„Kalbate, kaip tikri vyrai. Gerbiamas Saja, kuris nepakeitė savo pažiūrų, neteisus pacituodamas V. Cinausko eilėraštį, - replikavo signatarė Nijolė Oželytė. - Turite vaikų ir žinote, kad net vaikas per 20 metų netampa pilnai savarankiškas. Jis netgi nemoka sau atsirinkti nei mylimųjų, nei draugų, taip pat nueina parūkyti, išgerti, ir ne į tokios merginos rankas pakliūna, jeigu tai sūnelis. Kada valstybei dvidešimt vieneri, štai A. Rudys sako, kad buvome žaliava valsybei, mes paprasčiausiai buvome žinomi žmonės. Tauta sakė: norime nepriklausomybės: mes už ją balsuosim. Ką daryti paskui - iš kur mes galėjom žinoti“.
„Aš noriu diskusijoje paieškoti optimizmo. Ar būtų geriau, kad gyventume kaip švedai ar norvegai? Bet yra kita medalio pusė: daug kas išvyksta iš Lietuvos, ir ne patys blogiausi, bet aš manau, kad ne visi užmirš savo tėvynę Lietuvą. Kas būtų, jeigu gyventume kaip švedai, kiek mes turėtume neprašytų svečių, kiek čia subėgtų mūsų gero gyvenimo ieškoti? O dabar, tokioje Lietuvoje nelabai daug turime tų svečių. Turime lietuvišką Lietuvą dar, mums tik belieka susikaupti, kad ta Lietuva būtų stipresnė ekonomiškai ir patriotiškai“, - svarstė rašytojas K.Saja.
„Politika tapo ne tiek instrumentu, kiek požiūriu, kad Lietuva privalo man duoti, tada aš mylėsiu Lietuvą. O jeigu duoda ir per mažai, tada nėra ko jos ir mylėti“, - svarstė signataras Egidijus Bičkauskas.
„Dabar lietuvių tauta, kaip sistema, yra stipriai pažeista: daugybė politikų įtariami dėl sąžinės ir korupcinių dalykų. Ir mes neturime imuniteto prieš šitą reiškinį, - kalbėjo signataras Audrius Rudys. - Be to, kenčiame ir nuo vartotojiškos visuomenės viruso. Mano kartos lietuviai yra antra - trečia, o dabartinė karta – trečia, ketvirta - karta nuo žagrės. Ir nors miestuose gyvenome, nors išsilavinimą gavome, tas grynas vartotojiškumas ilgai nebuvo įėjęs į visuomenę, ir mūsų visuomenės sistema buvo stabili“.
Anot signataro, lietuviškos vertybės griaunamos ne be pašalinės įtakos. „Per propaguojamą nežabotą liberalizmą yra naikinama kolektyvinė atsakomybė ir bendruomeniškumas, kuris lietuvių tautoje nuo seno buvo“, - priminė A. Rudys.
„Iš kur tai atsirado? Reikia prisiminti tą laiką, tai buvo vykdomas turto grąžinimas ir akcentuojamos materialios vertybės. Ir man net ir šiandien atrodo, kad tai irgi prisidėjo prie to, kad esame tokioje padėtyje. Ta restitucija, beje, negalėjo būti ir tokia teisinga, nes per penkiasdešimt okupacijos metų išaugo visiškai nauja karta, tad ir atgavo tą nuosavybę galbūt žmonės, kurie visiškai neprisidėjo prie buvusios nuosavybės kūrimo“, - kalbėjo E. Bičkauskas.
Deja, idealai Lietuvoje šiandien nemadingi ir dažnai - neveiksmingi. Todėl ir išeitį iš susidariusios padėties surasti – ne taip ir paprasta.
„Dėl emigracijos: aš, kaip advokatas, atstovauju bylose. Ir vienas mano klientų yra lietuvis, atvežtas čia iš Londono. Jo žurnalistas prieš keletą dienų paklausė, ką jūs darysite, jeigu jus išteisins? Jis atsakė: važiuosiu namo į Londoną. Žurnalistas paklausė: ar jo namai – Londonas? Jis sakė, kad čia, Lietuvoje, prabanga gyventi. Bet jis ne pinigine prasme pasakė, kad per brangiai: jam viduje čia gyventi per daug kainuoja. Sutinku iš dalies su Nijole, bet nesutinku su jos entuziazmu. Ji mato taip, kaip norėtume matyti, bet, deja, taip realybėje nėra“.