„Norvegija man visada siejosi su nuostabia gamta, švara ir šalčiu. Šioje šalyje neteko būti, norėjau pamatyti jos grožį, pabendrauti su žmonėmis ir, žinoma, išbandyti save, kaip seksis kalbėti norvegiškai“, – kodėl pasiryžo keliauti į Norvegiją, pasakojo mergina.
DELFI jau rašė, kad ji atrado naują kalbų mokymosi metodiką – būdama Lietuvoje svetimos kalbos mokosi apie 10 valandų, tuomet vyksta į šalį, kurioje ta kalba – pagrindinė, ir stengiasi kalbėti tik ja.
Sužavėjo gamta, bet ne vietiniai
„Norvegai į mano bandymą kalbėti norvegiškai reagavo labai ramiai. Man atrodo, jie net apie tai negalvojo. Aš paklausiu, jie atsako (arba neatsako), tuo pokalbis ir baigiasi“, – šmaikštavo 4 dienas svetur praleidusi mergina.
Anot jos, tik keliems žmonėms buvo labai įdomu, ką ji čia veikia, kodėl visur vaikšto su lazda (mergina savo keliones filmuoja – DELFI).
„Drąsiai visur sakiau, kad esu iš Lietuvos, norėjau, kad jie pamatytų ir gražesnį Lietuvos vaizdą. Keli žmonės bandė užmegzti diskusiją apie vaikų „auklėjimą“ ir kitus dalykus, bet mano tikslas buvo ne toks, taigi į tokias kalbas neįsitraukiau ir piktų žvilgsnių tikrai nesulaukiau“, – pasakojo A. Kuncaitė.
Kelionę vadina ekstremaliausia
Vis dėlto šią savo kelionę ji vadina pačia ekstremaliausia, nors Norvegija ir paliko puikų įspūdį. Labiausiai merginą sužavėjo ypatinga šio krašto gamta.
„Pirmą naktį teko praleisti miške palapinėje, bet nieko baisaus, norėjau pabūti laukinėje gamtoje
svetimoje ir nepažįstamoje šalyje, ir ją radau. Norvegai man pasirodė paslaugūs ir draugiški, bet gana pasyvūs. Pavyzdžiui, detalesnį atsakymą gausi tik tada, jei jo išprašysi krūva klausimų“, – pasakojo mergina.
Jos nuotykius galite pamatyti čia:
Pasidalijo efektyviais kalbos mokymosi būdais
DELFI primena, kad mergina jau svečiavosi ir Rusijoje, ir Ispanijoje. Kalbinta po šių kelionių A. Kuncaitė pasidalijo savo efektyvaus kalbų mokymosi paslaptimi.
„Mokausi su kortelėmis – iš vienos pusės užsirašau frazę viena kalba, iš kitos – angliškai. Taip pat naudojuosi „Google translate“, klausau, kaip frazes taria ten ir tai atkartoju. Žiūriu ir vaizdo filmukus „Youtube“, dainuoju, stengiuosi įsivaizduoti situacijas, apie kurias kalbu. Gramatikos per daug nesimokau – tik „aš kažką darau“, „tu kažką darai“ arba „jūs kažką darote“, „vakar“, „šiandien“, „rytoj“, „aš norėčiau“, „man reikia“, „norėčiau nuvykti ten ir ten“. Nesinervinu dėl laikų, dėl nieko. Mokausi tų frazių, kurios būtų aktualios man galinčiose nutikti situacijose“, – pasakojo ji.
A. Kuncaitė taip pat žaidžia ir kalbų mokymosi žaidimus. Pavyzdžiui, išmoksta 25-30 populiariausių veiksmažodžių ir po to mokosi juos pritaikyti, o nuvykusi į svečią šalį stengiasi kuo daugiau bendrauti.
Kas visiškai nenaudinga mokantis kalbų?
Paklausta, kokias klaidas darė besimokydama kalbų, A. Kuncaitė patikino, kad bene didžiausios jų – mokytis žodžius, o ne frazes, ir skaityti tyliai, o ne garsiai.
„Išvykusi į Ispaniją supratau, kad ko nekartojau sau garsiai, to ir neatsimenu. Taip pat pastebėjau, kad frazes geriausia užsirašyti ant kortelių, o ne į sąsiuvinį. Ir būtent frazes, nes būna, kad žmonės moka 700 užsienio kalbos žodžių, o nesugeba pasakyti nė vieno elementaraus sakinio“, – pastebėjo ji.
Anot A. Kuncaitės, nutinka ir taip, kad kai kuriuos gerai išmoktus žodžius žmonės pamiršta dėl streso, tad svečiuojantis kitur ji patarė labiau atsipalaiduoti.
„Nereikia bijoti apsijuokti. Apsijuokiau ne kartą, bet nesukau dėl to galvos. Kalbėjau drąsiai ir jaučiau, kaip tai padeda“, – sakė ji.
