulių. Derybos įvyko labai greitai, vokiečiai neturėjo ką pasiūlyti. Vienokius ar kitokius J. Stalino pasiūlymus priimdavo. Per 5-6 valandas susitarimas buvo pasiektas ir sutartis pasirašyta."

Naciai įsivaizdavo galėsiantys niekieno nekliudomi susidoroti su Lenkija, o už tai sumokės latviai, estai ar rumunai. Ką veikti su pažadėta Lietuvos teritorija, jie esą nelabai įsivaizdavo. Tuo metu sovietai vylėsi, kad vokiečiai aklai puls Lenkiją, Vakarai paskelbs jiems karą, jis truks labai ilgai, o galiausiai visi išeis pralaimėtojais, išskyrus SSRS, kuri išvaduos Vokietijos okupuotas teritorijas.

Jau po savaitės paaiškėjo, kad pastaroji vizija buvo realistiškesnė, nors 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus SSRS galėjo atrodyti atvirkščiai. Karo pabaiga parodė, jog J. Stalino sumanymas išprovokuoti Vokietiją pasiteisino vien dėl to, kad paktas netapo įkalčiu karo nusikaltėlių byloje. Vokietija buvo pripažinta ne tik pralaimėtoja, bet ir vienintele karo kaltininke. Tačiau N. Šepetys siūlo ir į nusikalstamus ketinimus, kurių SSRS tuo metu turėjo gerokai daugiau ir gilesnių.

Reikėjo patogaus kelio Vokietijai užpulti?

N. Šepečio žodžiais, tikslaus atsakymo į klausimą, kodėl Lietuva, iš pradžių priskirta Vokietijos interesų zonai, tik po gero mėnesio atiduota SSRS įtakon, greičiausiai niekada neturėsime.

Valstybės anuo metu buvo suvokiamos kiek kitaip, nei dabar: buvo baltiškas kompleksas (Estija, Latvija ir Suomija), buvo Lenkijos kompleksas. Lietuva priklausė pastarajam, mat ji, turėjusi tik menką pajūrio ruoželį, nelaikyta jūrine valstybe, o Klaipėdos kraštas apskritai traktuotas kaip vokiškas regionas.

Užkariauti Vokietiją pasiryžusiems sovietams reikėjo kelio į ją patekti. Smūgį jai norėta suduoti per Rytpūsius, taigi reikėjo pereiti Lietuvą. Kita kryptis buvo per Lenkiją, bet ten – prasti keliai, pelkės, ilgi atstumai, taigi vokiečiai galėtų gintis. Greičiausiai paaiškėjus, jog karas vyksta maždaug taip, kaip sovietai planavo, pasiūlyta iškeisti dalį Lenkijos teritorijos į Lietuvą.

Teritorijose, antruoju protokolu atiduotose Vokietijai, gyveno lenkai, o atitekusiose sovietams buvo daugiau baltarusių ir ukrainiečių. J. Stalinas norėjo atsikratyti atsakomybės, kitaip tariant, kad lenkus užpuolę vokiečiai vieni su jais ir aiškintųsi. Todėl ilgai SSRS niekas ir nekaltino dėl agresijos prieš Lenkiją. Gerai suplanuota Baltijos šalių okupacija 1940 m. birželį prasidėjo nuo Lietuvos. Vienas pirmųjų SSRS tikslų buvo atkirsti pietinę sieną, kad ten nepasitrauktų Lietuvos kariuomenės daliniai. Pagal šį protokolą ruoželis Lietuvos teritorijos buvo paliktas Vokietijai, bet vėliau jis buvo išpirktas, sumokėjus didžiulę kainą. „Suvalkiečiai yra labai brangūs", - šyptelėjo istorikas, kuriam būtent šis motyvas atrodo įtikinamiausias.

Atsisakymas priimti Vilnių tapo moraline pergale

Lietuva visą XIX a. ir anksčiau buvo vadinamojo Lenkijos klausimo dalis, bent jau Vokietijai ir SSRS. Mototovo-Ribbentropo pakte buvo pripažinti jos interesai Vilniaus kraše, taigi mūsų šalis tam tikra prasme tapo ne tik dalybų objektu, bet ir dalyve.

Lenkai savo ruožtu suvokė Lietuvos klausimą kaip savo interesų srities dalyką. Jiems Vilnius buvo ankstesnio bendro valstybingumo simbolis, lietuviams - ne tik nepriklausomo nuo Lenkijos egzistavimo, bet ir naujos, modernios, romantiškai įsivaizduojamus kunigaikščių laikus pratęsiančios valstybės simbolis.

Tarptautinėje bendruomenėje buvo laikomasi pozicijos, kad Lietuva ir Lenkija dėl Vilniaus turi susitarti tarpusavyje. Kadangi tai nepavyko, atsirado erdvė Vokietijos ir SSRS intrigoms.

Lietuvos sprendimas pačiai atsiimti Vilnių ir užpulti Lenkiją, anot N. Šepečio, būtų buvęs milžiniškas minusas. Šalis atsisakė leistis į tokias manipuliacijas ir tik prievarta sutiko perimti Vilnių iš SSRS – kartu su sovietinėmis įgulomis. Prasidėjus kartui ji siūlė Vilniaus klausimą įtraukti į baigiamosios taikos konferencijos susitarimą.

„Tai buvo mūsų moralinis pranašumas prieš dideles totalitarines valstybes ir Lenkiją, tarytum taikos susitarimas su ja. Vilnius atsidūrė Lietuvoje moraliu būdu, nes neturėjome nusikalstamų ketinimų, slaptų, amoralių užmačių. Priešingai – buvo korektiškai elgiamasi su internuotais lenkų karininkais, taigi audros, siautusios tarp Lietuvos ir Lenkijos 20 metų, buvo užglaistytos, - kalbėjo istorikas. – Dabar Rusijoje spekuliuojama šia korta: esą nepriklausoma Lietuva Vilniaus neturėjo, o dabar turi – kaip SSRS dovaną. Taigi jei buvimą SSRS laikote neteisėtu, atiduokite Vilnių."

Kalti ne slapti protokolai, o noras grobti ir pajungti

Paktą N. Šepetys vadino paradoksu: pasirašyta nepuolimo sutartis, bet jos tikslas buvo priešingas. Vokietijai teko atsisakyti susitarimų su strategine partnere Japonija, kuriai tai buvo milžiniškas smūgis – jau kitą dieną krito vyriausybė. Kartu nustojo galioti SSRS įsipareigojimai Lenkijai ir Prancūzijai.

Lietuvos paktas nelietė, kol neprasidėjo karas: „Jei Vokietija nebūtų užpuolusi Lenkijos, mums nieko blogo nebūtų nutikę. Lenkijos valstybė buvo mūsų valstybingumo garantas. Jos sutartis su Didžiąja Britanija saugojo Lietuvą nuo bet kokios agresijos." Mūsų šalį esą galėjo išgelbėti Vokietijos valia pasilaikyti ją sau, ir, pavyzdžiui, sudaryti sąjunginę ar globos sutartį. Tačiau ji nelabai to norėjo, o iškilus klausimui dėl interesų sferų, spaudžiama J. Stalino ir V. Molotovo, net neturėjo galimybės rinktis.

Svarstydamas, ar Lietuva galėjo ką nors pakeisti, istorikas teigė, jog avantiūrai pasiryžę politikai galėjo paskelbti Vokietijai karą ir tikėtis, kad bus greitai okupuota. Taip pat buvo galima pulti Vilnių ir įsivelti į kovinius veiksmus su Raudonąja Armija. „Tuo metu nebuvo jokių šansų ką nors pasiekti, nes šiame regione viską lėmė SSRS valia. Anksčiau buvo galima daryti karinę sąjungą su Latvija ir Estija. Alternatyva buvo priešintis arba kariauti. Kada reikėjo tai daryti, pasakyti sudėtinga. Pasipriešinimo modelis, veikęs Lietuvoje pokario metais - traukimasis į miškus ir kova visų pirma ne su okupantais, o su kolaborantais, žiūrint racionaliai, žmogiškai, valstybės išsaugojimo prasme buvo veiksmingiausias, bet ir tai nepasisekė."

N. Šepetys pabrėžė, kad žmonės jautėsi gyvenantys taikioje, ramioje ir saugioje valstybėje. Norint pradėti kariauti, reikėjo būti užtikrintam dėl savo veiksmų, bet anuomet tvyrojo sumaištis ir nesuvokimas, kas vyksta. Tai, ką SSRS vykdė šiame regione, buvo unikalu: susitarė su kita valstybe draugauti, kad ją sunaikintų, suverstų kaltę dėl bendrų veiksmų, pradėjo Baltijos šalių sovietizaciją ir okupaciją kaip neva savanorišką procesą. Kai tas pats buvo daroma likusioje Rytų Europoje, jau buvo galima suprasti, kas vyksta. „Mes atsidūrėme bandymų poligone, revoliuciniame eksperimente. Patys bolševikai nelabai žinojo, kas iš to išeis."

Istorikas siūlo nekaltinti pakto dėl Lietuvos likimo: „Lietuvos ir kitų regiono valstybių pražūtį ar suluošinimus nulėmė ne kokie popierėliai. Ir tuos popierėlius, ir agresijas, ir okupacijas, ir aneksijas nulėmė banditų gaujų, valdžiusių dvi didžiąsias šalis, siekiai grobti, naikinti, pajungti. Dvi skirtingos valios, kurios tai sutapdavo, tai stodavo viena prieš kitą. Ir 1940-ųjų sovietinė, ir 1941-ųjų nacių okupacijos kaip tik ir buvo ne dvišalio slapto sandėrio, o klastingo jo nesilaikymo rezultatai."

Lenkijai lemtingu tapo Vokietijos noras ją užpulti, o ne sutarties sudarymas, Lietuvai – nusikalstamas SSRS noras užgrobti Europą, sunaikinti ją Vokietijos rankomis ir po to išlaisvinti. Mūsų šalis tebuvo pirma šio žygio stotelė.

Abu buvo pamišę, tik skirtingai

Ne vien asmeniniame gyvenime, bet ir politikoje ar kare žmonės retai veikia pagal tikslų planą – tenka atsižvelgti į aplinkybes. Net Čingischaną vedė labiau avantiūra – tiksliai suplanuoti savo veiksmų jis negalėjo, nes nebuvo detalių žemėlapių. Tuo tarpu J. Stalinas, atsižvelgdamas į galimus vienų ar kitų valstybių veiksmus, suteikdamas žmonėms tam tikrus vaidmenis, projektavo grandiozinį scenarijų – perbraižyti pasaulio žemėlapį.

Pašnekovas sutiko, jog tiek sovietų diktatorius, tiek fiureris buvo tam tikra prasme pamišę, kad imtųsi keisti valstybių sienas ir istoriją. Štai A. Hitleris buvo akimirkos įkvėpimo žmogus: šaudavo į galvą idėja ir puldavo ją įgyvendinti, šaudavo priešinga – puldavo lygiai taip pat, net jei kartais idėjos susikirsdavo. Dėl to prasidėjo tokie baisūs dalykai, kaip Holokaustas. Nacių diktatorius sąmoningai atsiduodavo beprotybei ir rizikuodavo viską statydamas ant kortos.

J. Stalinas – priešingai: buvo priklausomas nuo racionalumo, kruopštaus planavimo. „Pasaulyje pilna tikėjimo mokslo ir pažangos galia, tik niekur ji netapo tikslingos politikos – tiek vidaus, tiek tarptautinės – įrankiu. Sukurti naują žmogų, sunaikinti horizontalius ryšius tarp žmonių, pakeisti juos vertikaliais, priklausomais nuo politinės valios, kad visi būtų susiję ne tiesiogiai, o per partijos baimę ar klusnumą. J. Stalino planas nepavyko, SSRS neužėmė visos Europos, nes buvo per daug nusilpusi. Kita vertus, ilgainiui maždaug trečdalis pasaulio buvo daugiau mažiau kontroliuojamas komunistų."

Svarstydamas, ar dabar galėtų nutikti kas nors panašaus į Molotovo-Ribbentropo paktą, N. Šepetys patikino, jog šiais laikais tokia sutartis viešumoje vargu ar būtų įmanoma, nes santykių tinklas kur kas tankesnis. Kita vertus, Rusija tokiems dalykams esą tebėra gabi ir pajėgi. Bet dabartinis jos režimas DELFI pašnekovui yra panašesnis ne į perdėm racionalų, viską planuojantį J. Stalino vadovavimą, o į A. Hitlerio politiką.

„Nacizmas Rusijoje yra daug stipresnis nei komunizmas. Jis nebuvo iki galo įveiktas, tapo tartum išvirkščia totalitarizmo puse: kai tikslus planas nesuveikia, reikia viską statyti ant kortos. Avantiūrizmo, žaidimo va bank, nesugebėjimo apskaičiuoti savo veiksmų pasekmių Rusijoje yra labai daug. Tai yra pavojingesnis dalykas. Racionaliam imperializmui, pasaulio užvaldymui reikia sukaupti didžiulę karinę ir ideologinę galią. SSRS to turėjo, bet nesugebėjo išnaudoti – žmonės pasirodė esą kitokie. 1941 m. birželį raudonarmiečiai, susidūrę su vokiečių kariuomene ir pamatę tikrovę, masiškai dezertyravo, o milžiniškas pranašumas išgaravo.

Dabartinėje Rusijoje fikcijos labai daug. Joje daug neapykantos svetimiesiems, neadekvataus savęs pervertinimo, savotiško aptemimo – kai kalbi su lojaliais Rusijos piliečiais, būna panašu į tai, kas vyko Vokietijoje 1937-1938 m. Rusija pajėgi vienašališkiems, beprotiškiems veiksmams, kurie būtų pražūtingi ir jai pačiai, ir kaimynėms. Reikia bijoti ne sandėrių su Europa, nors klastingi triukai, susitarimai su Italija, Turkija, kaip galima tikėtis, atneš daug ekonominės žalos kitiems ir turbūt pačiai Rusijai. Jei egzistuoja grėsmė iš Rusijos, primenanti paktą, pirmiausia ją kelia ne sutartys, o avantiūros, panašios, į tą, kai 1939 m. rugsėjo 1 d. A. Hitleris užpuolė Lenkiją."